Gastos
Gastos (vok. Heinrichswalde, 1945–1946 m. rus. Хайнрихсвальде, nuo 1946 m. rugsėjo 7 d. Slavskas, rus. Славск) – miestas Rusijoje, Kaliningrado srities šiaurinėje dalyje, 120 km nuo Karaliaučiaus, 14 km į pietvakarius nuo Tilžės, nuo 1963 m. Slavsko rajono centras, nuo 2008 m. birželio 30 d. ir Slavsko miesto gyvenvietės centras.[3] Geležinkelio stotis, miško pramonė, sviesto gamykla.[4]
| Gastos rus. Славск vok. Heinrichswalde | |
|---|---|
.png)
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Rusija
|
| Sritis |  Kaliningrado sritis
|
| Rajonas | Slavsko rajonas |
| Įkūrimo data | 1292 m. |
| Gyventojų | 3 964 |
| Plotas | 105,6 km² |
| Tankumas | 38 žm./km² |
| Pašto kodas | 238600 |
| Tel. kodas | (+7) 40163 |
 Vikiteka |
Gastos |
| Kirčiavimas | Gãstos,[1] Slãvskas[2] |
Veikia užsienio kapitalo įmonė AB „Markisol“, gaminanti langų apsaugos priemones ir namų apyvokos reikmenis bei elektronikos pramonės įmonė AB „Orbita-1“. Municipalinė įmonė „Slavsk-Avto“ aptarnauja 6 keleivinius ir 26 mokyklinius autobusų maršrutus. Yra Slavsko vidurinė mokykla, vaikų darželis, Vaikų kūrybos namai, Slavsko muzikos mokykla, Vaikų ir jaunimo sporto mokykla su 22 sekcijomis, atviras plaukimo baseinas, kultūros namai, biblioteka. Veikia Slavsko rajoninė ligoninė, poliklinika, dvi vaistinės.[5]
Etimologija
redaguotiGastos minimos 1292 m. Skalvos žemės kaimo pavadinimas prūsiškos kilmės.[6] Vokiškas miestelio pavadinimas kilo nuo jėgerio Heinricho Erentrachto, kuriam 1657 m. Didysis kurfiurstas Fridrichas Vilhelmas padovanojo 50 hugų ir 30 margų (832,5 ha) žemės valdą tarp Tilžės ir Labguvos, vardo (vok. Heinrichswalde – Heinricho miškas). 1893 m. Gastų kaimas ir Heinrichsvaldės dvaras susijungė į vieną gyvenvietę.[7]
Istorija
redaguoti
1686 m. naujasis dvaro savininkas Vilhelmas Reinholdas fon Halenas gyvenvietėje pastatė bažnyčią, bet miestelis sparčiai pradėjo augti, todėl jo našlė jau 1691 m. pradėjo naujos bažnyčios statybą. Jai mirus bažnyčią 1694 m. pabaigė antrasis jos vyras grafas fon Kalneinas. 1738 m. Gastų savininku tapo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I. 1753 m. grafo Kaiserlingo Rautenburgo dvare Spragtų kaime grafo vaikus mokė tada dar niekam nežinomas jaunas filosofas Imanuelis Kantas.
1756–1763 m. Septynmečio karo metu miestelį valdė Rusijos imperatorė Jelizaveta. Nors nuo karo veiksmų miestelis nenukentėjo, tačiau 1761 m. jį gerokai apgriovė stipri audra, pralaužusi apsaugines dambas ir užtvindžiusi visą apylinkę. Dambų atstatymui vadovavo Prūsijos gubernatorius generolas Vasilijus Suvorovas, kurio sūnus Aleksandras Suvorovas vėliau tapo garsiu karvedžiu.
1792 m. bažnyčios bokštą, kad nenugriūtų pats, teko nugriauti. 1812 m. dvarą nupirko grafas Otas Ditrichas Kaiserlingas, karo su Napoleonu metais tarnavęs rusų armijoje pulkininku ir už Karaliaučiaus užėmimą apdovanotas Šv. Vladimiro 3 ir 4 laipsnio bei Šv. Onos 3 ir 4 laipsnio ordinais su briliantais. Kaiserlingas mirė savo dvare 1829 m., palaidotas dvaro kapinėse.
Apylinkės nuo seno garsėjo geromis medžioklėmis. 1862 m. jau pirmą medžioklės dieną Prūsijos princas Fridrichas Karlas per 25 žingsnius nukovė stumbrą, o dar po kelių dienų – briedį, kurio ragai turėjo 22 ataugas. Gastas savo medžioklėms rinkosi Prūsijos princai Albrechtas, Vilhelmas, Heinrichas, Austrijos princas Rudolfas, Bavarijos princas Leopoldas, Vokietijos vyriausybės ir kariuomenės vadai. 1904, 1907 ir 1910 m. Paitės apylinkėse medžiojo ir Vokietijos imperatorius Vilhelmas II. Sekenburgo miškas vyriausybės sprendimu netgi buvo paskelbtas draustiniu, kuriame uždrausta bet kokia medžioklė, malkų paruošimas, uogų ir grybų rinkimas, kad niekas netrukdytų veisti ir selekcionuoti briedžius.
1867 m. senoji bažnyčia buvo nugriauta, jos vietoje 1867 m. liepos 17 d. pradėjus, o 1869 m. spalio 15 d. užbaigus darbus, buvo pastatyta neogotikinio stiliaus trinavė mūrinė katedra, čia rezidavo superintendentas. Sovietmečiu bažnyčia paversta sandėliu.
Iki 1818 m. Gastos priklausė Tilžės apskričiai. 1818 m. įsteigus Pakalnės apskritį Gastos tapo jos centru. 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Gumbinės apygardos Tilžės apskrities kaimas, nuo 1939 m. miestelis, nuo 1970 m. miestas. Nuo 1919 m. spalio 28 d. pervadinus apskritį – Elhiderungo apskrities centras. Mieste pradėti rengti turgūs, renkama taryba.[8]
1891 m. per miestelį nutiestas geležinkelis Karaliaučius–Tilžė dar labiau pagyvino miestelio augimą. 1891 m. pastatyta ir apskrities ligoninė, o nuo 1900 m. Gastos tapo klimatiniu kurortu. 1936 m. pastatytas atviras mineralinio vandens baseinas, tapęs dar vienu poilsiautojų traukos objektu.
1914 m. rugsėjo 9 d. Gastos užėmė rusų kariuomenė, bet jau rugsėjo 12 d. rusai gavo bėgti. Pirmajį pasaulinį karą primena karių kapai miesto centre, kuriuose palaidoti 12 rusų ir 2 vokiečių kareiviai. Dar 15 rusų karių ilsisi keli kilometrai už miesto, kelių į Naująją (Joneikiškius) ir Palinkunius sankryžoje.
1887–1944 m. Gastose veikė spaustuvė, kurią įsteigė J. H. Lemannas, nuo 1898 m. savininkai keitėsi. Ji turėjo filialus Kaukėnuose ir Skaisgiriuose. Veikė geležinkelio stotis, 2 vėjo malūnai, pieninė, dujų fabrikas. 1945 m. Gastas užėmė TSRS kariuomenė. Nuo 1946 m. priklauso Rusijos federacijos Kaliningrado sričiai.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1818–1945 m. | Lankos apskritis | Rytų Prūsijos provincija |
| 1945–1946 m. | Rytų Prūsija | TSRS |
| 1947–2008 m. | Slavsko rajonas | Kaliningrado sritis |
| nuo 2008 m. | Slavsko miesto gyvenvietė Slavsko municipalinis rajonas |
Kaliningrado sritis |
Gyventojai
redaguotiPer XVIII a. pirmosios pusės didžiąją vokiečių kolonizaciją Gastose ir apylinkėse apsigyveno kolonistų. 1939 m. miestelyje gyveno 3460 žmonių.
Antrajame pasauliniame kare miestelis nenukentėjo, tačiau daugiau kaip pusė vietinių gyventojų, artėjant fronto linijai, pasitraukė į Vakarus. 1946 m. rugsėjo 4 d. atvyko pirmasis ešelonas su persikėlėliais iš Rusijos Kalinino srities, atgabenęs 129 šeimas su 625 žmonėmis. Rugsėjo 19 d. atvyko antrasis persikėlėlių ešelonas iš Vladimiro srities. O netrukus likusius vietinius gyventojus pradėta jėga deportuoti į Vokietiją. 1947 m. spalio 11 d. TSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą Nr. 3547–1169 – C „Dėl vokiečių perkėlimo iš Kaliningrado srities į Vokietijos tarybinę okupacinę zoną“. Pirmasis ešelonas iš Slavsko geležinkelio stoties išvyko 1948 m. pavasarį.[9]
 | ||||||||||
| 1885 m. | 1890 m. | 1910 m.[10] | 1925 m. | 1933 m. | 1939 m.[11] | 1959 m.sur. | 1970 m.sur. | 1979 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 592 | 1 728 | 2 406 | 2 581 | 3 180 | 3 467 | 3 900 | 4 100 | 4 400 | ||
| 1989 m.sur. | 2002 m. | 2006 m. | 2011 m.sur. | 2021 m.sur. | - | - | - | - | ||
| 4 682 | 5 172 | 4 979 | 5 835 | 3 964 | - | - | - | - | ||
| ||||||||||
Lietuviai
redaguotiLietuvininkai miestelį vadino Gastomis, Gastais. 1688 m. įkurta parapinė mokykla, kurioje nuo 1813 m. mokytojavo lietuvių raštijos darbuotojas Erdmonas Šesnakas, XIX a. antroji pusėje – dar keli lietuvininkai. Iki XIX a. pradžios didumą parapijos gyventojų sudarė lietuviai, XIX a. viduryje jų buvo daugiau kaip 3700 žmonių, tai sudarė apie 38 % gyventojų. 1877 m. ir bažnytinės statistikos duomenimis, 1890 m. – 1050, apie 14 %, 1902 m. – 900, apie 12 %. Gastose 1905 m. buvo 2,7 % lietuvių. Po Pirmojo pasaulinio karo apie 100 lietuvių lankė kas sekmadienį jiems kurį laiką laikytas pamaldas.
Gastose, ypač apylinkėse, nuo 1955 m. apsigyveno daug lietuvių, daugiausia Sibiro tremtinių, politinių kalinių, kuriems tarybų valdžia draudė grįžti į Lietuvą. 1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, Slavsko rajone gyveno apie 2320 lietuvių, apie 33 % gyventojų. 1991 m. įsteigta Gastų lietuvių draugija, turinti 180 narių, biblioteką. Jos pirmoji pirmininkė V. Vasiliauskienė, nuo 1998 pirmininkas – R. Taukačikas. Prie Slavsko rajono rusiškų mokyklų ir pačiose Gastose veikia 6 lietuvių kalbos ir etnokultūros būreliai ir fakultatyvai, nuo 1994 m. – Gastų vokalinis ansamblis „Beržynas“, nuo 1999 m. – vaikų folkloro ansamblis „Beržynėlis“.[12]
Žymūs žmonės
redaguoti- 1783 m. gimė garsus lietuvių vargonininkas Endrikis Budrius.
- 1869 m. gimė Erichas Zijeris, 1920–1932 m. Prūsijos oberprezidentas, politikas (Vokiečių demokratų partija).
- Noragėlių kaime 1806 m. gimė lietuvių kalbininkas ir švietėjas Fridrichas Kuršaitis.
- 1890 m. gimė Arturas Evertas, VKP narys, Reichstago deputatas.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta): jų kilmė ir reikšmė. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5420013762
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 393
- ↑ Паспорт муниципального образования c. 17-18 Archyvuota kopija 2010-12-15 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Палмайтис Л. Предложение по научной русификации исконных наименований перешедшей в состав России северной части бывшей Восточной Пруссии. – Европейский институт рассеянных этнических меньшинств, 2003. Archyvuota kopija 2012-02-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Gastos. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 451
- ↑ Gastos GenWiki
- ↑ Albertas Juška, Mindaugas Pažemys, Vytautas Šilas. Gastos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 447 psl.
- ↑ Lankos apskrities kaimų sąrašas (1900 m.) vok.
- ↑ Lankos apskrities kaimų sąrašas (1939 m.) vok. (15)
- ↑ Gastos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 447 psl.
Nuorodos
redaguoti- Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
- Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
- Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.