Songų dinastija
Song dinastija (kin. 宋朝, pinyin: Sòng cháo) – Kinijos imperatorių dinastija, valdžiusi 960–1279 m., po Penkių dinastijų ir Dešimties karalysčių laikotarpio, prieš Juan dinastiją. Song laikotarpis dalinamas į Šiaurės Song (960–1127) ir Pietų Song (1127–1279).
Istorija ir politika
redaguoti
Song įkūrėjas buvo Zhao Kuangyin (Džao Kuangjinas), arba Song Taizu (Song Taidzu). Antrasis imperatorius Taizong (Taidzongas) konsolidavo imperiją.
Šalia Song imperijos visą laiką gyvavo keletas „barbarų“ valstybių: kidanių Liao, tangutų Vakarų Sia (Xia) dinastija, džurčenų Jin (Dzin) dinastija. Dzin sudarė su Song sutartį ir drauge kovojo su Liao, tačiau Liao žlugus, Dzin nutraukė sutartį ir pradėjo karą su Song. Užėmę sostinę Kaifengą, privertė diduomenę bėgti į Pietus – taip prasidėjo Pietų Song laikotarpis. Pietų Song sostinė buvo Hangdžou.
Kadangi karine prasme Song nebuvo labai stipri valstybė, su grėsmę kėlusiomis kaimynėmis ji stengėsi palaikyti daugiau mažiau taikius santykius.
Pasirašiusi sutartis, Song mokėjo duoklę Liao, Sia ir Dzin. Kita vertus, didelė dalis šios duoklės grįždavo atgal į Song per prekybą.
Mirus pirmajam Pietų Song imperatoriui, Song sudarė karinę sąjungą su mongolais, tikėdamiesi įveikti Dzin dinastiją. 1234 m. mongolams sutriuškinus Dzin, Pietų Song generolai nutraukė sąjungą ir užėmė senąsias sostines Kaifengą, Luojangą ir Čang-anį. Tačiau šie miestai buvo ekonomiškai nusilpę ir neapsaugoti. Mongolai ėmė kelti grėsmę, ir 1276 m. Song valdovų rūmai turėjo sprukti į Guangdongą. Song imperatorius Gongdi pasiliko. Pasipriešinimo mongolams sėkmės viltys sietos su dviem Gongdi broliais. Devynmetis Džao Ši tapo nauju imperatoriumi, tačiau susirgęs mirė, ir jį pakeitė septynmetis Džao Bingas. 1279 m. kovo 19 d. Song kariuomenė nugalėta Jameno (Yamen) mūšyje Perlo upės (Zhu Jiang) deltoje. Aukšto rango valdininkas kartu su mažamečiu imperatoriumi po pralaimėjimo nusiskandino jūroje.
Valdovai
redaguoti| Šventyklos vardas1 | Pomirtinis vardas | Asmeninis vardas | Lietuviškai | Valdymo metai | Laikotarpiai² |
|---|---|---|---|---|---|
|
Šiaurės Song | |||||
| Tàizǔ 太祖 |
– | Zhào Kuāngyìn 趙匡胤 |
Taidzu; Džao Kuangjin | 960–976 | Jiànlóng (建隆 dzianlong; 960–963) Qiándé (乾德 čiande; 963–968) Kāibǎo (開寶 kaibao; 968–976) |
| Tàizōng 太宗 |
– | Zhào Kuāngyì 趙匡義 arba Zhào Guāngyì 趙光義 |
Taidzong; Džao Kuang-i; Džao Guang-i | 976–997 | Tàipíngxīngguó (太平興國 taipingsingguo; 976–984 Yōngxī (雍熙 jongsi; 984–987 Duāngǒng (端拱 duanggong; 988–989 Chúnhuà (淳化 čunhua; 990–994 Zhìdào (至道 džidao; 995–997 |
| Zhēnzōng 真宗 |
– | Zhào Héng 趙恆 |
Džendzong; Džao Heng | 997–1022 | Xiánpíng (咸平 sianping; 998–1003 Jǐngdé (景德 dzingde; 1004–1007) Dàzhōngxiángfú (大中祥符 dadžongsiangfu; 1008–1016 Tiānxǐ (天禧 tiansi; 1017–1021) Qiánxīng (乾興 čiansing; 1022) |
| Rénzōng 仁宗 |
– | Zhào Zhēn 趙禎 |
Žendzong; Džao Džen | 1022–1063 | Tiānshèng (天聖 tianšeng; 1023–1032) Míngdào (明道 mingdao; 1032–1033) Jǐngyòu (景祐 dzingjou; 1034–1038) Bǎoyuán (寶元 baojuan; 1038–1040) Kāngdìng (康定kanding; 1040–1041) Qìnglì (慶曆 čingli; 1041–1048) Huángyòu (皇祐 huangjou; 1049–1054) Zhìhé (至和 džihe; 1054–1056) Jiāyòu (嘉祐 dziajou; 1056–1063) |
| Yīngzōng 英宗 |
– | Zhào Shù 趙曙 |
Ingdzong; Džao Šu | 1063–1067 | Zhìpíng (治平 džiping; 1064–1067) |
| Shénzōng 神宗 |
– | Zhào Xū 趙頊 |
Šendzong; Džao Siu | 1067–1085 | Xīníng (熙寧 sining; 1068–1077) Yuánfēng (元豐 juanfeng; 1078–1085) |
| Zhézōng 哲宗 |
– | Zhào Xǔ 趙煦 |
Džedzong; Džao Siu | 1085–1100 | Yuányòu (元祐 juanjou; 1086–1094) Shàoshèng (紹聖 šaošeng; 1094–1098) Yuánfú (元符 juanfu; 1098–1100) |
| Huīzōng 徽宗 |
– | Zhào Jí 趙佶 |
Huidzong; Džao Dzi | 1100–1125 | Jiànzhōngjìngguó (建中靖國 dziandžongdzingguo; 1101) Chóngníng (崇寧 čongning; 1102–1106) Dàguān (大觀 daguan; 1107–1110) Zhènghé (政和 dženghe; 1111–1118) Chónghé (重和 čonghe; 1118–1119) Xuānhé (宣和 siuanhe; 1119–1125 |
| Qīnzōng 欽宗 |
– | Zhào Huán 趙桓 |
Čindzong; Džao Huan | 1126–1127 | Jìngkāng (靖康 dzinkang; 1125–1127) |
|
Pietų Song | |||||
| Gāozōng 高宗 |
– | Zhào Gòu 趙構 |
Gaodzong; Džao Gou | 1127–1162 | Jìngyán (靖炎 dzingjan; 1127–1130) Shàoxīng (紹興 šaosing; 1131–1162) |
| Xiàozōng 孝宗 |
– | Zhào Shèn 趙昚 |
Siaodzong; Džao Šen | 1162–1189 | Lóngxīng (隆興 longsing; 1163–1164) Qiándào (乾道 čiandao; 1165–1173) Chúnxī (淳熙 čunsi; 1174–1189) |
| Guāngzōng 光宗 |
– | Zhào Dūn 趙惇 |
Guangdzong; Džao Dun | 1189–1194 | Shàoxī (紹熙 šaosi; 1190–1194) |
| Níngzōng 寧宗 |
– | Zháo Kuó 趙擴 |
Ningdzong; Džao Kuo | 1194–1224 | Qìngyuán (慶元 čingjuan; 1195–1200) Jiātài (嘉泰 dziatai; 1201–1204) Kāixǐ (開禧 kaisi; 1205–1207) Jiādìng (嘉定 dziading; 1208–1224) |
| Lǐzōng 理宗 |
– | Zhào Yún 趙昀 |
Lidzong; Džao Jun | 1224–1264 | Bǎoqìng (寶慶 baočing; 1225–1227) Shàodìng (紹定 šaoding; 1228–1233) Duānpíng (端平 duanping; 1234–1236) Jiāxī (嘉熙 dziasi; 1237–1240) Chúnyòu (淳祐 čunjou; 1241–1252) Bǎoyòu (寶祐 baoju; 1253–1258) Kāiqìng (開慶 kaičing; 1259) Jǐngdìng (景定 dzingding; 1260–1264) |
| Dùzōng 度宗 |
– | Zhào Qí 趙祺 |
Dudzong; Džao Či | 1264–1274 | Xiánchún (咸淳 siančun; 1265–1274) |
| Gōngzōng 恭宗 |
Gōngdì 恭帝 |
Zhào Xiǎn 趙顯 |
Gongdzong; Gongdi; Džao Sian | 1275 | Déyòu (德祐 dejou; 1275–1276) |
| Duān Zōng 端宗 |
– | Zhào Shì 趙昰 |
Duan Dzong; Džao Ši | 1276–1278 | Jǐngyán (景炎 dzingjan; 1276–1278) |
| – | Dì 帝 arba Wèiwáng 衛王 |
Zhào Bǐng 趙昺 |
Di; Veivang; Džao Bing | 1278–1279 | Xiángxīng (祥興 siangsing; 1278–1279) |
|
1 Paprastai valdovas įvardijamas prieš šventyklos arba pomirtinį vardą pridedant dinastijos pavadinimą (Song), išskyrus paskutinį imperatorių, kuris vadintas Song Dibing. | |||||
Ekonomika
redaguotiDėl ekonominių ir kultūrinių pokyčių Song laikotarpis dažnai pavadinamas Kinijos „renesansu“. Song dinastija pasižymėjo sparčia ekonomikos raida, komercializavimu, miestų augimu. Miestai išaugo į tikrus prekybos, pramonės centrus. Hangzhou buvo apie 500 000 gyventojų – daug daugiau nei bet kuriame Europos mieste.
X–XIII a. pastebimas didelis gyventojų augimas. Kadangi tobulinamos žemdirbystės technologijos, atsiranda galimybė auginti daugiau žemės ūkio produkcijos ir jos daugiau parduoti, todėl prekyba tampa svarbia ekonomikos dalimi.
Kartais pokyčiai Song pavadinami Kinijos „industrinės revoliucijos“ pradžia. Song laikotarpiu plečiasi manufaktūros, kasyklos. Auga geležies produkcijos kiekis vienam gyventojui (šešiskart nuo 806 iki 1078 m.). Ši geležis naudojama įvairiems buities daiktams gaminti, taip pat parduodama į užsienį. Taip pat kinai išrado (arba patobulino) paraką, patranką, spausdinimo technologiją.
Prabangos prekės tampa nebe mažo turtingųjų rato privilegija, o didesnio gyventojų skaičiaus kasdienybe.
Keičiasi anksčiau buvęs neigiamas požiūris į pirklius, nes šie tampa vis įtakingesniu sluoksniu. Vystosi popierinių pinigų sistema. Song pertvarkė prekybos maršrutus ir išnaudojo visas laivybos kelių teikiamas galimybes. Iškilo Fujian, Zhejiang, Guangdong regionų uostai. Galima sakyti, kad nuo Song iki Ming laikų Kinija buvo stipriausia pasaulio jūrų valstybė. XI a. laivyboje imtas taikyti kompasas (geomantams žinomas jau gerokai seniau).
Kultūra
redaguoti
Toliau stiprėja Tang laikų universalaus intelektualo idealas: išsilavinęs vyras siekė vienu metu būti mokslininkas, poetas, tapytojas, valdininkas.
Ypač atgimsta susidomėjimas konfucianistiniais idealais, silpsta budizmo įtaka.
Daugėja pasiturinčių intelektualų šeimų, kurios dėjo pastangas, kad jų šeimos vyrai galėtų tapti valdininkais. Tą šeimos dažnai darė įsitvirtindami vietinės reikšmės bendruomenėse, kontroliuodami savo giminės įtaką. Elite įsitvirtina įsitikinimas, kad viską galima ir reikia pasiekti gabumų dėka. Vaikai buvo lavinami nuo mažens giminės mokyklose, vėliau, jau įgiję klasikinio išsilavinimo pagrindus, valstybinėse mokyklose ruošdavosi egzaminams. Anaiptol ne visi juos išlaikę gaudavo tarnybą. Daug intelektualų užsiimdavo įvairia intelektualine veikla: istoriografija, literatūra, poezija. Song laikais atsiranda pirmosios enciklopedijos, tekstų antologijos. Toliau rašomi istoriniai, medicinos, geografijos, matematikos, astronomijos veikalai. Vienas žymiausių istorikų – Sima Guang.
Song intelektualams taip pat būdinga valdžios kritika. Elitas skaidosi į frakcijas, kurios siekia įtvirtinti savo požiūriui atstovaujančius žmones valdžioje. Savo ruožtu iškiliausi mąstytojai reiškė savo nuomonę apie šias frakcijas, siūlė valstybės reformas. Svarbus Song reformatorius buvo Vang Anši. Jo reformoms priešinosi Sima Guang.
Song laikų filosofai neokonfucianistai rašė komentarus senoviniams kanonams. Įtakingiausias to laikmečio filosofas buvo Džu Si (1130–1200), kurio propaguota konfucianistinių, budistinių, daoistinių ir kitų idėjų sintezė tapo oficialia imperijos ideaologija iki pat XIX a. pabaigos. Džu Si komentarai buvo privalomi laikantiems valstybinius egzaminus. Džu Si pabrėžė pareigos, paklusnumo, sūniškojo nuolankumo svarbą.
Šaltiniai ir nuorodos
redaguoti- Gernet, Jacques. Le Monde Chinois (A History of Chinese Civilization)
- Žemėlapiai Archyvuota kopija 2006-07-12 iš Wayback Machine projekto.
- Song ekonomika
- Bibliografija Archyvuota kopija 2006-09-01 iš Wayback Machine projekto.
- Song menas (nuorodos, iliustracijos)