Amuletas

Amuletas (lot. amuletum – tai, kas kas nešiojama ant savęs) – nedidelis prie kūno laikomas daiktas, tariamai turintis magiškos galios, galintis apsaugoti nuo nelaimių ar kitokio blogio: gina savininką nuo piktųjų jėgų, nuveja bėdą, apsaugo nuo nesėkmių, ligų, piktos lemties, blogo žmogaus, negeros akies, perspėja apie nelaimę. Visais laikais tai buvo priemonė apsisaugojimui ir gynybai. Tikintys vadinamąja bioenergija teigia, kad amuletai saugo neigiamos energijos poveikio.

Amuletas rastas Radžistane vaizduojantis moters figūrą su trišakiu.

Skirtingai nuo amuleto, talismanas pritraukia geras jėgas, pageidaujamus dalykus.

Manoma, kad amuleto pavadinimas kilęs iš arab. hamalet 'pakabutis'.

Jau prieš tūkstančius metų žmonės tikėjo priemonėmis, padedančiomis apsisaugoti nuo piktųjų jėgų. Pirmykštis žmogus, nudobęs žvėrį, užsikabindavo jo dantų vėrinį sau ant kaklo, tikėdamas, kad žvėries galia persiduos jam. Tai vadinamosios kontaktinės magijos atvejis – tikima, kad kai kurie žvėries organai turi ypatingos galios (manos), kurią galima perimti tuos organus suvalgius ar nešiojant iš jų padarytus amuletus. Ir dabar žmonės nesąmoningai ar tikėdami esama galia ant kaklo nešioja amuletus.

Dažnai amuletai yra papuošalai su tam tikrais simboliais. Tai gali būti metaliniai (sidabriniai, auksiniai, žalvariniai) raktų pakabukai, juvelyriniai papuošalai su brangakmeniais, taip pat įvairūs akmenys, gintaras, kriauklės. Paprastai, nešiojami paslėpti po rūbais įvairiose kūno vietose, dažniausiai kabinami ant kaklo. Tikima, kad vieni stipriausių amuletų yra kryžius ir žvaigždė. Kadangi amuletai buvo nešiojami nuo senų laikų, jų įvairovė nepaprastai didelė. Arabai taip vadino nedidelius raštelius su magiškais žodžiais. Labai paplitę rašytiniai amuletai, kur konkretus linkėjimas užrašomas ant pergamento.

Amuletus primena kitos profilaktinės magijos formos – pvz., ant namo durų užrašyta paslaptinga magiška formulė arba uždėtas antspaudas turi apsaugoti namą ir jo gyventojus. Krikščionys kasmet sausio 6 d. ant durų užrašo raides C-B-M (Christus benedicat mansionem – „Kristau, palaimink šiuos namus“). Arabai virš durų dažnai piešia akies simbolį. Panašų simbolį jie nešioja ir kaip papuošalą, kad apsaugotų nuo pikto.

Teigiama, jog amuletas žmogų perspėja savo vibracija. Atsiranda pojūtis, kad reikia palikti nesaugią vietą, mažiau pasiduoti azartui. Nešiojantis amuletą yra skatinamas apmąstyti savo veiksmus ir poelgius.

Tikintieji amuletais teigia, kad amuletą galima nusipirkti, taip pat ir pasidaryti pačiam. Naują amuletą reikia nuvalyti druskos vandeniu ir nešioti ne mažiau kaip 24 valandas. Kitoje amuleto pusėje išraižyti ar nupiešti savo individualius duomenis. Kadangi amuleto galiojimas yra ribotas, jo galias reikia nuolat atnaujinti.

Lietuvoje

Lietuvoje amuletai žinomi nuo neolito. Aptinkami daugiausia laidojimo paminkluose. Dažniausiai gaminti iš gintaro (Palangos kapinynai, Šventosios gyvenvietės) ir žvėrių dantų su pragręžta skylute, skirta pakabinti arba prisiūti prie drabužių. Daryti įvairių formų; ypač išsiskiria vyrų (karių) kapuose randami šukučių pavidalo kabučiai. Moterų kapų galvūgalyje randama apskritų plokštelių, kurios greičiausiai buvo įsukamos į plaukų kuodą ir turėjo saugoti nuo galvos skausmų ar kitų negalavimų. Duonkalnio kapinyne prie Biržulio ežero žynio kape rasti 57, o 50–60 m. vyro kape – 83 žvėrių dantys. Amuletai laikyti ir medžiotojų sėkmės ženklu. Jų yra prie kaukolės, ant kaklo ir krūtinės. Dar kapuose aptinkama įvairių daiktų miniatiūrų, skirtų mirusiųjų palydoms į anapilį.