Gao Xingjian
| pranc. Gao Xingjian | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1940 m. sausio 4 d. Gandžou, Dziangsi, Kinija |
| Tautybė | kinas/prancūzas |
| Veikla | rašytojas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka |
Gao Xingjian |
Gao Xingjian (g. 1940 m. sausio 4 d.) Kinijoje gimęs rašytojas, dramaturgas, kritikas ir dailininkas.[1] Jis emigravo į Prancūziją 1987 ir gavo pilietybę 1997 m.
2000 m. Gao Xingjian gavo Nobelio literatūros premiją. Gimtojoje Kinijoje jo drama laikoma absurdiška ir avangardiška. Jo proza mažai vertinama Kinijoje, bet labai aukštinama Vakaruose. Per Kultūrinę revoliuciją jis sudegino lagaminą rankraščių, kad išvengtų persekiojimo.[2]
Biografija
redaguotiGao tėvas buvo Kinijos banko tarnautojas, o motina priklausė Jaujųjų krikščionių asociacijai ir vienu metu vaidino antijaponiškame teatre per Antrąjį Kinijos-Japonijos karą. Skatinamas motinos mažasis Gao susidomėjo tap m. gegužę jis su grupe, kurioje buvo yba, rašymu ir teatru. Vidurinėj mokykloj jis daug skaitė Vakarų autorių vertimų, studijavo dailę ir molio skulptūrą padedamas tapytojo Yun Zongying (supaprastintas }kinų: 郓宗嬴; tradicinis kinų: 鄆宗嬴).
1950 m. jo šeima persikėlė į Nankiną, Dziangsu sostinę. 1952 m. Gao įstojo į Nankino dešimtąją vidurinę mokyklą (vėliau pervadinta Jinling aukštąja mokykla), kuri prijungta prie Nankino universiteto.
1957 m. jis įstojo, motinos patartas, į Pekino užsienio studijų universitetą, o ne į Menų centrinę akademiją, nors jis manė, kad yra gabus menams.
1962 m. Gao Xingjian baigė prancūzų fakultetą ir įsidarbino Kinų tarptautiniame knygyne (中国国际书店), kur tapo profesionaliu vertėju. Septintame dešimtmetyje dėl judėjimo „Atgal į kaimą“ jis dirbo fermoje Anhui provincijoje, kur trumpai mokė kinų kalbos Gangkou vidurinėje mokykloje. 1975 m. jam buvo leista grįžti į Pekiną ir jis tapo prancūzų vertėjų grupės, vertusios žurnalui Statyba Kinijoje (《中国建设》), vadu.
1977 m. jis dirbo Užsienio ryšių komitete, Kinų rašytojų asociacijoje. 1979 m. jis su grupe, kurioje buvo Ba Jin, lankėsi Paryžiuje ir buvo grupės vertėjas. 1980 m. jis pradėjo rašyti pjeses Pekino liaudies meno teatre.
Gao žinomas kaip absurdo teatro pionierius Kinijoje. Aliarmo signalas (《绝对信号》, 1982 m.) ir Autobuso stotelė (《车站》, 1983 m.) buvo pastatyti jam dirbant Pekino liaudies meno teatre 1981–1987 m. Įtakotas europietiško teatro jis tapo avangardo rašytoju. Jo kitos pjesės Primityvus (1985 m.) ir Kitas krantas (《彼岸》, 1986 m.) atvirai kritikavo vyriausybės politiką.
1986 m. jam neteisingai diagnozuotas plaučių vėžys ir Gao pradėjo 10 mėnesių kelionę palei Jangdzę, kuri įtakojo romano Sielos kalnas (《灵山》) atsiradimą. Tai buvo pusiau memuarai, pusiau romanas, pasakojantis apie kelionę nuo Sičuano iki pakrantės bei Kinijos tautinių mažumų gyvenimą, pirmąkart išspausdintas 1989 m. Taivane.
1987 m. Gao apsigyveno Bangolėje, Paryžiaus priemiestyje. Dėl politinės knygos Bėgliai(1989 m.), kurioje minimi 1989 m. Tiananmenio aikštės protestai, Kinijoje uždrausti visi Gao Xingjian kūriniai.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Romualdas Čaprockis. Gao Singdzian (Gao Xingjian, Gao Singdzianas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 412 psl.
- ↑ Alex Duval Smith (October 14, 2005). „A Nobel Calling: 100 Years of Controversy“. The Independent. UK. Suarchyvuotas originalas 2007-12-24. Nuoroda tikrinta April 26, 2008. „2000: During the Cultural Revolution, Xingjian burnt a whole suitcase full of manuscripts to avoid punishment. Sent to a re-education camp where he was brutally treated, he continued to live in China and remained a party member. Only when L'autre Rive (The Other Shore) was banned in 1987 did he leave his country of birth and apply for asylum in France“