Kalbotyra
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Kalbotyra, arba lingvistika – bendras mokslų, tiriančių natūralias kalbas, pavadinimas. Kai kurie mokslininkai kalbotyrą laiko semiotikos mokslo dalimi. Mokslininkas, besidarbuojantis kalbotyros srityje, vadinamas kalbininku.
Su bendrąja kalbotyra susijusi taikomoji kalbotyra, kuriai rūpi praktinis kalbos panaudojimas įvairiose gyvenimo srityse.
Kalbos funkcijos
redaguotiPirminės kalbos funkcijos:
- Komunikacinė – būti žmonių tarpusavio bendravimo, sužinojimo priemone. Kalba suteikia galimybę kiekvienam tam tikros visuomenės nariui perteikti kitam informaciją, susijusią tiek su buitiniu gyvenimu, tiek su mokslu, mokymusi, profesija, kultūrine ir bet kokia kita veikla.
- Ekspresinė – leidžia realizuoti žmogui norą išsakyti kitam savo mintis, jausmus, išgyvenimus, pasidalyti savo patyrimu, idėjomis sumanymais. Funkcija išryškėja, kai žmoguje susikaupia naujų idėjų, kai jis ilgesnį laiką būna vienišas, depresijos ar džiaugsmo apimtas.
- Kogitacinė arba mąstomoji – su kalba, kaip tam tikra specifinių ženklų sistema, žmonės formuoja savo mintis ne tik bendravimo procese, bet ir įvairiapusėje savo materialinėje bei dvasinėje veikloje.
- Gnoseologinė arba pažintinė – padeda pažinti žmogaus tikrovę, perduoti iš kartos į kartą patyrimą, žinias, mokslo ir kultūros laimėjimus.
- Nominatyvinė arba įvardijamoji – kalbos žodžiais pavadinami, įvardijami daiktai, reiškiniai, sąvokos.
Antrinės kalbos funkcijos:
- Estetinė – ryškiausiai atsiskleidžia tautosakoje ir beletristiniuose raštuose, kuriant meninius vaizdus.
- Reprezentacinė – esmę sudaro tai, kad kalboje atsispindi tam tikros visuomenės ar tautos gyvenimas, materiali ir dvasinė kultūra. Ji parodo tikrovę, tikrovės atkūrimą ir ryšį su pasauliu.
Klasikinė kalbotyra
redaguotiKalbotyros šakos
redaguoti- Istorinė kalbotyra arba diachroninė kalbotyra – tiria kalbos istoriją, jos atsiradimą, vystymąsi, keitimąsi, plėtrą, išplitimą pasaulyje bei išlikusį ir buvusį dialektų, kalbų, kalbų grupių bei jų šeimų giminingumą, kalbos reiškinių raidą. Tiria žodžių kilmės bei jų raidos problemas fono-semantinių bendrybių nustatymo plotmėje (lingvistinė etimologija), taip pat kalbos struktūrų kaitą bei bendrybes ir sąryšius įvairiose kalbose, jų grupėse ir jų šeimose.
- Lyginamoji kalbotyra – tiria giminiškų kalbų faktus ir jų santykius.
- Sinchrononė kalbotyra – tiria tam tikro laikotarpio kalbos sistemą
- Struktūrinė kalbotyra – tiria kalbos sandarą sudarančių elementų sisteminius santykius.
- Etnolingvistika – tiria tautos, jos kultūros ir papročių santykius su kalba.
- Sociolingvistika – tiria visuomenės gyvenimo įtaką kalbai ir kalbos sąsają su visuomene.
- Akcentologija arba kirčiavimas – tiria kirtį ir intonaciją.
- Dialektologija – tiria kalbos tarmes, jų susidarymą ir raidą.
- Fonetika – tiria kalbos garsų sistemą, jų susidarymą ir akustines ypatybes.
- Gramatika – tiria žodžių, jų junginių ir sakinių gramatinę sandarą. Ją sudaro dvi atšakos:
- Morfologija – jos objektas – žodžių sudėtis ir formos, žodžių daryba ir žodžių kaityba.
- Sintaksė – nagrinėja sakinių ir žodžių junginių sandarą.
- Leksikologija – tiria žodžius, t. y. kalbos žodyną.
- Stilistika – tiria kalbos stilių. Stilistika domisi įvairiais kalbos raiškos savitumais ir funkciniais kalbos stiliais.
Klasikinės kalbotyros kūrėjai
redaguoti- Jakobas Grimas (1785–1863)
- Rasmusas Raskas (1787–1832)
- Francas Bopas (1791–1867)
- Augustas Šleicheris (1821–1868)
- Johanesas Šmitas (1843–1901)
- Karlas Brugmanas (1848–1919)
- Ferdinandas de Sosiūras (1857–1913)
- Antuanas Mejė (1866–1936)
Žinomi pasaulyje Lietuvos baltistai
redaguotiBaltistika – klasikinės kalbotyros atšaka, tirianti baltų kalbas.
Šiuolaikinė kalbotyra
redaguotiXIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kalbotyra, buvusi gana statine, aprašomąja mokslo sritimi, ėmė sparčiai vystytis, nuo tradicinių kalbotyros sričių atsiskyrė kelios naujos, tiriančios sociologinius, prasminius, loginius ir kitus kalbos aspektus. Tikrą šio mokslo perversmą inicijavo šveicarų mokslininko Ferdinand de Saussure darbai, tyrę bazines kalbos, kaip mokslo, sąvokas ir padėję pamatą struktūrinei lingvistikai, kuri iki šiol supriešinama su tradicine aprašomąja kalbotyra. Didelę įtaką naujų krypčių atsiradimui padarė psichologų (S. Freud, C. G. Jung), matematikų (C. S. Pierce ir kiti) darbai.
Šiuolaikinė struktūrinė lingvistika paremta daugiausiai semantinėmis ir semiotinėmis teorijomis, sudaro mokslinį pagrindą visų kitų mokslo teorijų kūrimui (metateorija, metakalba), sudaro atskiras matematikos (Matematinė lingvistika) ir psichologijos mokslų sritis, yra neatsiejama nuo filosofijos, informatikos ir logikos mokslų. Modernioji lingvistika išplečia kalbos sąvoką, tirdama ne tik šnekamąsias, bet ir dirbtines (kompiuterių), vaizduojamąsias (teatro, architektūros ir pan.) kalbas, pačių kalbų kūrimo metodus, ženklų sistemas, ir pan. Tiriama ne tik žodžių, bet ir sakinių ir ištisų tekstų prasmė bei sąveika.
Kai kurie žymesni moderniosios lingvistikos atstovai
redaguoti- Noam Chomsky
- Umberto Eco
- Algirdas Julius Greimas
- Louis Hjelmslev
- Roman Jakobson
- Charles Sanders Pierce
- Steven Pinker
- Ferdinand de Saussure
- Claude Levi-Strauss
- Charles Williams Morris
- Ghil'ad Zuckermann
Lietuvoje struktūrinei lingvistikai atstovaujantys mokslininkai
redaguotiTaip pat skaitykite
redaguotiNuorodos
redaguoti- Semiotikos pagrindai
- Lietuvių kalbos morfologinės analizės programos pavyzdys Archyvuota kopija 2008-01-21 iš Wayback Machine projekto.