Kuoknesė
Kuoknesė (latv. Koknese, lot. Kukonouyes, Kukonois, iki 1917 m. vok. Kokenhausen, vok. žem. Kokenhusen) – miestas (nuo 2021 m.) Latvijos pietuose, į rytus nuo Rygos, Dauguvos dešiniajame krante. 2580 gyventojų (2021 m.).[1] Per Kuoknesę eina plentas Ryga – Daugpilis ir geležinkelis Ryga – Rževas.
Kuoknesė latv. Koknese | |
---|---|
Kuoknesės pilis | |
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
Valstybė | Latvija |
Istorinis regionas | Vidžemė |
Savivaldybė | Aizkrauklės savivaldybė |
Įkūrimo data | 1205 |
Gyventojų | 2 580 |
Tinklalapis | www.koknese.lv |
Istorija
redaguotiI tūkstantmetyje Kuoknesės vietoje buvo įtvirtinta latgalių gyvenvietė, XI a. – 1208 m. stovėjo medinė pilis. XII a. – 1208 m. Kuoknesės kunigaikštystės centras. 1208 m. atiteko Rygos vyskupui. 1209 m. pastatyta mūrinė vyskupo pilis. 1210 m. Kuoknesę užpuolė lietuviai.[2] Miesto teisės nuo 1277 m. Nuo XIV a. priklausė Hanzai. 1397–1561 m. viena Rygos arkivyskupų rezidencijų. XVI a. antroje pusėje ir XVII a. – svarbi karinė tvirtovė.
1562–1569 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, 1569–1629 m. ir Abiejų Tautų Respublikos tvirtovė, nuo 1629 m. priklausė Švedijai. 1577 ir 1656–1661 m. Kuoknesę buvo užėmusi Rusijos, 1700 m. – Abiejų Tautų respublikos valdovo Augusto II Saksonijos kariuomenė, kuri 1701 m. pilį susprogdino. Po Šiaurės karo 1725 m. Kuoknesė atiteko Rusijai. XVII a. pab. prarado miesto teises, XVIII a. pradžioje sunyko. Nuo 1918 m. priklauso Latvijos Respublikai.[3] 1920–1949 m. ir 1998–2009 m. Kuoknesės valsčiaus, 2009–2021 m. – Kuoknesės savivaldybės centras.
Turizmas
redaguotiKuoknesės parke yra aukščiausia Latvijoje medinė skulptūra. Lankomos viduramžių pilies, pastatytos XIII a. pradžioje, 1701 m. sugriautos, liekanos.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Koknese. Informācija par objektu, Vietvārdu datubāze, Latvijas ģeotelpiskās informācijas aģentūra. Nuoroda tikrinta 2021.07-01.
- ↑ BUTKUS, Alvydas. Latviai. Kaunas: Aesti, 1995, 22 p. ISBN 9986-9034-0-8.
- ↑ Kuoknesė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 354 psl.