Juozas Purickis
| Juozas Purickis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienkiemis, Jiezno valsčius, Trakų apskritis, Rusijos imperija
|
| Mirė | 1934 m. spalio 25 d. (51 metai) Kaunas
|
| Lietuvos Respublikos Seimo atstovas | |
| Veikla | Lietuvos diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas |
| Partija | Lietuvos krikščionių demokratų partija |
| Alma mater | Kauno kunigų seminarija Peterburgo dvasinė akademija Fribūro universitetas |
 Vikiteka |
Juozas Purickis |
Juozas Purickis (1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienkiemis, Jiezno valsčius, Trakų apskritis, Rusijos imperija – 1934 m. spalio 25 d. Kaunas) – Lietuvos diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas.
Biografija
redaguotiGimė penkių sūnų valstietiškoje šeimoje. Mokėsi Stakliškių parapinėje mokykloje. 1892–1895 m. lankė Jiezno rusišką parapinę pradžios mokyklą. Dėl lėšų trūkumo negalėdamas mokytis, 3 metus dirbo tėvo ūkyje.
1898 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Seminarijoje pasižymėjo kaip gabus literatas, besidomintis Lietuvos istorija ir socialiniais mokslais. 1912 m. aukso medaliu baigė Peterburgo dvasinę akademiją ir gavo teologijos magistro laipsnį. 1913–1918 m. išgalvota Korybuto pavarde studijavo Fribūro universitete istoriją, filosofiją ir visuomenės mokslus. 1919 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Protestantizmo Lietuvoje žlugimo priežastys“.
Šveicarijoje dalyvavo Lietuvos informacijos biuro, Lietuvos atstatymo draugijos ir kitų lietuvių politinių organizacijų darbe, 1916–1919 m. provokiško žurnalo „Litauen“ redaktorius.
1918 m. kooptuotas į Lietuvos Tarybą narius. Sumanymo paskelbti Vilhelmą Urachą Lietuvos karaliumi iniciatorius.[1] 1918 m. rudenį Lietuvos atstovo Berlyne pavaduotojas, 1919–1920 m. pirmasis oficialus atstovas prie Vokietijos vyriausybės.
1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. Dirbo Finansų ir biudžeto bei Užsienio reikalų komisijose.[2]
1920 m. birželio 19 d. – 1921 m. gruodžio 12 d. VI Kazio Griniaus ministrų kabinete – užsienio reikalų ministras. Liucijui Želigovskiui užgrobus Vilnių, apvažinėjo Vakarų Europos valstybių sostines, įrodinėdamas Lietuvos teises į Vilnių. Pirmasis iškėlė Baltijos valstybių sąjungos idėją, aktyviai dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1921 m. vadinamojoje „Sacharino byloje“ buvo apkaltintas spekuliacija, nelegaliu meno vertybių supirkimu, iš pareigų turėjo pasitraukti, jas užleisdamas Petrui Klimui. 1925 m. vasario mėn. Vyriausiasis Tribunolas J. Purickį išteisino.[3]
Nuo 1923 m. rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuva“ (1925–1926 m. redagavo), „Tautos ūkis“ (1930 m. redagavo), „Trimitas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų rytojus“, „Vienybė“, „Draugija“, „Lietuvos rinka“[4], kai kuriems Prancūzijos ir Vokietijos leidiniams. Dažnai pasirašinėjo Vygando slapyvardžiu. 1925–1929 m. dirbo Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungoje, 1930–1934 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos, Ekonominių studijų, Lietuvių-ukrainiečių ir kitų draugijų veikloje.[5]
1926 m. Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus direktorius, 1927 m. Teisės ir administracijos departamento direktorius. 1927 m. iš valstybinio ir politinio darbo pasitraukė. 1929 m. pašalintas iš kunigų luomo šliejosi prie tautininkų. 1933 m. organizavo spaudos akcinę bendrovę „Rytojus“,[6] vienas iš Žurnalistikos kursų namie lektorių. [7]
Palaidotas Kauno miesto senosiose evangelikų kapinėse (dab. Ramybės parkas), kapas neišliko.
Kūryba
redaguotiIšleido stambių mokslo veikalų lietuvių, vokiečių, prancūzų kalbomis iš Lietuvos istorijos, teisės, protestantizmo istorijos Lietuvoje. Parašė etnografinę studiją apie Gardiną.
Rašė lengvu stiliumi, aiškiai, konkrečiai. Rašysena stambi, „ornamentuota“, sunkiai įskaitoma. Tekstus neperrašinėdamas siųsdavo į redakcijas, tad jie būdavo autoriaus gerokai pribraukyti.
Bibliografija
redaguoti- Beletristikos rolė žmonijos auklėjime, 1914 m.
- Tikėjimo plitimas Lietuvoje XVI a. iki jėzuitų atvykimo 1569 m., 1919 m., vokiečių kalba.
- Lietuvos ekonominė padėtis, 1919 m., prancūzų kalba.
- Lietuviškos teritorijos, su S. Rozenbaumu, 1919 m., prancūzų k.
- Žurnalisto profesija, 1933 m.
Atminimo įamžinimas
redaguoti- 1934 m. Lietuvos žurnalistų sąjunga įsigytiems poilsio namams Giruliuose suteikė J. Purickio vardą;
- 2004 m. Aldona Gaigalaitė ir Jūratė Žeimantienė parengė monografiją.[8];
- 2008 m. Žaliakalnyje ant jo statyto namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta.[9][10].
Literatūra
redaguoti- Purickis Juozas, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 44.
- Purickis Juozas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1961, t. 24, p. 250–252.
- Gaigalaitė A., Žeimantienė J., Juozas Purickis-Vygandas, Vilnius, 2004.
- Gaigalaitė A., Purickis Juozas, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 287–290.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Aldona Gaigalaitė. Juozas Purickis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 472
- ↑ Žydrūnas Mačiukas. Steigiamojo Seimo atstovai. Seimas
- ↑ http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/10/29/atmi_04.html
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 293 psl.
- ↑ Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 m. politikos veikėjų. – V.: Knyga, 1991. – 104 psl.
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4160&p_d=2786&p_k=1
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 408 psl.
- ↑ Juozas Purickis-Vygandas (sud. Aldona Gaigalaitė, Jūratė Žeimantienė). – V.: UAB Vilniaus knyga, 2004. – 410 p.: iliustr. – ISBN 9955-490-27-6
- ↑ http://old.lzs.lt/?lt=1212135088[neveikianti nuoroda]
- ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=PURICKIS%20JUOZAS Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.