Istorinis filmas

Istorinis filmas – filmo žanras, kuriam priskiriamos istorinį laikotarpį vaizduojančios kino ir televizijos dramos. Tai yra neformalus tarpinis terminas, kuris gali būti taikomas keliems žanrams, susijusiems su istorinės tematikos fantastiniais, romantiniais, nuotykių filmais. Filme gali būti pateiktas tiksliai neapibrėžto laikotarpio turinys kažkokių amžių periode, pavyzdžiui, viduramžiais arba tam tikru metu, pavyzdžiui, „griausmingų 1920-ųjų pradžioje“, atspindintis šalies, santvarkos, ideologijos vertybines sistemas. Priešingai nei istorijos vadovėliai ar studijos, šio žanro filmai yra viena iš galimybių byloti apie praeitį nūdienos žmogui suprantama kalba.

Istorinio nuotykių filmo „The Secret Service Agent’s Memories“ XVIII a. dekoracija

„Narsiosios širdies“ filmavimo aikštelėje – Mel Gibson (dešinėje)

Žanro istorija

Pirmuoju istoriniu filmu laikytina 1908 m. pastatyta istorinė drama, skirta imperatoriui Julijui Cezariui. Po jo istorinės tematikos filmai įsitvirtino kino pramonėje, augo jų populiarumas. Šio žanro ėmėsi patys įvairiausi režisieriai nuo intelektualiųjų Stanley Kubrick, Paul Verhoeven ar Federico Fellini iki erotinių filmų kūrėjo Tinto Brass. Daugiausiai buvo sukuriama Holivude, nes tolimos istorijos veiksmui atkurti reikėjo turėti daug ir brangių rekvizitų, specialiųjų efektų, kurie savo ruožtu turėjo atsipirkti.

Istorinių filmų populiarumą liudijo augančių ekranizacijų skaičius. Pavyzdžiui, vien legendinio mongolų vado Čingischano gyvenimas 2006–2007 m. susilaukė trijų ekranizacijų: japonų ir rusų režisieriai pastatė vaidybinius filmus, o kinai sukūrė 30 dalių televizijos epopėją. Pastarojo meto istoriniai „blokbasteriai“: „Gladiatorius“, „Aleksandras“, „Dangaus karalystė“ ir kt.

Istorijos interpretavimas

Filmų kūrėjams siekiant komercinės naudos, istoriniai filmai ir istoriniai įvykiai dažnai yra supaprastinami, taikomasi prie masinio žiūrovo geidžiamų stereotipų. Visada kilo diskusijų apie tai, kiek istoriniame filme žiūrovas gali atrasti istorijos. Tokį klausimą filmui kelia ir istorikai, kurie filmuose ieško ir randa praeities vaizdavimo klaidų, kelia abejones dėl žiūrovą pasiekiančios informacijos patikimumo. Paprastai tokiems kritikams atsakoma, kad istorinis filmas gali nebūti patikimos informacijos šaltiniu, o tik viena iš laisvalaikio praleidimo, atsipalaidavimo, pabėgimo nuo dabarties priemonių.

Kai kuriuose filmuose bandoma tiksliai apibūdinti istorinius įvykius ar asmenis tiek, kiek leidžia turimi istoriniai duomenys ir filmo trukmė. Šie kūriniai dar vadinami kaip dokumentinėmis dramomis (docudrama): biografinis „Cinderella Man“, karinis „Šindlerio sąrašas“ ar drama „Linkolnas“. Kiti filmai yra fiktyvios istorijos, pagrįstos tikrais žmonėmis ar įvykiais, tarp kurių – „Narsioji širdis“, „Les Misérables“ ir kt.