Sibirinė pušis

Pinus sibirica
Sibirinė pušis (Pinus sibirica)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai ( Plantae) Skyrius: Pušūnai ( Pinophyta) Klasė: Pušainiai ( Pinopsida) Šeima: Pušiniai ( Pinaceae) Gentis: Pušis ( Pinus) Rūšis: Sibirinė pušis ( Pinus sibirica)

Sibirinė pušis (Pinus sibirica), dar vadinama sibiriniu kedru (nors kedrams negimininga) – pušinių šeimai (Pinaceae) priklausanti spygliuočių medžių rūšis. Paplitusi Sibire, Uralo kalnuose, Altajuje, vietomis auga Sichote Alinyje, Mongolijoje, šiaurės Kinijoje. Sutinkama tarp Uralo kalnų ir Timano kalvagūbrio.

Aukštis iki 35–44 m, kamieno skersmuo iki 180 cm. Laja tanki, dažnai daugiaviršūnė. Žievė pilkšvai ruda, senų medžių smarkiai sueižėjusi. Spygliai 6–14 cm ilgio, susitelkę po 5. Moteriški kankorėžiai kiaušiniški, 13 cm ilgio, 5–8 cm pločio, pradžioje purpuriniai, vėliau paruduoja. Subręsta per 14–15 mėnesių. Kiekviename kankorėžyje yra po 30–150 sėklų, vadinamų kedro riešutais. Sėklos skristukų neturi ir išplatinamos gyvūnų, daugiausia riešutinių.. Iš vieno medžio gaunama iki 12 kg riešutų.

Sibirinė pušis gali augti iki 800–850 metų.

Mediena lengva, kvapni, naudojama pieštukų gamybai. Sėklos (kedrų riešutai) valgomos. Jose gausu fosforo, jodo, mangano, vario, cinko, kobalto ir kitų reikalingų organizmui mikroelementų. Angliavandenių sudėtis tokia: krakmolas – 5,8 %, gliukozė – 2,83 %, dekstrinas – 2,26 %. Iš riešutų gaminamas kedrų aliejus.

Šaltiniai

• 
  Sėklos
• 
  Moteriški kankorėžiai
• 
  Augavietė Urale