Senovės graikų kalba

Kalbos kodai
Senovės graikų kalba Ἑλληνική
Kalbama	Senovės Graikija, Bizantija
Kalbančiųjų skaičius	mirusi
Kilmė	Indoeuropiečių helenų senovės graikų
ISO 639-2	grc
ISO 639-3	grc

Senovės graikų kalba – senovės Graikijos civilizacijos kalba. Antrasis (po archajinio, dar vadinamo mikėniškuoju) graikų kalbos raidos etapas, apėmęs laikotarpį nuo maždaug VIII a. pr. m. e. iki III a. pr. m. e. Senovės graikų kalba buvo senovės Graikijos civilizacijos kalba.

Klasikinė graikų kalba paremta Atikos tarme. Ja parašyta daugybė mokslo ir meno veikalų, pasiekusių mus iš senovės Graikijos.

Tarmės

Senovės graikų kalbos dialektai apie 400 m. pr. m. e.

Senovės graikų kalbą sudaro tarmės, vartotos nuo graikų rašto įvedimo (apie 800 m. pr. m. e.) iki helenistinės eros pradžios (apie 300 m. pr. m. e.), o literatūroje – dar ilgiau, iki Antikos pabaigos.

Fonetika

Graikų kalba turi penkis ilguosius ir trumpuosius balsius (taigi ir ilgųjų bei trumpųjų balsių opoziciją) bei dvibalsius αι, ει, οι, αυ, ευ (iš dalies ir ηι bei ωι).

Priebalsių yra šešiolika. Kiekvienas iš bazinių priebalsių p, t, k turi skadųjį ir duslųjį variantą, o duslieji priebalsiai – dar ir aspiruotą variantą (skardieji aspiruotieji priebalsiai buvo suduslinti dar mikėniškuoju laikotarpiu):

Trankieji priebalsiai							Žvarbieji priebalsiai		Sklandieji priebalsiai				Afrikatos
	p		t		k		s		l	r	m	n	dz
	Skardus	Duslus	Skardus	Duslus	Skardus	Duslus	Skardus	Duslus	λ	ρ	μ	ν	Skardus
Aspiruotas	–	φ	–	θ	–	χ	/z/	σ					ζ
Neaspiruotas	β	π	δ	τ	γ	κ	/z/	σ					ζ

Graikų kalbai būdingos tos pačios priebalsių asimiliacijos taisyklės, kaip ir daugeliui kitų indoeuropiečių kalbų. Pagrindinė taisyklė yra tokia: priebalsis, einantis prieš kitą priebalsį, įgyja tokią pačią skardumo (duslumo) ir aspiracijos charakteristiką, kokią turi po jo einantis priebalsis. Be to, pusbalsis μ veikia kaip skardusis priebalsis (duslieji priebalsiai prieš jį suskardėja).

Taigi iš to išplaukia, kad, pvz.,

βτ > πτ (suduslėjimas)
κθη > χθη (aspiravimasis)
φτ > πτ (deaspiravimasis)
κμ > γμ (suskardėjimas veikiant μ)
γσ > κσ = ξ (suduslėjimas)

Gramatika

Toliau pateikiama tik bendra gramatikos apžvalga. Plačiau gramatika aprašyta straipsnyje Graikų kalbos gramatika.

Senovės graikų kalba buvo išlaikiusi daug indoeuropiečių prokalbės bruožų, ypač veiksmažodinėje sistemoje.

Senovės graikų kalba turi penkis linksnius (vardininką, kilmininką, naudininką, galininką ir šauksmininką), tris gimines (vyriškąją, moteriškąją ir niekatrąją) bei du skaičius (vienaskaitą ir daugiskaitą). Trečiasis skaičius – dviskaita – jau buvo nykimo stadijoje. Graikų kalboje vartojamas žymimasis artikelis ο, η, το. Graikų kalbos daiktavardžiai skirstomi į tris linksniuotes.

Graikų kalbos veiksmažodinė sistema išlaikiusi daug savybių, paveldėtų iš indoeuropiečių prokalbės. Graikų kalbos veiksmažodis turi labai daug formų.

Veiksmažodžiai turi tris skaičius – vienaskaitą, daugiskaitą ir retai vartojamą dviskaitą. Asmenų kaip ir visose indoeuropiečių kalbose yra trys.

Senovės graikų kalboje nėra labai ryškaus veiksmažodžio laikų skirtumo – pirmiausia yra skiriami veikslai. Veikslų yra trys: įvykio (perfektyvas), eigos (infektas) ir būsenos (perfektas). Kiekviena iš keturių veiksmažodžio nuosakų – tiesioginė (indikatyvas), tariamoji (konjukntyvas), liepiamoji (imperatyvas) ir geidžiamoji (optatyvas) – turi visus tris veikslus.

Atskiras yra būsimasis laikas – jis reiškia tik laiką, bet ne veikslą. Tai kontrastuoja trijų jau minėtų veikslų visumai. Be to, konjuntyvas ir imperatyvas neturi būsimojo laiko. Dėl to manoma, kad būsimasis laikas gali būti vėlesnės kilmės.

Kiekvienos nuosakos kiekvienas laikas turi dvi veiksmažodžio rūšis – veikiamąją (aktyvą) ir bendrąją (medio – pasyvą), o būsimajame laike ir aoriste atskirai egzistuoja tiek aktyvas, tiek medialis, tiek ir pasyvas.

Yra vartojamos pirminės ir antrinės galūnės. Pirminės galūnės vartojamos esamojo laiko (išskyrus imperfektą) bei perfekto sistemoje, konjunktyve, o antrinės – aoriste, optatyve ir imperfekte.

Graikų kalbos veiksmažodinėje sistemoje greta įprastų žodžio dalių yra dvi morfologinės nuolatinės priemonės, naudojamos gramatinėms kategorijoms reikšti:

Augmentas yra trumpa žodžio priekyje klijuojama dalelytė, kuri žymi praeitį (t. y. būtąjį laiką). Taip pat randama sanskrite.

Reduplikacija yra žodžio ar jo dalies kartojimas. Randama daugelyje kalbų šeimų ir naudojama įvairiems tikslams. Indoeuropiečių kalbose galėjo būti naudojama būsenos veikslui (aspektui) reikšti. Kai kuriose senesnėse indoeuropiečių kalbose yra reduplikacijos liekanų (lot. currō > cucurrī, gotų laikan > lailaik ir pan.).

Augmentas

Graikų kalboje augmentas yra ε- arba pirmojo dvibalsio dėmens pailginimas. Jeigu veiksmažodžio šaknis prasideda priebalsiu, tuomet dedamas ε-:

κρίνω > έκρινον

Jeigu veiksmažodis prasideda balsiu, augmentas yra to balsio pailginimas:

ονομάζω > ωνόμαζον

Jeigu veiksmažodis prasideda dvibalsiu, augmentas yra to dvibalsio pirmojo dėmens pailginimas:

ευρίσκω > ηύρισκον

Taigi augmento taisyklės yra tokios:

α > η (ilgas a Atikos tarmėje virsta ilgu e)
ε > η
ι > ι
ο > ω
υ > υ
α, η, ι, υ, ω nepasikeičia (nes jie ir taip ilgi)
αι > η
ει > η
οι > ω
αυ > αυ ηυ
ευ > ηυ
ηι, ωι, ηυ nepasikeičia (nes jų pirmieji dėmenys ir taip ilgi)

Reduplikacija

Graikų kalboje reduplikacija yra skiemens, kurį sudaro pirmasis veiksmažodžio priebalsis ir garsas -ε- (arba -ι-), pridėjimas prie veiksmažodžio priekio. Visgi taip daroma, jei tik veiksmažodis prasideda vienu priebalsiu arba trankiojo ir sklandžiojo priebalsių junginiu:

θηρεύω > τεθήρευκα γράφω > γέγραφα

Kaip matyti iš pirmojo pavyzdžo, jeigu veiksmažodis prasideda aspirata, tai reduplikuojamajame skiemenyje vartojama neaspiruota priebalsio atmaina.

Jeigu žodis prasideda balsiu (dvibalsiu) arba kitokiu priebalsių junginiu negu kaip minėta prieš tai, tada reduplikaciją atstoja augmentas:

ονομάζω > ωνόμακα κτίζω > έκτικα

Nuorodos

grc Duomenys apie kodu „grc“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.