Ochranka

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ochranka (rus. Охра́нное отделе́ние 'apsaugos skyrius'; neformaliai rus. охра́нка) - Rusijos imperijos Vidaus reikalų ministerijos policijos departamento padaliniai, užsiiminėję politiniu saugumu.

Ochrankos Peterburgo skyriaus darbuotojų grupinė nuotrauka (1905 m.).

Istorija

Tvarkos ir viešojo saugumo apsaugos skyrius buvo įkurtas Sankt Peterburge 1866 m., po to, kai Dmitrijus Karakozovas nesėkmingai pasikėsino į Aleksandrą II. Skyrius turėjo 12 tyrėjų, jo būstinė buvo Fontankos g. 16.

1880 m. rugpjūčio 6 d. įvyko dar vienas nevykęs pasikėsinimas į imperatorių, todėl Vidaus reikalų ministerijoje buvo įkurtas Policijos departamentas, į kurį buvo perkeltas Atskirasis žandarų korpusas ir Imperatoriškosios Jo didenybės asmeninės kanceliarijos Trečiasis skyrius. Žandarų šefu tapo vidaus reikalų ministras, o žandarų korpuso vadu - vidaus reikalų ministro pavaduotojas. Šis reorganizavimas nepasaugojo nuo Aleksandro II nužudymo.

Siekdamas sustiprinti saugumą imperatorius Aleksandras III 1880 m. įsakė Maskvoje ir Varšuvoje įsteigti apsaugos skyrius, kuriuos prižiūrėjo žandarų karininkai. Šie skyriai tapo vėlesnės Ochrankos organizavimo pamatu. Likusioje šalyje saugumo policijos funkcijas vykdė žandarai, veikę per gubernijų ir apskričių (ujezdų) žandarų valdybas.

Nuo 1880 m. apsaugos skyriai buvo tiesiogiai pavaldūs Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamentui.

1906 m. gruodžio 14 d. nutarimu buvo įsteigti rajoniniai apsaugos skyriai, prižiūrėję po kelias gubernijas:

• Šiaurinis skyrius (Peterburgas) - Peterburgo, Estliandijos, Pskovo, Novgorodo ir Oloneco gubernijos
• Centrinis skyrius (Maskva) - Maskvos, Tverės, Jaroslavlio, Vologdos, Archangelsko, Kostromos, Kalugos, Tulos, Oriolo, Vladimiro, Riazanės ir Nižnij Novgorodo gubernijos
• Pavolgio skyrius (Samara) - Samaros, Permės, Viatkos, Kazanės, Simbirsko, Ufos, Saratovo, Orenburgo, Astrachanės ir Penzos gubernijos bei Uralo sritis.
• Pietryčių skyrius (Charkovas) - Charkovo, Kursko, Voronežo, Tambovo, Juodosios jūros ir Jekaterinoslavo gubernijos bei Dono sritis.
• Pietvakarių skyrius (Kijevas) - Kijevo, Černigovo, Poltavos, Podolės ir Volynės gubernijos.
• Pietų skyrius (Odesa) - Chersono gubernija su Odesa, Tauridės ir Besarabijos gubernijos ir visa Juodosios jūros pakrantė.
• Šiaurės vakarų (Vilnius) - Vilniaus, Kauno, Gardino, Mogiliovo, Minsko, Vitebsko ir Smolensko gubernijos.
• Pabaltijo skyrius (Ryga) - Lifliandijos ir Kurliandijos gubernijos.

Ėmus plisti revoliuciniam judėjimui Sibire ir Turkestane, 1907 m. gruodžio 15 d. buvo įsteigti:

• Turkestano skyrius (Taškentas, prie Turkestano generalgubernatoriaus kanceliarijos) - Užkaspijo, Samarkando, Semirečjės, Syrdarjos ir Ferganos sritys.
• Sibiro skyrius (Irkutskas):
  • Irkutsko generalgunernatorija - Užbaikalės ir Jakutsko sritys bei Irkutsko ir Jenisejaus gubernijos
  • Stepių generalgubernatorija - Akmolinsko ir Semipalatinsko sritys.

1914 m. įvairiose Rusijos imperijos gubernijose ir srityse egzistavo 26 apsaugos skyriai. Po Vasario revoliucijos 1917 m. gegužės 10 d. apsaugos skyriai buvo panaikinti.

Visų Rusijos apsaugos skyrių darbuotojų skaičius nesiekė tūkstančio žmonių, iš jų apie du šimtai dirbo Sankt Peterburge. Daugelyje gubernijų būdavo po 2-3 ochrankos darbuotojus. Be oficialių etatinių darbuotojų apsaugos skyriai turėjo specialią agentūrą - filerius (užsiėmusius išoriniu sekimu) ir informatorius (diegiamus į politinių partijų gretas).