Ietis

Ietis (angl. spear, vok. Speer, rus. копье) – ilgakotis (nuo 1,5 iki 6 m ilgio) duriamasis ginklas, paprastai sudarytas iš medinio ilgo koto su antgaliu (ietigaliu), naudotas medžioklėje ir kautynėse (kaip kirstynių ar svaidomasis ginklas). Paprasčiausiais atvejais ieties ietigalis yra ne antgalis, o tiesiog smailus galas. Tai vienas senoviškiausių ginklų, jų likučiai aptinkami itin senų stovyklaviečių kasinėjimuose.

Ieties sandara

Strėlių ir iečių antgaliai

Medžioklinė ietis akmeniniu antgaliu ir akmeninis kotinis peilis.

Ietigalis

Kaunamasis ieties galas būna smailus ir vadinamas ietigaliu.

Medinis ietigalis

Paprasčiausias ietigalis yra nusmailintas ieties galas, tokio smailumo, kad smigtų į auką. Tropiniuose kraštuose paprasčiausios ir pigiausios ietys be antgalių būdavo bambukinės ietys, kurių ietigalis buvo istrižai nupjautas kotas. Kitas primityvių iečių variantas – tvirtas medinė kartis, kurios vienas galas nusmailintas ir apdegintas (tinkamas apdeginimas kiek sutvirtina medieną). Tokias ietis naudodavo pirmykščiai ugnį žinantys medžiotojai, valstiečiai sukilėliai ir pan.

Akmeniniai antgaliai

Senoviškiausi iečių antgaliai būdavo akmeniniai, pvz., pagaminti iš tokių mineralų kaip titnagas, obsidianas ir pan. Akmeniniai ietigaliai būdavo trikampio ar smailaus lapo formos, įsprausti skeltame kote, aprišti plaušais ar odiniais dirželiais, priklijuoti derva. Tokie antgaliai turėdavo tiek smaigalį, tiek ašmenis.

Akmeniniai ietigaliai galėdavo būti itin aštrūs (pvz., titnaginiai), bet nuo smūgio į akmenį suduždavo ar bent smarkiai atšipdavo.

Kauliniai antgaliai

Kita senoviškų iečių antgalių medžiaga – kaulas (arba ragas). Būdavo naudojami ir grynai duriamieji kauliniai antgaliai (pikos tipo).

Metaliniai antgaliai

Senoviškiausi antgaliai buvo variniai, daryti iš vario grynuolių, po to – bronziniai. Vėliau atsirado geležiniai ir plieniniai antgaliai.

Antgalių formos būdavo įvairios:

Duriamieji antgaliai. Antgalis siauras, beveik be ašmenų ar visai beašmenis. Būdingi akstims ir pikoms. Duriamieji antgaliai daro gilesnes žaizdas, tačiau tokias ietis sunkiau ištraukti giliai įsmigus į kūną. Yliški keturbriauniai ar panašūs plieniniai ietigaliai puikiai tiko pramušti šarvams.
Duriamieji-pjaunamieji antgaliai. Antgalio priekinė dalis yra plokščia, trikampio pavidalo, su smaigaliu. Duriant smaigalys pramuša odą ir sminga gilyn, o nuo jo įstrižai ieties išilginei ašiai einantys ašmenys pjauna audinius. Tad padaroma durtinė-pjautinė žaizda. Kuo antgalis platesnis, tuo platesnę žaizdą, pro kurią labiau kraujuojama, padaro ietis. Tokie labai platūs antgaliai būdingi ragotinėms ir partizanams.
Bukieji antgaliai. Naudoti treniruočių ir turnyrų ietyse. Pvz., turnyrų ietims būdingi vainikėlio (karūnos) formos antgaliai.

Aksčių duriamieji antgaliai galėjo būti su barzdelėmis, kad būtų sunkiau ištraukiami. Romėniškų piliumų antgaliai buvo specialios konstrukcijos, kad jų būtų neįmanoma ištraukti ar nukirsti.

Metaliniai antgaliai įtvirtinami dviem būdais:

Įtvariniai antgaliai. Tai primityvesnis, bet pigesnis variantas. Toks antgalis tvirtinamas įkote, kuri įkalama ar įspraudžiama skeltame ieties kote ir įtvirtinama klijais (pvz., derva), kotas sutvirtinamas aprišu arba metaliniu žiedu.
Moviniai antgaliai. Antgalis baigiasi metaline mova, kuri užmaunama ant ieties galo ir paprastai pritvirtinama vinimis.

Neretai kirstynių iečių antgaliai būdavo ilgi, kad būtų sunkiau ietį nukirsti ir taip nuginkluoti ietininką. Ilgų antgalių variantai:

Ilgas vamzdelis (mova) – pridengdavo viduje esantį medinį ieties kotą.
Ilgas pats antgalis – kaunamoji ieties dalis galėjo būti ilga – iki metro, kartais net ilgesnė. Tiesa, tokie ietigaliai sunkūs, todėl ne itin patogūs. Ilgųjų ietigalių ašmenys irgi galėjo būti ilgi, tad tokia ietis galėjo būti naudojama kaip kertamasis (skersiniais mostais) ginklas prieš nešarvuotus priešininkus.
Antgalis su juostomis – antgalis turėjo metalines juostas, kurios būdavo prikalamos prie ieties koto ir saugojo kotą nuo kalavijų ar kirvių kirčių.

Ieties kotas

Ieties kotas paprastai medinis. Vienas populiariausių medžių ietims Europoje buvo uosis. Tropikuose dažnai naudojo bambukines ietis.
Vėlyvaisiais viduramžiais gamino turnyrines ietis tuščiaviduriais kotais. Nuo itin stipraus smūgio tokios ietys subirdavo į gabalus, kas apsaugodavo ietimis vienas kitą taranuojančius raitus riterius ir efektingai atrodydavo turnyruose. Kitas panašus vizualus turnyrų elementas buvo spyruokliniai skydai Šie skydai specialiu spyruokliniu įtaisu būdavo pritvirtinami prie turnyrinių riterio šarvų, ir priešininkui ietimi pataikius į tą skydą spyruoklės mestas skydas nuskriedavo į šoną.

Retkarčiais naudodavo ir metalinius kotus. Tai labiau būdinga kai kurioms svaidomoms akstims ir kirstynių ietims.

Papildomi ieties elementai

Ieties antgalis galėjo turėti papildomus elementus:

Kutai. Žemiau kaunamosios antgalio dalies kartais būdavo pritvirtinami spalvoti augalinių plaušų, arklių ašutų ar panašūs kutai. Spalvoti kutai paprastai buvo puošinys. Teigiama, kad tankūs kutai sugerdavo kraują, kad šis netekėtų ieties kotu ir kotas neslidinėtų ietininko rankoje.
Vėliavėlės. Vėliavėlės buvo dekoratyvinis elementas, atlikdavęs ir dalinio ženklo reikšmę. Vėliavėlei didėjant, o antgaliui smulkėjant tokia ietis su vėliavėle virsta tikra vėliava.
Garda. Riterių ietys (angl. lance) turėdavo kūgio formos skydelius, kurie saugojo ranką nuo išilgai ieties slystančios priešo ieties antgalio.
Apatinis apkaustas. Priešingas ietigaliui galas neretai turėjo apkaustą. Šis apkaustas galėjo būti:
- Antrasis antgalis, kokį galėjo turėti trumpos kirstynių ietys. Fechtuojant ietimi toks antrinis antgalis leido antruoju ieties galu atlikti ne bukus baksnius, bet ir dūrius.
- Smaigas. Smigas leisdavo tvirčiau įremti ietį, piką, ragotinę į žemę ir atremti raitelių ataką ar priešų rikiuotės spaudimą arba atakuojantį masyvų žvėrį (pvz, šerną). Arba ietį būavo galima įsmeigti smaigu į žemę, kad prireikus ietis būtų po ranka ir nereikėtų lenktis paimti ant žemės gulinčios ieties.

Ieties palikuonys

Ietims giminingi ginklai yra alebardos, naginatos ir panašūs ilgakočiai kirstynių ginklai, pasižymintys tuo, kad jų antgaliai sudėtingi (turi daugiau smaigalių, ašmenų, kablių), masyvesni.
Svaidomųjų iečių (aksčių) giminaičiai – lankų ir arbaletų strėlės.

Nuorodos

Пики и копья (Pikos ir ietys)
§ 2. Древковое оружие. Копье Archyvuota kopija 2008-11-09 iš Wayback Machine projekto. (Ištrauka iš W. Boeheim (1890) Handbuch der Waffenkunde. Das Waffenwesen in seiner historischen Entwicklung vom Beginn des Mittelalters bis zum Ende des 18 Jahrhunders rusiško vertimo)
Древковое оружие. Ударное, рубящее и колющее оружие Archyvuota kopija 2009-04-21 iš Wayback Machine projekto.