Šianbų konfederacija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Šianbų konfederacija ar Šianbų valstybė – klajoklių šianbų sukurta gentinė konfederacija, susiformavusi I a. pabaigoje ir iki III a. kontroliavusi dalį Mandžiūrijos, Mongolijos plynaukštę ir Džungariją dab. Mongolijoje, šiaurės Kinijoje ir pietų Sibire.
| Šianbų konfederacija | ||||
| buvusi gentinė konfederacija | ||||
| ||||
| Sostinė | Nenurodyta | |||
| Valdymo forma | Monarchija | |||
| Era | Senovė | |||
| - Nugali šiongnu | 93 m., 93 | |||
| - Subyrėjimas | 234 m. | |||
Istorija
redaguotiIš Mandžiūrijos kilę šianbai per I a. nuolat puldinėjo savo vakarinius kaimynus šiaurinius šiongnu Mongolijos plynaukštėje. Pačioje I a. pabaigoje, kuomet šiongnu buvo nugalėti ir migravo į vakarus, šianbams susidarė galimybė įsigalėti plynaukštėje ir sukurti savo konfederaciją.
Konfederacija savo stiprybę pasiekė II a. II pusėje, valdant valdovui Tanšihuai. 156 m., būdamas vos 15 metų amžiaus, jis buvo išrinktas visų šianbų genčių vadu. Jis įtvirtino stepės gyventojų tarpe tam tikras normas, įtvirtino sostinę Darchano kalne. Netrukus jis nugalėjo šiaurinius kaimynus dinglingus, vakarinius kaimynus vusunius ir kitas aplinkines tautas. Jo imperija iš rytų į vakarus driekėsi 7000 km.
Vėlesni kinų metraščiai (Vėlyvųjų Han knyga) apie konfederaciją rašė: "Nors šiauriniai šiongnu ir pabėgo, šianbai tapo galingesni, ir jų gyventojų daugėjo. Jie užėmė visas šiongnu žemes ir skelbėsi turintys 100000 karių <..> Į šių sukilėlių rankas pateko geros kokybės metalai ir geležis. Pabėgėliai iš Han imperijos taip pat siekė prieglobsčio ten, ir tarnavo jiems kaip patarėjai. Jų ginklai buvo aštresni, o arkliai greitesni, nei šiongnu. "
Auganti Šianbų konfederacija netrukus susidūrė su Kinijos imperija, tuo metu valdoma Han dinastijos. 177 m. Kinija siuntė 30000 karių, kuriuos vedė trys žymūs karvedžiai. Visi jie patyrė triuškinantį pralaimėjimą, ir grįžo su savo armijų likučiais. Taip į Šianbų konfederacijos rankas pateko ir Pietiniai šiongnu, iki tol pripažinę vasalitetą Kinijai.
Po Tanšihuai mirties 181 m., šianbų galybė silpo. Iš pradžių valdė jo neįgalus sūnus Helian, vėliau – šio pusbrolis Kuitoi, galiausiai į valdžią atėjo jo brolis Budugenas. Šiam valdant, konfederacijoje iškilo ir kiti stiprūs lyderiai, tarp kurių svarbiausias buvo Kebinengas. Tai vedė konfederaciją prie pilietinio karo, į kurį kišosi Kinija (nuo 220 m. – Cao Vei), remdama tai vieną, tai kitą pusę. 233 m. po nepavykusio sukilimo Budugenas buvo nužudytas. Netrukus, 235 m. nužudžius Kebinengą, konfederacija galutinai suiro į atskirus klanus. Po to 100 metų (iki Rouranų įsigalėjimo 330 m.) Mongolijos plynaukštėje nebebuvo vieningos valdžios. Svarbiausias Šianbų imperijos paveldėtojas buvo Tabgačų klanas.
Valstybės administravimas
redaguoti
Didžiausio išsiplėtimo laikais konfederaciją sudarė trys atskiros dalys: rytinė, vidurinė ir vakarinė. Jos buvo dalinamos į smulkesnes dalis, valdomas vietininkų, tituluojamų daren. Rytinė dalis driekėsi nuo Liaohės iki You Beiping. Nuo You Beiping iki Shanggu buvo vidurinė sekcija, o nuo Shanggu iki Dunhuango – vakarinė.