Didysis prūsų sukilimas
Didysis prūsų sukilimas, Antrasis prūsų sukilimas – prūsų sukilimas prieš Kryžiuočių ordiną, prasidėjęs 1260 m. rugsėjo 20 d. ir vykęs iki 1274 m. Sukilimą paskatino 1260 m. liepos 13 d. žemaičių pergalė Durbės mušyje prieš ordiną. Šiame mūšyje žuvo Livonijos ordino magistras Burkhartas fon Hornhauzenas, Ordino maršalas Heinrichas Botelis ir apie 150 ordino riterių.
Iš pradžių kova prieš ordiną vyko sėkmingai, tačiau, nesulaukus lietuvių pagalbos ir atvykus pastiprinimui iš Vakarų Europos, sukilimas buvo numalšintas.
Pirmoji sukilimo fazė (1260–1265 m.)
redaguotiSukilimas kilo beveik visose prūsų žemėse tarp Nemuno ir Vyslos, išskyrus Pamedę ir Kulmo žemę.[1][2] Kiekviena gentis išsirinko savo vadą. Pagudės vadas buvo Linkus, Varmės – Glapas, Bartos – Divonis Lokys, Notangos – Herkus Mantas ir Sembų – Glandas. Sembos ir Varmės vyskupai buvo priversti palikti savo vyskupystes.
1261 m. į pagalbą Vokiečių ordinui atvyko nemažai vokiečių riterių. Magistro Henriko fon Rechenbergo vadovaujama kariuomenė iš pradžių ėjo nesutikdama jokio pasipriešinimo. Pasiekusi ir nusiaubusi Notangą ši kariuomenė 1261 m. sausio 22 d. patyrė triuškinamą pralaimėjimą Pokarvių mūšyje su Herkaus Manto vadovaujamais prūsais. Kitą kryžiuočių kariuomenę 1261 m. sausio 21 d. sumušė sembai. Mūšyje buvo sužeistas žygiui vadovavęs grafas Valteris fon Barbi.
Prūsai užėmė Ordino Bartenšteino, Rößel, Heilsbergo ir Braunsbergo pilis ir miestus, tačiau ant upių ar prie Vyslos įlankos esančių Vėluvos, Kionigsbergo, Balgos ir Elbingo pilys atsilaikė.
Sukilėlius palaikė Lietuvos karalius Mindaugas, kuris norėjo pasinaudoti sukilimu savo įtakai regione išplėsti. Mindaugas taip pat puolė Vokiečių ordino sąjungininką Mazovijos kunigaikštį Ziemovitą, kuris 1262 m. žuvo gindamas Jazduvą (dab. Ujazdowo, Varšuva).[3] 1263 m. Mindaugas buvo nužudytas, tačiau lietuvių būriai toliau rėmė sukilimą. Sukilėlius palaikė ir žemaičiai bei Naugardo kunigaikštis Aleksandras Neviškis. 1263 m. Herkus Mantas įsiveržė į Kulmo žemę ir ten sumušė Vokiečių ordino magistrą Helmeriką fon Viurcburgą (Helmeryk von Würzburg) Liubavos mūšyje. Jotvingių vadas Skomantas su kariais atžygiavo iki Torno, tačiau turėjo atsitraukti. Buvo sunaikinta Marienverderio pilis.
Dėl sunkios Ordino padėties popiežius Urbonas IV kreipėsi pagalbos Vokiečiui ordinui į Vakarų Europos riterius. Už karinę paramą riteriams žadėtas nuodėmių atleidimas, nepriklausomai nuo dalyvavimo kovose trukmės.[4]
Sembai buvo priversti pasiduoti 1264–1265 m.[5] Ordinas Sembos pasienyje su Notanga pastatė stiprią Tepliavos pilį. Bartoje, Notangoje bei didelėje Varmės dalyje padėtį kontroliavo prūsai.
Antroji sukilimo fazė (1265–1273 m.)
redaguotiNuo 1265 m. jėgų balansas ėmė keistis Ordino naudai. Sukilėliams nepavyko paimti svarbiausiųjų Ordino pilių, o į pagalbą kryžiuočiams vis vyko riteriai iš Vokietijos ir kitų Vakarų šalių.
Mirus Sventopelkui 1266 m., kuris rėmė prūsų sukilimą, valdžią perėmė jo sūnus. Jis taip pat palaikė prūsus ir 1267 m. pradėjo blokuoti laivininkystę Vyslos upe, taip atkirsdamas ordiną nuo jūros keliais teikiamos paramos.
Ordino prašymu popiežius Klemensas IV paskelbė naują Kryžiaus žygį į Prūsiją. 1265 m. į Kionigsbergą atvyko Brunsviko kunigaikštis Albrechtas I Didysis ir Tiuringijos landgrafas Albrechtas II. Kitais metais atvyko Brandenburgo markgrafas Otonas III ir pastatė Brandenburgo pilį. Pilį netrukus sugriovė Glapo vadovaujami varmiai, tačiau ji buvo atstatyta. Popiežius pagalbos kreipėsi į Čekijos karalių Pršemislą Otokarą II, pažadėdamas, kad visos žemės, kurios nėra ordino, o priklauso pagonims, užkariavimo atveju atiteks jam. 1267–1268 m. jis atžygiavo su savo kariuomene į Prūsiją, bet dėl šiltos žiemos nelabai ką galėjo padaryti. Jam pavyko panaikinti Vyslos upės blokadą, tačiau su savo kariuomene jis pasitraukė į Lenkiją.[6] Prūsai vis stipriau pradėjo spausti ordiną ir pulti pagrindines Ordino atramos žemes – Kulmą ir Pamedę. 1271 m. Divonis Lokys su bartų kariuomene jau buvo priėję prie Šionzėjės pilies, bet šturmą sutrukdė jo mirtis.
Popiežius Grigalius X 1272 m. paskelbė dar vieną kryžiaus žygį į Prūsiją. Į šį kvietimą atsiliepė Meiseno markgrafas Ditrichas II. Atvyko apie 5000 karių. Su šiuo pastiprinimu kryžiuočiai puolė prūsus Varmėje ir Notangoje. Prūsai patyrė skaudžių pralaimėjimų – per kautynes buvo nukautas varmių vadas Glapas, o žymusis Notangos karo vadas, prūsų tautos didvyris, Herkus Mantas buvo sučiuptas ir žiauriai nužudytas. Netrukus mūšiuose krito ir kiti prūsų vadai – Glandas ir Linkus. Sukilimo pabaigoje tiktai Auktuma kovėsi Pagudėje. Bet ir ji, paskutinė laisva Prūsijos žemė pasidavė 1274 m. Per sukilimą buvo išžudyta tūkstančiai prūsų. Likusieji gyvi prūsai tapo kryžiuočių vergais, kiti ieškodami prieglobsčio pabėgo į Lietuvą.
Neužkariautos liko tik periferijoje esančios Skalva, Nadruva ir Jotva. Jų užkariavimas užtruko dar dešimtį metų ir baigės 1284 m.
Pasekmės
redaguotiNumalšinus sukilimą Prūsijoje į Vokiečių ordino teritoriją ėmė keltis vokiečių kilmės kolonistai. Per 50 metų jie įkūrė apie 1500 miestų ir gyvenviečių, iš viso atvykėlių buvo apie 150 tūkstančių.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Jonas Zinkus. Prūsų ir vakarinių lietuvių sukilimai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 459-460
- ↑ Marian Biskup: Dzieje Zakonu Krzyżackiego w Prusach. Gdańsk: Wydawnictwo Morskie, 1986, s. 180. ISBN 83-215-7220-0.
- ↑ Benedict Zientara: Universal History of the Middle Ages . Warsaw: Trio Publishing House, 2006, pp. 117,118. ISBN 978-83-7436-092-0 .
- ↑ Christopher. Farman: Najazdy Mongołów : 1200-1300. Warszawa: Wydawnictwo "Amber", 1999, s. 123. ISBN 83-7245-059-5.
- ↑ Zigmas Zinkevičius. Lietuviai: Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014. P.51. ISBN 978-5-420-01724-1
- ↑ Marian Biskup, Gerard Labuda: Dzieje Zakonu Krzyżackiego w Prusach. Gdańsk: Wydawnictwo Morskie, 1986, s. 182. ISBN 83-215-7220-0.