Šiaulių istorija

Šiauliai – miestas šiaurės Lietuvoje, ketvirtasis pagal gyventojų skaičių šalies miestas; Šiaulių apskrities, Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių rajono savivaldybės administracinis centras, taip pat kaimiškosios seniūnijos, priklausančios Šiaulių rajonui, centras.

Livonijos aktas 1254 m. apie Žiemgalos padalinimą tarp Rygos arkivyskupo ir Ordino, kuriame minimi Saulen - Šiauliai

Šiauliai (Szavle) Livonijos žemėlapyje

Šiaulių planas 1800 m.

Šiaulių planas 1849 m.

Rusijos caro 1854 m. patvirtintas Šiaulių herbas

Šiaulių planas 1874 m.

Šiaulių bažnyčia XIX amžiuje

Šiaulių planas 1913 m.

Vokiečių kareiviai degančiuose Šiauliuose 1915 m.

Šiauliai Pirmojo pasaulinio karo metais

Šiauliai Pirmojo pasaulinio karo metais

Šiaulių planas 1925 m.

LSSR herbas miesto aikštėje

Paminklas sovietinei armijai miesto aikštėje

Buvusio paminklo sovietinei armijai skulptūra sandėlyje

Archeologiniai duomenys

Į muziejus patekę archeologiniai radiniai liudija dabartinių Šiaulių apylinkėse žmones gyvenus IV-III tūkstantmetyje pr. m. e. Neolito kultūroms priskirtini miesto apylinkėse rasti akmeniniai kirviai. Virvelinės keramikos kultūrai priskiriami laiviniai kovos kirviai, akmeninis gyvatgalvis kaplys. Iš vėlesnių laikų rasti keli bronziniai kirveliai. Pirmojo tūkstantmečio iki m. e. gyvenvietė yra buvusi netoli Šiaulių, Sauginiuose.

Daugiausia žmonių gyvenimo pėdsakų randama iš I a.-IV a. Vien Dubysos - Mūšos takoskyroje priskaičiuojama 20 pilkapynų ir tiems laikams būdingų papuošalų ir kitų dirbinių radimo vietų. 1990–2006 m. archeologės Birutės Salatkienės ištirtos Lieporių gyvenvietės radiniai rodo, kad jau IV a. apylinkėse buvo išplėtoti verslai, rastos netgi geležies lydimo iš balų rūdos krosnelės.

Seniausias laikotarpis

Šiaulių miestas įsikūręs ant senovės žemaičių ir žiemgalių genčių ribos. Tarp šių genčių istorijos tėkmėje šiek tiek keitėsi ir ribos, tai žiemgaliai paslinkdavo piečiau arba žemaičiai šiauriau. IX a.-XIII a. padaugėjus gyventojų, vystantis ūkiui, sustiprėjus mainams bei irstant gimininei bendruomenei, pradėjo formuotis baltų giminių sąjungos. Plintant žemdirbystei plėtėsi ir sėslios gyvenvietės. Rečiau buvo apgyvendinta tik pelkėta dab. Radviliškio rajono vakarinė ir šiaurinė dalis.

Tačiau pelkės buvo ir natūrali užtvara nuo agresyviai nusiteikusių kaimynų. Iš šiaurės Šiaulių apylinkes gynė Luponių pilis ir ežerai, pietuose, be Sauginių, buvo dar ir Dubysos pilis. Palyginti anksti turėjo susiformuoti ir prekybinis kelias nuo Rygos įlankos link Prūsų žemių ir nuo Baltijos jūros link Aukštaitijos ir dar toliau. Tai rodo ne tik tose žemėse gamintų papuošalų, ginklų, darbo įrankių radiniai, bet netgi Senovės Romos monetos, rastos buvusiose gyvenvietėse ir kapinynuose.

Miesto pradžia

Kaip teigia Bronius Kviklys, miestas pradėjo kurtis jau XI amžiuje. Su Šiaulių vardu siejamas Eiliuotoje Livonijos kronikoje paminėtas Saulės mūšis, kai 1236 m. rugsėjo 22 d. jungtinė lietuvių, žemaičių ir žemgalių kariuomenė sutriuškino Livonijos Ordino karius. Šiaulių žemė pirmą kartą paminėta Livonijos akte 1254 m. Lotynų kalba rašytame vokiečių dokumente apie Žiemgalos padalinimą tarp Rygos arkivyskupo ir Ordino yra minimi Saulen, vėliau, Henriko Latvio kronikoje, 1358 m. Vartbergės kronikoje, dar ir Soule, Saulia.

Miestelio pradžia laikytina medinė Šiaulių pilis, buvusi tarp dabar užakusio Vinkšnos ir Talšos ežerų, ant kalvelės, kurią supo Rūdės upelis. Nuo jos gynėjų šaulių (karių, medžiotojų) kilęs ir miesto vardas. Ant Salduvės kalno IX a.-XIII a. taip pat stovėjo medinė pilis. Abi pilis jungė kūlgrinda per Talšos ežerą. Po Žalgirio mūšio pilys neteko gynybinės reikšmės, tačiau Motiejaus Valančiaus minima 1445 m. pastatyta medinė bažnyčia leidžia spėti, kad tuo metu Šiauliai jau buvo stambi gyvenvietė, įgijusi krikščioniško miesto vaizdą. Miestelis kūrėsi aukštumoje į pietus nuo Talšos ežero, kelių sankryžoje.

Tačiau nei Šiauliai, nei Saulės žemė po 1348 m. Livonijos ordino kariuomenės žygio kronikose nebeminimi. Jos nemini nei 1390 m. Žemaičių ir Vokiečių ordino sutartis, kurioje išvardyti Žemaičių žemių atstovai, nei Janas Dlugošas, išvardijęs 7 Žemaitijos žemes, nors mini, kad jų yra 12. Tai leidžia manyti, kad Šiaulių žemės padėtis kitų žemių atžvilgiu buvo kitokia. Netgi 1567 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašyme stebina faktas, jog didžiulis Šiaulių valsčius turėjo pristatyti tik 31 raitelį. Tai reiškia, kad valsčiuje buvo menka bajorų žemėvalda, nes, kaip rodo vėlesni įvykiai, kai buvo įsteigta Šiaulių ekonomija, didžioji dalis žemių, taigi, ir dvarų, priklausė Didžiajam kunigaikščiui.

Tokia išskirtinė Saulės žemės padėtis galėjo atsirasti dar 1251 m., kai Didysis kunigaikštis Mindaugas, ties Tverais nugalėjęs Vykinto sąjungininkais tapusius žemės kunigaikščius Bulaičius arba Bulionis, ne tik paveržė mūšyje žuvusio Vismanto žmoną Mortą, bet ir nusavino Bulionių žemes. Netgi krikšto metu perleisdamas Livonijos ordinui ir Žemaitijos vyskupui visą Žemaitiją, Mindaugas Saulės žemės nemini.

XV a. susikūrė Ldk Šiaulių dvaras, kuris tapo Šiaulių valsčiaus centru.

LDK miestas

Šiaulių valsčius

1522 m. Šiauliai minimi kaip Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valsčiaus centras. Šiaulių miesto vardas pirmą kartą paminėtas 1524 m. birželio 11 d. Žygimanto Senojo rašte, kuriuo Šiaulių valsčius perduodamas valdyti Vilniaus vyskupui Jonui. Šiauliai tapo miesteliu. 1531 m. minimas Šiaulių vaitas Laurynas.

Miestelis Sovli pažymėtas 1555 m. Kasparo Vopelos sudarytame Europos žemėlapyje. Miestelis kūrėsi ūkiniu požiūriu svarbioje vietoje, patogioje prekybos kelių sankryžoje, aukštumoje į pietvakarius nuo Talšos ežero. Istorinis miesto centras – buvusi Turgaus, dabar Prisikėlimo aikštė.

Miestu pirmąkart pavadintas 1569 m. valakų reformos metu, bet pirmosios miesto teisės suteiktos 1636 m. Tačiau Šiauliai dar buvo nesavivaldus miestas, miesto reikalus tvarkė Šiaulių ekonomijos administratoriaus skiriamas vaitas su pagalbininkais, trimis suolininkais.

Šiaulių ekonomija

1589 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas priėmė konstituciją, kuria įsteigta Šiaulių valda (nuo 1619 m. Šiaulių ekonomija) – karališkųjų dvarų suvienijimas, apėmęs Šiaulių, Gruzdžių, Žagarės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio dvarus. Visi šie dvarai, padalinti į traktus ir vaitystes, o 1768 m. į gubernijas ir raktus, buvo valdomi iš Šiaulių ekonomijos dvaro. Tačiau miestas, kaip Šiaulių ekonomijos administracinis centras, ekonomijoje nedominavo nei ūkiniu atžvilgiu, nei savo dydžiu, nei gyventojų skaičiumi. Netgi prieš 1649 m. gaisrą Šiauliuose buvo surašyta 120 dūmų, Joniškyje - 183, Naujojoje Žagarėje - 110, o su Senąja Žagare - apie 155. 1667 m. minimas Šiaulių pavietas.

1768 m. Šiaulių ekonomijos valdytojas Antanas Tyzenhauzas ekonomiją padalino į keturias dalis – Šiaulių, Joniškio, Žagarės ir Gruzdžių gubernijas. Kiekviena gubernija buvo suskirstyta į raktus. Raktą sudarė dvaras su jam priklausančiais sodžiais. Ekonomijos Šiaulių gubernijos centriniam dvarui prigijo Gubernijos vardas. Tačiau pradėjus prokapitalistines radikalias ekonomines ir urbanistines reformas 1769 m. įvyko Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas.

Reformos keitė ir Šiaulių miesto vaizdą. XVIII a. pabaigoje Šiauliai iš netvarkingo medinio miestelio išaugo į taisyklingo stačiakampio miestą su keliasdešimčia mūrinių namų. Paminėtini klasicistinio stiliaus statiniai: trijų aukštų mūrinis bajorų teismo pastatas prie bažnyčios, austerija (užeigos namai) turgaus aikštėje, dviejų aukštų mūrinis paštas. Miestiečių gyvenamieji namai buvo statomi pagal tris ar keturis tipinius projektus iš plytų, iš medžio, iš medžio su plytų siena gatvės pusėje.

Miesto teisės

1713 m. kovo 13 d. karalius Augustas II savo raštu Šiauliams suteikė Magdeburgo teisės privilegiją, tačiau ji nebuvo realizuota. Greitai mirė ir tą pačią dieną vaitu paskirtas Užvenčio tijūnas Kazimieras Gorskis. 1775 m. į Šiaulius perkeltas Telšių teismų reparticijos centras.

1791 m. balandžio 21 d. Abiejų Tautų Respublikos Seimas priėmė įstatymą „Mūsų karališkieji laisvieji miestai respublikos valstybėse“, kuriuo Šiauliams suteikta lokacinė privilegija, Šiauliai tapo pavieto centru. 1791 m. rugpjūčio 1 d. išrinktas Šiaulių miesto savivaldos organas – Šiaulių miesto magistratas. 1791 m. rugpjūčio 18 d. vaitu išrinktas Kazimieras Taliatas. 1791 m. lapkričio 9 d. Stanislovas Augustas patvirtino Šiauliams laisvojo miesto teises ir suteikė herbą. Šiauliai buvo pirmuoju iš 74 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų, tada gavusių tokias privilegijas.

Rusijos imperijos miestas

Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo nuo 1795 m. spalio 10 d. iki 1915 m. rugsėjo Šiauliai Rusijos imperijos valstybinis apskrities centras. 1800 m. sausio 31 d. Rusijos Imperijos Senato įsaku Šiauliuose įkurta rotušė. Miestą valdė gyventojų susirinkime kas treji metai renkami rotušės nariai. Rotušę sudarė burmistras, keturi ratmanai, sekretorius ir buhalteris. Nuo 1865 m. miestui tvarkyti kas ketveri metai renkama miesto dūma. Dūmos vykdomasis organas buvo valdyba. Dūmos ir valdybos pirmininkas buvo burmistras, kurio kandidatūrą tvirtino gubernatorius.

Visą Šiaulių apskritį buvo apėmęs 1830 m. sukilimas, miestas kelis kartus buvo užimtas sukilėlių, o sukilimui pralaimėjus nemažai sukilėlių buvo pakarti Pakartuvių kalne. 1863 m. sukilimo metu šiauliečiai buvo sudarę kelis karinius dalinius, prie miesto įvyko keli svarbūs mūšiai.

1851 m. atvėrė duris Šiaulių gimnazija, tapusi miesto inteligentijos kalve. Spaudos draudimo metais Šiauliai buvo tapę vienu svarbiausių švietimo ir draudžiamos spaudos paskirstymo centrų. Mieste telkėsi svarus lietuvių inteligentijos būrys, išvystęs tautinio atgimimo, švietimo ir kultūros puoselėjimo veiklą. XIX a. pabaigoje išgarsėjo Šiaulių gegužinės, lietuvių inteligentijos susibūrimai, kuriose buvo ne tik švenčiama, bet ir spendžiamos aktualios to meto tautinio sąjūdžio problemos. 1795 m. Šiaulių užkariautojo Platono Zubovo palikuonio Vladimiro Zubovo dvaras tapo ne tik lietuvybės skleidimo, bet ir socialdemokratinio judėjimo centru. Šiauliečiai aktyviai dalyvavo 1905–1907 m. revoliuciniuose įvykiuose.

1908–1914 m. kultūros šviečiamąjį darbą dirbo garsi Šiaulių „Varpo“ lietuvių dramos, muzikos, dainos draugija, rengusi spektaklius, šeštadieninius vakarus su paskaitomis kultūros temomis. Šiauliai išugdė garsių artistų ir režisierių, su miesto istorija susijusi ne vieno to meto rašytojo ar poeto literatūrinė ir visuomeninė veikla.

Tuo metu Šiauliai kaip ir visa Lietuva įžengė į pramonės revoliucijos, spartaus technologinio vystymosi, urbanistinės plėtros etapą. 1836–1858 m. nutiestas plentas Ryga-Tilžė, 1871 m. Šiaulius kirto Liepojos-Romnų geležinkelis. Patogi geografinė padėtis susisiekimo kelių su Europa ir Rusija atžvilgiu tapo esmine mažo miestelio virsmo pramonės centru prielaida. Jau 1897 m. Šiauliai po Kauno buvo antras pagal gyventojų skaičių miestas. Mieste įsikūrė modernus to laikmečio Ch. Frenkelio odų fabrikas, tapęs didžiausiu visoje Rusijos imperijoje odų fabriku. Gatvės buvo apšviečiamos žibaliniais žibintais.

Tarpukaris

Artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, 1915 m. besitraukiantys rusai miestą padegė, o 1918–1919 m. jis buvo dar ir subombarduotas, sugriauta 65 % miesto pastatų. Šiauliai tapo apskrities centru, pavaldžiu vokiečių sudarytai Lietuvos srities administracijai, nuo 1917 m. – Lietuvos karinei valdybai.

1918 m. Šiauliuose susikūrė pirmoji demokratinė savivaldybė Lietuvoje. 1919 m. suteiktos apskrities miesto, o 1931 m. pirmaeilio Lietuvos miesto teisės. 1923 m. Šiauliai pagal gyventojų skaičių užėmė trečią vietą po Kauno ir Klaipėdos.

Iki 1929 m. miesto centras buvo atstatytas ir sutvarkytas. Centre pastatytos administracinės įstaigos, visuomeniniai pastatai, gražūs gyvenamieji namai. Centrinės gatvės išgrįstos netašytais akmenimis, apšviestos Bačiūnų, vėliau Rėkyvos elektrinėje gaminama elektra. Jau 1925 m. pradėti pirmieji vandentiekio ir kanalizacijos įvedimo darbai. 1936 m. mieste buvo įrengti telefono automatai, o telefono abonentų skaičius 1937 m. išaugo iki 700. 1932 m. Šiauliai geležinkeliu buvo sujungti su Klaipėda.

1938 m. Šiauliuose buvo pagaminta apie 85 % visos Lietuvos odos, 60 % avalynės, 75 % linų pluošto, 35 % saldainių pramonės produkcijos. Deja, 1944 m. liepą miestas vėl buvo sugriautas. Po Šiaulių puolamosios operacijos Liepos 27 dieną miestą užėmė sovietų kariuomenės 16-oji divizija, vadovaujama I. Bagramiano.

Sovietmetis

Pirmasis pramonės rajonas Šiauliuose buvo Gubernija. XX a. 2-ojoje pusėje susiformavo Rėkyvos ir Lieporių pramonės rajonai.

Sovietmečiu veikė „Vairo“ dviračių ir variklių, staklių, LTSR 40-mečio televizorių, padangų remonto, statybinių konstrukcijų gamyklos, „Verpsto“ trikotažo ir neaustinių medžiagų fabrikai, „Elnio“ odos ir avalynės, „Rūtos“ konditerijos pramonės gamybiniai susivienijimai, mėsos, duonos ir makaronų, pieno kombinatai – viso apie 6 proc. visos respublikos pramonės produkcijos. Regiono geležinkelius valdė Pabaltijo geležinkelio Šiaulių apygarda.

Mieste pastatytas „Šiaulių“ viešbutis (1979 m., architektai R. Kamaitis ir A. Paulauskas), viešoji biblioteka (1977 m., architektas K. Laurikietis), parodų rūmai (1977 m., architektas A. Petrikauskas), kultūros rūmai (1971 m., architektas A. Ratnikas). 1975 m. įrengtas pėsčiųjų bulvaras (architektė V. Taujanskienė, dizaineris V. Puronas). Įkurti fotografijos, radijo ir televizijos, geležinkelio, dviračių muziejai.

Miesto valdymas

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIII–XVI a.	?	Šiaulių žemės centras
XVI a. vidurys	Šiaulių valsčiaus centras	–	Žemaitijos seniūnija
XVII a.		?
1775–1793 m.		Šiaulių reparticijos centras
1793–1795 m.		Šiaulių žemės centras
1795–1796 m.	?	Šiaulių apskrities centras	Vilniaus gubernija
1796–1801 m.	?		Lietuvos gubernija
1801–1842 m.	?		Vilniaus gubernija
1842–1915 m.	?		Kauno gubernija
1919–1941 m.	Šiaulių valsčiaus centras
1941–1944 m.			Šiaulių krašto apygardos centras
1944–1946 m.
1946–1950 m.		respublikinio pavaldumo miestas, Šiaulių apskrities centras
1950–1953 m.	Šiaulių apylinkės centras	srities pavaldumo miestas, Šiaulių rajono centras	Šiaulių srities centras
1953–1994 m.		respublikinio pavaldumo miestas, Šiaulių rajono centras
nuo 1994 m.	2 seniūnijos: Medelyno seniūnija ir Rėkyvos seniūnija	Šiaulių miesto savivaldybė, Šiaulių rajono savivaldybės centras	Šiaulių apskrities centras

Kiti straipsniai

• Šiauliai
• Šiaulių demografija
• Šiaulių dramos teatras
• Šiaulių herbas
• Šiaulių miesto savivaldybės taryba
• Šiaulių oro uostas
• Šiaulių vyskupija

Literatūra

• Šiauliečiai laikraščio puslapiuose (sud. Zita Katkienė). – Šiauliai: Lucilijus, 2011. – 424 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-32-131-6

Nuorodos

Vikižodynas

• Szawle Archyvuota kopija 2008-11-03 iš Wayback Machine projekto., Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, Warszawa, 1890, t. 11, p. 811-814; 1902, t. 15, cz. 2, p. 639 Archyvuota kopija 2014-05-19 iš Wayback Machine projekto..
• Savivaldybės tinklalapis Archyvuota kopija 2007-11-05 iš Wayback Machine projekto.
• Šiaulių „Aušros“ muziejus Archyvuota kopija 2005-05-03 iš Wayback Machine projekto.