Sererai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Sererai

Gyventojų skaičius	1,4 mln.
Populiacija šalyse	Senegalas, Gambija
Kalba (-os)	sererų, canginų, volofų
Religijos	krikščionybė, islamas
Giminingos etninės grupės	volofai, fulbiai

Vikiteka:	Sererai

Sererai (savivardis Sereer) – Afrikos tauta, paplitusi vakariniame Senegale ir Gambijoje (istoriniame Džolofo regione). Jie gyvena susimaišę su volofais, bet daugiau koncentruojasi pietinėje arealo salyje.

Sererai šiuo metu yra daugiau apibrėžiami pagal tapatybę, o ne pagal kalbą, kadangi be sererų, kalbančių sererų kalba, dalis jų kalba įvairiomis canginų kalbomis, miestuose daugėja kalbančiųjų volofų kalba kaip gimtąja. Visos šios kalbos priklauso Nigerio-Kongo šeimos Atlanto grupei.

Istorija

Sererai yra giminingi kitoms Atlanto grupės tautoms, tokioms, kaip volofai ir fulbiai. Jų konsolidacija prasidėjo Tekrūro valstybėje (VIII–XIII a.), ir sererai kildina iš savęs kai kurias valdančiąsias Tekrūro dinastijas. Šioje valstybėje sererai pasižymėjo tuo, kad vengė priimti islamą, o atkakliai išpažino pagoniškąją religiją, pirmiausia garbino dievybę Roog.

XI a. į Tekrūro sostą sėdus valdovui War Jabi, valstybėje prasidėjo pagonybės persekojimai, remiami Almoravidų šiaurėje. Tai lėmė sererų susidūrimus su vietos valdžia ir paskatino didelės jų dalies migracijas į pietus, kur nesiekė Tekrūro kontrolė. Šie išsikėlę sererai XIII a. dalyvavo Džolofo valstybės konsolidacijoje: manoma, kad XIII a. Džolofų valdovas, šaltiniuose minimas kaip Mansa Jolofing buvo sererų kilmės.

Piečiausi sererai, apsistoję Sinės ir Salumo upių slėniuose įkūrė smulkias valstybes lamanatus. Jie išstūmė ar pavergė vietos tautas (susu protėvius), ir liko praktiškai nepriklausomi nuo Malio imperijos. 1335 m. jų teritorijos patyrė mandinkų ekspansiją iš pietų, anapus Gambijos. Šie mandinkai buvo Kaabu regiono aristokratai, kurie dėl klanų karų ieškojo prieglobsčio. Sererų valstybėse jie priėmė vietos papročius ir daug prisidėjo prie vietos valstybių konsolidacijos: jie įkūrė palyginus dideles Sinės ir Salumo valstybes. Naujieji valdovai pradėti tituluoti bur.

XVI a., suirus Malio imperijai, sererų teritorijoje hegemoniją įgijo Džolofas, nors sererai ir po to ilgą laiką išsaugojo savivaldą. Jų valstybės Sinė, Salumas ir Baolis išsaugojo vietines valdovų dinastijas iki XX a. II pusės.

Šiuo metu sererai gyvena Senegale, ir politiškai bei kultūriškai yra lėtai asimiliuojami gausesnių volofų.

Subgrupės ir kalbos

Sererai kalba keliomis skirtingomis kalbomis, pagal kurias išskiriamos jų subgrupės:

Sinės sererai – piečiausia, ir pagrindinė, grupė, gyvenanti į šiaurę nuo Gambijos, kalba sererų kalba (seereer-siin). Jų priskaičiuojama 1,2 mln.;
Safenai – gyvena į pietryčius nuo Dakaro, kalba safenų kalba (saafi-saafi), viena canginų kalbų, priskaičiuojama 0,1 mln.;
Ndutai – gyvena prie Senegalo upės žiočių, kalba ndutų kalba (ndut), viena canginų kalbų;
Noonai – gyvena netoli Dakaro, kalba noon kalba (noon), viena canginų kalbų;
Palorai – gyvena netoli Dakaro, kalba palorų kalba (palor), viena canginų kalbų;
Leharai – gyvena netoli Dakaro, kalba leharų kalba (laalaa), viena canginų kalbų;

Kultūra ir religija

Sererai ilgą laiką išsaugojo pagonišką tikėjimą ir vietines afrikines kultūros formas. Kai kurie jų XVIII a. dėl fulbių džihado priėmė islamą, o didelė dalis XIX a. priėmė krikščionybę.

Senegambijos istoriniai regionai ir tautos