Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis

Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis lenk. Wincenty Korwin Gosiewski
Danielis Šulcas. Vincento Gosievskio portretas, aliejus, 1650-1651, 92 x 67 cm, Varšuvos nacionalinis muziejus
Gosievskiai
Ślepowron
Gimė	1625 m.
Mirė	1662 m. lapkričio 29 d. (~37 metai) Astryna
Palaidotas (-a)	Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčia
Tėvas	Aleksandras Korvinas Gosievskis
Motina	Ieva Pacaitė
Sutuoktinis (-ė)	Magdalena Konopacka
Vaikai	Boguslavas Korvinas Gosievskis Teresė Gosievska Sofija Gosievska
Veikla	Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės karinis veikėjas.
Vikiteka	Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis

Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis (lenk. Wincenty Aleksander Korwin-Gosiewski, apie 1625 m. – 1662 m. lapkričio 29 d. prie Astrynos, palaidotas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje) – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės karinis veikėjas.

Giminė

Kilęs iš Lietuvos bajorų Gosievskių giminės. Tėvas Aleksandras Korvinas Gosievskis, motina Ieva Pacaitė, broliai Kristupas Korvinas Gosievskis, Mikalojus Korvinas Gosievskis, Motiejus Korvinas Gosievskis, sesuo Zuzana Korvin Gosievska. Žmona Magdalena Konopacka, vaikai Boguslavas Korvinas Gosievskis, Teresė Gosievska, jos vyras Vilniaus kaštelionas Juozapas Boguslavas Sluška, vėliau Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega ir Sofija Gosievska, kurios vyras – Karūnos pastalininkis Aleksandras Pšijemskis. Žmona 1668 m. gegužės 21 d. vėl ištekėjo, jos antrasis vyras Krokuvos pakamaris Jonas Karolis Čartoryskis, vaikai Elena Teofilė Čartoryska, Antanas Dominikas Čartoryskis ir Punsko seniūnas Juozapas Čartoryskis.

Valdė Punsko ir kitus dvarus, vėliau jam iš brolio Kristupo atiteko ir Veližo dvaras prie Smolensko.

Biografija

Studijavo Vilniaus, Vienos, Romos, Padujos universitetuose.

Valstybės tarnyba

Sugrįžusį Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza jį paskyrė Lietuvos dvaro stalininku. Nuo 1648 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulko vadas. 1649 m. liepos mėn. kariuomenės vyriausiojo vado Jonušo Radvilos pavaduotojas, dalyvavo mūšyje prie Lojevo su kazokais. Nuo 1650 m. Lietuvos artilerijos generolas, nuo 1652 m. Lietuvos žemės iždininkas, nuo 1654 m. Lietuvos lauko etmonas. 1650 m. gruodžio 21-24 d. Abiejų Tautų Respublikos ypatingojo Varšuvos Seimo maršalka.

Nuo 1650 m. valdovo Jono Kazimiero šalininkas ir opozicijoje LDK didžiajam etmonui Jonušui Radvilai. Šių didikų prieštaravimai darė žalą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariniams veiksmams per 1654–1655 m. kovas su Rusija, buvo viena priežasčių, kad skubotai pasitraukta iš Vilniaus. 1655 m. su Rusijos kariuomene kovėsi Kauno apylinkėse. Su kitais 1655 m. pasirašė Kėdainių sutartį su Švedija. Jonušas Radvila, sužinojęs apie jo ryšius su Rusijos caro pasiuntiniu, Kėdainiuose jį suėmė ir perdavė švedams. 1656 m. birželio mėn. iš nelaisvės pabėgo. 1656 m. su LDK kariuomene padėjo vaduoti iš Švedijos okupacijos Lenkiją. Vadovaudamas jungtinei Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei 1656 m. spalio 8 d. ties Prostkais (Lenkija) sumušė Švedijos sąjungininko Prūsijos kunigaikščio Frydricho Vilhelmo kariuomenę. Vėliau su juo vedė derybas ir su kitais 1657 m. pasirašė Vėluvos-Bydgoščiaus traktatą. 1657–1658 m. vadovavo LDK kariuomenei, kovojančiai su švedais Žemaitijoje, Kurše ir Livonijoje. Iš jų 1657 m. atsiėmė Biržus su tvirtove. 1658 m. spalio mėn. prie Vilniaus, ties Verkiais, pateko į nelaisvę ir buvo išvežtas į Maskvą, kur ėmėsi literatūrinės veiklos. Iš nelaisvės grįžo 1662 m. balandžio mėn. LDK kariuomenės konfederatų nužudytas.

Nuorodos

Politinis postas
Prieš tai: Gedeonas Tryzna	Lietuvos didysis iždininkas 1652–1654	Po to: Mykolas Karolis Radvila