Romanika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Romanika – viduramžių architektūros ir dailės stilius, plitęs XI–XII a. (kai kur ir XIII a.) po Karolingų renesanso. Formuotis pradeda Prancūzijoje.

Romanika – pirmoji po antikos tikra Vakarų meno epocha. Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju universaliu, beveik visoje Europoje pasireiškusiu stiliumi. XIX a. istorizmo epochoje Europoje ir JAV formavosi neoromaninis stilius, įkvėptas romaninės architektūros formų.

Istorija

John Beckwith knygoje „Ankstyvasis viduramžių menas“ teigiama, jog romaninis stilius atsirado XI a. Vokietijoje, Liumburge prie Hartano. Kaip dėkingumo ženklą už imperatoriaus sostą benediktinų abatijai Konradas II 1025 m. pradėjo statydinti didžiulę benediktinų abatiją, kuri iki 1042 m. buvo užbaigta. Liumburgo abatijos bažnyčia buvo reikšminga ne tik savo dydžiu, bet ir konstrukcija. Abatijos bažnyčia buvo kryžiško plano trinavė koloninė bazilika su choru ir transeptu. Iš transepto sparnų buvo išsikišusios apsidės, nuo transepto kryžmos kampų kilo aštuonkampis, o šonuose – apvalūs bokštai.

Dėl klajoklių, saracėnų bei normanų, siaubusių Europą iki pat XI a. pradžios, antpuolių išliko mažai Karolingų ir Otonų laikų architektūrinių paminklų. Dėl to, kad suniokota daugybė pastatų, šiandien yra sunku tiksliai nustatyti kada ir kur gimė romaninis stilius.

Romaninis stilius buvo paplitęs Vakarų ir Centrinėje Europoje, kai kuriose Rytų Europos ir Artimųjų Rytų šalyse. Stiliaus paplitimą skatino vienuolynų (benediktinų, cistersų) kultūra. Šis stilius labiausiai išsiplėtojo Prancūzijoje (ypač Burgundijoje), Vokietijoje ir Italijoje (ypač Lombardijoje).

XI–XII a. galutinai susiformuoja romaninės architektūros tektonika, plastika, bendri stiliaus bruožai.

Architektūra

Būdingi pastatai – pilys, vienuolynai, bažnyčios. Statyta iš tašytų akmens luitų (kiautinis mūras, kvadrinis mūras), bei degtų plytų. Statiniuose ryškūs gynybinės architektūros bruožai: paprastos geometrinės formos, uždari tūriai, sunkios proporcijos, storos sienos, nedaug langų, santūri puošyba. Pastatams būdingas formų masyvumas, paprastumas, aukštos vidaus patalpos.

Svarbiausi bažnyčios elementai ir romaninės architektūros mokyklos

Kompostelos Santjago katedra

Kompostelos Santjago katedros planas

Bažnyčios galios sustiprėjimas sąlygojo sakralinio meno vienovę, o šiam menui priklauso didžiuma romaninių kūrinių. Išsiplėtojo bažnyčių ir vienuolynų architektūra. Sakralinėje architektūroje vyravo lotyniškojo kryžiaus plano bazilikos, dengtos cilindriniais arba kryžminiais skliautais, paremtais kontraforsais sutvirtintomis sienomis bei kolonomis ar pilioriais. Bažnyčių fasaduose komponuoti 1 arba 3 portalai, 1 arba 2 bokštai; dar 2 bokštai kartais statyti transepto galuose. Centrinis bokštas (rečiau kupolas) mūrytas transepto ir navų sankirtoje. Presbiteriją juosė 3, 5 arba 7 apsidžių vainikas; apsidės statytos ir prie transepte įrengtų koplyčių. Vidaus erdvė išilgai dalinta navomis ir skaidyta į travėjas; statyti apėjimai (deambulatorijus, empora ir kt).

Dažnai narteksas sudaro vestibiulį ar net savarankišką kelių navų ir dviejų aukštų šventovę. Būdingas paprastas ar dvigubas transeptas. Pastato svarbiausia dalis yra centrinės navos pabaiga, kur grupuojasi absidai. Tai konstrukcijos ir plastikos pamatinis elementas. Dažnai jos yra lygiagretės ir pasuktos į Rytus.

XI a. architektūrą galima būtų įvardyti kaip akmens technikos bandymą, o XII a. – mūrų ir skliautų įsigalėjimas. Architektūra pasiekia aukštesnį lygį, tiksli stereometrija, anatomija organinė. Įvairuoja skliautų tipai. Kolonas keičia stambūs keturkampiai arba kryžminiai pilioriai, arkos dažnai kelių aukštų. Ant šoninių navų dažnai statomos tribūnų arkados, o ant šių – triforijus. Fasado organizacija – tektoninė.

Visi romaninio pastato elementai priklauso organinei sistemai. Visos plano dalys gražiai dera tarpusavyje. Romaniniame architektūriniame stiliuje harmoniją randa konstrukcija, technika bei plastika. Romaninė architektūra užlieja krikščioniškasias Europos valstybes, tačiau atskiruose kontinentuose susiformuoja naujos architektūros mokyklos.

Pietų-Vakarų Europos svarbiausios mokyklos:

Italija, kurioje gyvavo nepaprastai gausi meno srovių įvairovė. Romanika čia po truputį įsivyrauja, žymiausias architektūrinis paminklas – katedros ansamblis Pizoje;
Burgundija, kur atsiranda tikras ir stiprus romaninis menas. Burgundijos architekūrinis simbolinis paminklas – Cluny bazilika;
kita didelė romaninės architektūros mokykla – Prancūzijos Pietvakariai;
romaninė architektūra išsivysto ir Ispanijoje, kur jos formavimasis labai sudėtingas.

Pietų-Vakarų Europos mokyklų architektai energingai ieškojo naujos konstruktyvios galios, statydami daug įvairiausių pastatų tipų, tuo tarpu Europos šiaurės bei germanų kraštai pasiliko ištikimi senoms tradicijoms.