Kikladų kultūra
Kikladų kultūra (arba Kikladų civilizacija) – bronzos amžiaus archeologinė kultūra. Kultūrą XIX a. pabaigoje išskyrė graikų archeologas Christas Cuntas.
Arealas
redaguoti
Kikladų kultūra 3200–2000 m. pr. m. e. buvo paplitusi Kikladų salyne. Priskiriama Egėjo civilizacijai, kartais laikoma Kretos–Mikėnų kultūros dalimi.
Kultūra
redaguotiPirmiausia (5–4 tūkstantmetis pr. m. e.) žmonės apsigyveno Melo saloje, kur kasė obsidianą – rasta iš jo pagamintų peilių, iečių antgalių. Vėliau apsigyventa ir Nakso, Teros, Paro, Teros salose. Kikladų kultūra susiklostė 4 tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje, suklestėjo ankstyvajame bronzos amžiuje.
Kikladų kultūros žmonės vertėsi žvejyba, medžiokle, rinko maistą. 3200–2800 m. pr. m. e. gyvenvietes kūrė jūros pakrantėse, dažniausiai ant kalvų, įtvirtintas sienomis ir bokštais (Kastris), pastatus statė iš nedegto molio, akmens arba ilgų skalūno plytų, vienaaukščius. 3 tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje atsirado pirmosios miesto tipo gyvenvietės (Filakopai), Teros saloje būta 2 ir 3 aukštų pastatų, puoštų freskomis. Kultūrai būdingi obsidiano, marmuro, vario ir sidabro dirbiniai, sidabriniai indai puošti gyvenimo scenomis. Keramika (amforos, vazos) lipdyta blizgančiu paviršiumi, dažniausiai puošta raižytais ir inkrustuotais geometriniai ornamentais.
Mirusieji laidoti netoli gyvenviečių įrengtuose kapinynuose, akmeninėse dėžėse, cistose, šachtiniuose, vėliau kupoliniuose kapuose su įkapėmis, rasta žuvų, laivų, spiralės ir trikampio motyvais puoštų ritualinių indų, varinių ir sidabrinių papuošalų, darbo įrankių ir ginklų (kardų ir ietigalių), marmuro ir akmens skulptūrėlių, kurios dažniausiai vaizduoja karius, muzikantus, moteris su vaikais, dievybes. Joms būdingos geometrinės formos, rankos dažniausiai sunertos. Kikladų kultūros dirbiniai vežti į Kretą, Balkanų pusiasalį, Mažąją Aziją, Egiptą.
Nuo 1800 m. pr. m. e. Kikladų kultūra patyrė stiprią Kretos kultūros įtaką – išplito jai būdinga keramika, po 1400 m. pr. m. e. Kikladų kultūrą pakeitė Mikėnų kultūra.[1]
Šaltiniai
redaguoti
- ↑ Dalia Andziulytė, Laimutė Rupšytė. Kikladų kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 44 psl.
Literatūra
redaguoti- Robin Barber, Greece, Blue Guide, Londres, 1988. ISBN 0-7136-2771-9
- Claude Baurain, Les Grecs et la Méditerranée orientale. Des siècles obscurs à la fin de l'époque archaïque., Nouvelle Clio, PUF, 1997. ISBN 2130479936
- Phlippe Bruneau, Michèle Brunet, Alexandre Farnoux, Jean-Charles Moretti, Délos. Île sacrée et ville cosmopolite., CNRS Éditions, 1996. ISBN 2271054230
- John F. Cherry et Jack L. Davis, « The Cyclades and the Greek Mainland in Late Cycladic I : the Evidence of the Pottery. » in American Journal of Archeology., vol. 26, n°3, 1982.
- Werner Ekschmitt: Die Kykladen. Bronzezeit, geometrische und archaische Zeit. Philipp von Zabern, Mainz 1993, ISBN 3-8053-1533-3.
- Reynold Higgins, L’Art de la Crète et de Mycènes, Thames & Hudson, Londres, 1995 (1re édition 1967, revue en 1981 et 1995) ISBN 2-8711-097-8, p. 53-63
- J. Lesley Fitton, Cycladic Art., British Museum Press, 1989. ISBN 0714121606
- Schachermeyr F., Die ältesten Kulturen Griechenlands, Stuttgart, 1955.
- René Treuil, Pascal Darcque, Jean-Claude Poursat, Gilles Touchais, Les Civilisations égéennes du Néolithique à l'Âge du Bronze., Nouvelle Clio, PUF, 1989. ISBN 2130422802
- Christian Zervos, L’Art des Cyclades, du début à la fin de l'âge du Bronze, 2500–1100 avant notre ère, éditions Cahiers d’art, Paris, 1957.