Pilietybė

Pilietybė – asmens konstitucinis-teisinis ryšys su valstybe. Pilietybė reiškia visateisę narystę valstybėje bei pavaldumą valstybės valdžiai. Pilietybė yra nuolatinis, besitęsiantis teisinis ryšys tarp asmens ir konkrečios valstybės; pilietybė yra ryšys su valstybės teritorija. Pilietybė yra suverenios valstybės atributas. Tai nėra vien formali teisės kategorija, ji visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politinės santvarkos, asmenų teisių ir laisvių klausimais. Politine prasme pilietybė reiškia narystės ir dalyvavimo valstybėje pobūdį.

Istorija

Antika

Antikos graikui (helenui) pilietybė asocijavosi su miestu-valstybe (poliumi), kurio laisvas narys jis buvo. Tada aiškiai suvokta, kas yra pilietis (nes atvykėlis iš kitų polių, nors buvo laisvas, neturėjo tų teisių, kurias turėjo piliečiai).

Senovės Roma

Romos pilietybė senovės Romos laikais buvo tam tikras privilegijuotas statusas. Pilnateisiais Romos piliečiais buvo tik paties Romos miesto gyventojai ir tik vyrai, tačiau iš kitur kilę žmonės (tik vyrai) turėjo galimybių gauti ribotą ar pilną Romos pilietybę už nuopelnus.

Nacionalinė pilietybė

Nacionalinė pilietybė – individą ir valstybę siejantis ryšys, susiformavęs per pastaruosius kelis amžius tokiuose regionuose kaip Europa, kur egzistavo teritoriškai uždaros, visuomeniškai surištos ir generaciškai reproduktyvios politinės bendruomenės, turinčios veiksmingus valdžios organus. Nacionalinė pilietybė tapo visuotiniu šiuolaikinių valstybių požymiu, įgalinančiu vienus teritorijos gyventojus pripažinti „savais“ (t. y. piliečiais) turinčiais specifines teises ir pareigas, o kitus – svetimšaliais.

Laikotarpyje po antrojo pasaulinio karo pilietybės institutas patyrė permainų, ir du pagrindiniai jo komponentai – teisės ir tapatybė – atsiskyrė. Teisės, kurios pirmiausia buvo susijusios su naryste nacionalinėje bendruomenėje, pradėtos charakterizuoti ir legitimuoti tarptautiniu lygmeniu. Identitetas išsaugojo specifinį jo suvokimą ir išliko stipriai susijęs su teritorija.

Tautinė tapatybė ir pilietybė

Skirtingai vystęsis tautiškumas ir tautinė savivoka nulėmė nevienodus pilietybės apibrėžimus. Išskiriami du modeliai. Pirmuoju atveju pilietybė grindžiama politiniu dalyvavimu, prisiimant piliečiams priklausančias teises ir pareigas. Antruoju – tai narystė valstybėje, arba pilietybė, siejama su tam tikrais bendrais individų bruožais: kilme, kultūra, religija.

Šiuos du modelius bene geriausiai įkūnija Vokietijos ir Prancūzijos patirtys.

Prancūzijoje tauta buvo suvokiama siejant ją su valstybės teritorija ir institucijomis. Politinis tautiškumo supratimas lėmė pasaulietišką, unitaristinę ir universalistinę pilietybę. Nepaisant to, kad prancūzų tautiškumas buvo orientuotas į valstybę, svarbiausia jo išraiška laikyta kultūrinė vienybė, todėl asimiliacinė politika išlieka tradicija.

Vokiečių tautinis jausmas atsirado pirmiau tautinės valstybės, tad ir tautiškumo suvokimas pirmapradiškai gimdė bendrais kultūriniais, kalbiniais ar rasiniais elementais grįstą bendruomenę, o ne politinės vienybės siekį. Etnokultūrinis tautiškumo suvokimas nulėmė nesudėtingą priėjimą prie pilietybės visiems etniniams vokiečiams ir stipriai jį ribojo kitataučiams.

Nacionalinė pilietybė siejama su institucine praktika ir ideologija. Formuojantis nacionalinėms valstybėms, Europos šalys reiškė įvairias pretenzijas skirtingiems žmonėms, remdamosi abiem šiais komponentais. Modernių valstybių kūrimosi procesai apribojo pilietybę teritoriniu aspektu. Nacionalinės pilietybės aptvara buvo pasiekta išplečiant teises ir privilegijas įvairiems visuomenės sluoksniams bei akcentuojant tam tikrus bendrumus – kalbą, istoriją, kultūrą, kraują – kaip kolektyvinės tapatybės dėmenį. Taip teisių ir tautiškumo principai buvo sujungti į bendrą junginį – pilietybę.

Nacija ir nacionalinė valstybė

Pasak Benedict Anderson, nacija yra įsivaizduojama politinė bendruomenė, iš prigimties ribota bei suvereni. Įsivaizduojama, nes net siauriausioje tautoje neįmanoma pažinti daugumos savo tautiečių, neįmanoma visų jų sutikti ar apie juos išgirsti, bet kiekvieno individualioje sąmonėje egzistuoja suvokimas ir įsivaizdavimas, kad jie visi susiję.

Ji yra „ribota“, nes net didžiausios tautos gyvena apibrėžtose, nors ir kintančiose sienose, už kurių gyvena kitos tautos. Ir nei viena nacija netapatina savęs su visa žmonija ir nesvajoja ir nekuria planų, kaip vieną dieną visa žmonija įsilies į jų tautą. Taip pat nacija yra suvereni, nes kiekviena jų save regi laisvą. O kaip šios laisvės matą ir simbolį, kuria suverenią, nepriklausomą valstybę. Nacija yra bendruomenė, nes nepaisant tikros nelygybės ir išnaudojimo, kurie gali būti kiekvienoje iš jų, nacija visuomet suvokiama kaip stipri, horizontaliais ryšiais sutvirtinta bičiulystė. Ir būtent dėl šio bendruomeniškumo ir brolybės jausmo, kaip teigia Benedict Anderson, daug milijonų žmonių ne tiek žudo, kiek patys žūsta vardan šių ribotų vaizdinių.

Tauta, etnosas yra grupė žmonių su bendru kultūriniu identitetu ir kalba. Tai pagrindiniai skiriamieji bruožai visose prieš-nacionalinėse visuomenėse ir gali išlikti jau susiformavusiose bei įkurtose valstybėse. Nacija yra kur kas sąmoningesnė bendruomenė už etnosą. Ji suformuota iš vienos ar daugiau tautybių, etnosų ir paprastai yra identifikuojama pagal siekį politiniam identitetui ir autonomijai formuoti. Nacionalinė valstybė yra valstybė, kuri save identifikuoja kaip nacijos, kurios žmonės nėra matomi kaip paprasčiausi nepriklausomi subjektai, bet kaip horizontaliai susieta visuomenė, kuriai valstybė ir priklauso. Daugumoje nacionalinių valstybių iš tikro yra ir grupės žmonių, kurie nepriskirtini jos šerdiniai kultūrai ar nesijaučia esantys apibrėžtos tautos nariais. Tačiau nepaisant to, beveik visos modernios valstybės elgiasi taip lyg būtų nacionalinės valstybės.

Teisė į pilietybę

Pagal 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę. Pilietybė yra viena svarbiausių valstybės suvereniteto išraiškų. Jos įgijimo ir netekimo būdus ir pagrindus valstybė įstatymais gali reguliuoti savarankiškai atsižvelgdama į pačios valstybės bei jos piliečių interesus. Tarptautinėje teisėje pripažinta, kad valstybė pati nustato pilietybės įgijimo ir netekimo būdus, tačiau valstybė nėra visiškai laisva šioje srityje. Pilietybės santykių teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir teisės principus, kurie paprastai yra sietini su pilietybe.

Įgijimas

Pilietybės įgijimas – tapimas piliečiu, įgyjant tam tikras teises ir pareigas valstybėje. Pilietybė gali būti įgyjama 2 būdais: gimimo (filiacijos) ir natūralizacijos.

Ius domicilli, ius soli ir ius sanguinis – pagrindiniai principai, kuriais remiantis galima įgyti pilietybę. Jus soli ir lus domicilli principuose dominuoja ne giminystės, o teritorijos veiksnys.

Pilietybės įgijimas gimimu

Pilietybės įgijimas gimimu (filiacija) yra pagrindinis ir visuotinai pripažintas pilietybės įgijimo būdas. Pilietybės įgijimas gimimu pagrįstas iš esmės dviem principais:

• Ius sanguinis – kraujo teisės principas, kai tam tikros šalies piliečių šeimoje gimęs vaikas iš karto tampa tos šalies piliečiu;
• Ius soli – žemės teisės principas, kai pilietybė pripažįstama pagal vaiko gimimo vietą (pavyzdžiui, Lietuvos teritorijoje gyvenančioje užsieniečių šeimoje gimęs vaikas tampa Lietuvos piliečiu).

Pilietybę gimimu įgyjantis asmuo nereiškia ir negali reikšti savo valios, kurios valstybės piliečiu jis norėtų būti. Remiamasi narystės prezumpcija, pagal kurią gimstant vaikui yra pakankamai didelė tikimybė, kad jis bus lojalus valstybei, kurioje gimė. Valstybių įstatymai, reguliuojantys pilietybės įgijimą filiacijos pagrindu, gali vadovautis skirtingais pilietybės įgijimo principais. Filiacijos atveju naujagimis gali įgyti savo tėvų pilietybę nepriklausomai nuo to, ar jis gimė tėvų pilietybės valstybėje, ar už jos ribų, t. y. kraujo teisės principas (jus sanguinis), arba įgyti savo gimimo vietos valstybės pilietybę nepriklausomai nuo tėvų pilietybės, t. y. žemės teisės principas (jus soli).

Natūralizacija

Pilietybė gali būti įgyjama suteikiant ją įstatymo nustatyta tvarka. Toks pilietybės įgijimo būdas vadinamas natūralizacija. Asmenys, tam tikrą laiką legaliai gyvenantys užsienio valstybėje, gali kreiptis į valdžios institucijas, kad taptų piliečiais. Natūralizacijos atveju pilietybė yra suteikiama kompetentingų valstybės institucijų asmeniui, neturinčiam tos valstybės pilietybės. Tai išskirtinis būdas, kurį valstybė naudoja savo nuožiūra. Dėl pilietybės suteikimo asmenys gali kreiptis įvairiais sumetimais.

Porūšiai

• Ius domicilli principas reiškia, jog pilietybę gali įgyti asmuo, kuris joje gyvena tam tikrą tos šalies pilietybės įstatyme reglamentuotą laikotarpį, bet nėra su ta šalimi susijęs kokiu nors specialiu statusu (pavyzdžiui, gimęs toje šalyje, susijęs su tos šalies piliečiais giminystės ryšiais);
• Šeimyninė natūralizacija, tai atvejis, kai pilietybės prašoma tos valstybės piliečio sutuoktiniui arba įvaikinimo atveju pilietybės yra prašoma įvaikintam vaikui. Tokiais atvejais taikomos tam tikros lengvatos;
• Nešeimyninė natūralizacija – dėl pilietybės suteikimo gali kreiptis užsienietis (kai vienos šalies pilietybė pakeičiama kita) ar asmuo be pilietybės (apatridas). Šiuo atveju yra tam tikri papildomi reikalavimai susiję su sėslumo cenzu, valstybinės kalbos mokėjimu, tos valstybės istorijos, teisės pagrindų bei konstitucijos žinojimu. Taip pat reikia būti susipažinus su valstybės santvarka, būti nepriekaištingo elgesio (neturėti teistumo, nebūti kariavusiam prieš tą valstybę) ir galiausiai atitikti apibrėžtus sveikatos reikalavimus;
• Reintegracija: kai tam tikra pilietybė yra sugrąžinama asmeniui, kuris prieš tai ją buvo praradęs;
• Transferas – pilietybės suteikimas, keičiantis valstybių teritorijai. Tai atvejis, kai teritorija pereina kitai valstybei ir jos gyventojai savaime tampa kitos valstybės piliečiais;
• Optacija, kai valstybės gyventojams suteikiama galimybė patiems rinktis ar pasilikti senąją, ar įgyti naujos valstybės pilietybę.

Įvaikinto vaiko pilietybė

Jei vaikas įgijo pilietybę dėl pagrindinių ryšių su motina ar tėvu ir vėliau yra atskleista, kad tėvai nėra tikri motina ar tėvas, vaiko pilietybė gali būti panaikinta su sąlyga, kad neįvyks bepilietybė. Europos Konvencija dėl vaikų įvaikinimo [1] numato pilietybės netekimo atvejus, kai vaikai įgyja ar jau turi įtėvių pilietybę. Pilietybė vaikui negali būti atimta dėl tėvų elgesio. Tokiu atveju, tėvų elgesys neturės neigiamų pasekmių vaikui. Be to nustatyta, kad vaikas nepraranda savo pilietybės, jeigu bent vienas iš tėvų išsaugo tą pilietybę.

Nesąžiningas pilietybės įgijimas

Konvencijos dėl bepilietybės atstatymo Aiškinamajame Akte (angl. Convention on the Reduction of Statelessness, the Explanatory Report) [2] Archyvuota kopija 2011-05-19 iš Wayback Machine projekto. teigiama, jog asmeniui įgyjant pilietybę reikalaujama jo apgalvotų veiksmų. Kaip pavyzdį Aiškinamasis Aktas pateikia atvejį, kad asmuo įgyjantis valstybės pilietybę, vėliau kilmės pilietybės turės atsisakyti. Jei pilietybė buvo nesąžiningo elgesio rezultatas, valstybė laisvai gali arba panaikinti tą pilietybę, arba laikyti, kad asmuo niekada neįgijo jų pilietybės.

Savanoriškas tarnavimas užsienio karinėse pajėgose

Savanoriška tarnyba užsienio karinėse pajėgose iš esmės veikia prieš valstybės interesus. Žmogaus įdarbinimas tarptautinėse pajėgose valstybės naudai pagal dvišales ir daugiašales konvencijas negali būti laikomas tarnavimu užsienio karinėse pajėgose. Nuostata taikoma tik profesionaliems kariams, ne asmenims atliekantiems karinę tarnybą.

Kenksmingas elgesys prieš valstybės interesus

Kenksmingas elgesys prieš valstybės interesus yra apibrėžiamas 1961 metų Konvencijoje dėl bepilietybės atstatymo (1961 Convention on the Reduction of Statelessness). Paprastai yra įtraukiama išdavystė ir kitos veiklos, tokios kaip tarnavimas užsienio slaptose tarnybose, nukreiptos prieš valstybės interesus.

Tikro ryšio tarp valstybės ir piliečių gyvenančių užsienyje trūkumas

Šios nuostatos tikslas yra sudaryti sąlygas valstybei užkirsti kelią savo piliečiams nuolat gyvenantiems užsienyje išlaikyti savo pilietybę iš kartos į kartą. Pilietybės netekimas yra įmanomas tik asmenims turintiems kitą pilietybę. Ši sąlyga reikalauja tikro ryšio tarp valstybės ir piliečio, gyvenančio užsienyje, stoką.

Tikro ryšio trūkumas gali būti nustatomas pagal objektyvius veiksnius, nors pagal nuostatą neužtenka asmeniui turėti nuolatinę gyvenamąją vietą užsienyje. Nepaisant to, kiti gali įrodinėti, jog susilpnėjusio ryšio išlaikymas ilgai gyvenant užsienyje taip pat sukuria tikro ryšio stoką tarp valstybės ir tų piliečių.

Pilietybės netekimas

Pilietybės netekimas – savanoriškas arba nesavanoriškas, automatinis arba įtakotas valdžios, šalies pilietybės netekimas. Pagrindiniai būdai netekti pilietybės yra atsisakymas, praradimas ir atėmimas .

Pilietybės netenkama:

1. savanoriškai atsisakius pilietybės;
2. nesąžiningai įgijus pilietybę;
3. savanoriškai įstojus kitos valstybės karinėn tarnybon;
4. kenksmingai elgiantis prieš valstybės interesus;
5. esant tikro ryšio trūkumui tarp valstybės ir tautiečių nuolat gyvenančių užsienyje;
6. įvaikinus, jeigu vaikas įgyja arba turi vieno arba abiejų įtėvių kitos valstybės pilietybę (jeigu įvaikinto vaiko įtėviai įgyja arba turi užsienio valstybės pilietybę)
7. savanoriškai įgijus kitos valstybės pilietybę;
8. įgijus valstybės pilietybę apgaulės būdu, pateikiant melagingą informaciją arba nuslepiant kokius nors svarbius duomenis apie pareiškėją;
9. iš esmės pažeidus valstybės gyvybinius interesus;
10. nutraukus faktinius ryšius tarp valstybės ir jos piliečio, nuolat gyvenančio užsienyje;
11. nustačius, kad nepilnamečio vaiko atžvilgiu nėra vykdomos vidaus teisės numatytos sąlygos, kuriomis remiantis šis vaikas įgijo ex lege valstybės pilietybę;

Lietuva

Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 d.):

1. atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;
2. įgijus kitos valstybės pilietybę;
3. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais;
4. jeigu Lietuvos Respublikos pilietis tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje arba dirba ne Europos Sąjungos valstybės narės valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo;
5. teismui pripažinus asmenį netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, kai asmuo, turėdamas šios dalies 4 punkte nurodytą leidimą, tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje taip, kad tuo padaroma žala Lietuvos Respublikos interesams.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas asmenims, įgijusiems kitos valstybės, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi sutartį dėl dvigubos pilietybės, pilietybę. Lietuvos Respublikos piliečio teisė atsisakyti pilietybės negali būti varžoma, išskyrus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 19 straipsnio [3] Archyvuota kopija 2011-07-22 iš Wayback Machine projekto. 2 dalyje nurodytus atvejus.

Švedija

Atvejai:

• Pilietybės atsisakymas;
• Nuolatinis gyvenimas užsienyje;
• Pagal tėvų pilietybę;
• Kuomet asmuo įgijo Švedijos pilietybę kaip pamestinukas arba kaip bepilietis asmuo, o vėliau įgijo užsienio šalies pilietybę.

Suomija

Pilietybės netenkama:

• Pilietybės atsisakymas;
• Nuolatinis gyvenimas užsienyje;
• Pagal tėvų pilietybę;
• Kuomet asmuo įgijo Suomijos pilietybę kaiop pamestinukas arba bepilietis asmuo, o vėliau įgijo užsienio šalies pilietybę.
• Natūralizuojantis išaiškinus melagingus faktus pateiktus įgyjant pilietybę;
• Motinystės ar tėvystės panaikinimas arba vaiko įvaikinimas.

Pilietybės patvirtinimas

Lietuvos Respublikos piliečio pasas

Pilietybę liudija specialūs asmens dokumentai. Pvz., piliečio pasas (pvz., Lietuvos Respublikos piliečio pasas), asmens tapatybės kortelė ir kt.

Lietuvos Respublikos pilietybė

Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas. Taikomi tiek kraujo, tiek ir „saulės“ teisės principai. Pagrindinė problematika šiuo metu yra dviguba pilietybė ir jos išplėtimo atvejai.

Europos Sąjungos pilietybė

ES pilietybė – daugiau politinė nei teisinė kategorija (nors ir įtvirtinta ES konstituciniuose aktuose, dokumentuose). Asmuo laikomas turinčiu ES pilietybę, jei jis turi Europos Sąjungos valstybės narės pilietybę.

Literatūra

• Rainer Bauböck, Eva Ersbol, Kees Groenendijk, Harald Waldrauch. Acquisition and loss of nationality. Policies and trends in 15 European countries, Volume 1: comparative analyses, Amsterdam university press, 2006 m.
• Vytautas Sinkevičius. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–1990 metais. Vilnius, 2002 m;
• Rogers Brubaker. Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje. Vilnius, 1998 m;