Šiaurės žemaičių patarmė

Šiaurės žemaičių patarmė
Kalbama	Lietuva
Kilmė	indoeuropiečių  baltų   rytų baltų    lietuvių     žemaičių      šiaurės žemaičių

Šiaurės žemaičių patarmė (arba dounininkų tarmė) – žemaičių šiaurinė patarmė, vartojama šiaurės ir šiaurės vakarų Žemaitijoje. Tai gausiausia ir geriausiai išlikusi žemaičių patarmė.

Arealas

Lietuvių tarmių žemėlapis (Zinkevičius ir Girdenis, 1965 m.). Šiaurės žemaičių tarmės:

  kretingiškių

  telšiškių

Šiaurės žemaičių patarmė skiriama į dvi šnektas:

• telšiškių šnekta – apima šiaurės Žemaitiją: Telšiai, Skuodas, Mažeikiai, Naujoji Akmenė, Viekšniai, Alsėdžiai, Mosėdis, Seda, Žemaičių Kalvarija, Luokė.
• kretingiškių šnekta – apima šiaurės vakarų Žemaitiją: Kretinga, Plungė, Rietavas, Salantai, Veiviržėnai, Gargždai, Grūšlaukė.

Fonetinės ypatybės

• Baltų prokalbės dvigarsiai ie, uo šiaurės žemaičių tarmėje virsta ẹi, ọu arba ėi, ou (pvz., ‘pienas’ > pėins, ‘duona’ > douna). Šiaurinėje ir vakarinėje šiaurės žemaičių patarmės ploto dalyje šie dvibalsiai tame pačiame skiemenyje su m, n dažniausia vienbalsėja (pvz., [k′ẹms] ‘kiemas’, [pệns / pệnc] ‘pienas’, [klộns / klộnc] ‘kluonas’, bet [k′ẹima] ‘kiemo’, [pệina] ‘pieno’, [klộuna] ‘kluono’).
• Žodžio galūnės i, u, kilusius iš tos pačios kokybės ilgųjų balsių, šiaurės žemaičių patarmė išlaiko siaurus, bet redukuotus (pvz., vns. vard. [pàt′^i̇̀] < *[patī] ‘pati’, dgs. vard. [ã·k′ⁱs] ‘akys’, [pẹit^us] ‘pietūs’, dgs. gal. [àk′^ès] ‘akis’, [pẹit^ùs] ‘pietùs’). Kitos kilmės žodžio galo i, u platinami (verčiami redukuotais ẹ, ọ; pvz., vns. vard. àkẹs ‘akis’, mèdọs ‘medus’, vns. įn. sènọ ‘senu’, dgs. vard. sènẹ ‘seni’).
• Negalūninių skiemenų trumpuosius balsius i, u telšiškiai išlaiko sveikus (siaurus) prieš skiemenis su siauruoju vokalizmu, o kretingiškiai – platina (verčia į ẹ, ọ) visais atvejais.
• Dėl galūnės trumpinimo iš jos iškritus balsiui a, daugelis šiaurės žemaičių netaria ir prieš jį esančio j (pvz., artuos ‘artojas’, žaidies ‘žaidėjas’, nauduotuos ‘naudotojas’).
• Visame areale būdingas kirčio atitraukimas į pirmą skiemenį, dažnai girdimas antrinis kirčiavimas (pvz., šàkà, pàvažà).
• Vardažodžių galūnės -as, -is paprastai sutrumpėja (vāks ‘vaikas’, vies ‘vėjas’), taip pat kai kurios veiksmažodžių galūnės (neš ‘neša’, līn ‘lija’).

Morfologija

• Gerai išlikusi tiek vardažodžių, tiek veiksmažodžių dviskaita (do medio ‘du medžiai’, dvė akė ‘dvi akys’, mudvė ēnava ‘mudvi einame’, vėdo sakota ‘judu sakote’)
• Savitas būtojo dažninio laiko sudarymas su dalelyte liuob (ons liuob dainoutė/dainous ‘jis dainuodavo’).
• Nuo bendrinės kalbos daug kur besiskirianti linksniavimo paradigma (pvz., vīrou ‘vyrui’, akē ‘akiai’).

Leksika

Šiaurės žemaičių patarmėje gana daug savitos leksikos, nemaža latviškų, vokiškų skolinių. Būdingų savitų žodžių pavyzdžiai: mẽdė ‘miškas, giria’, vašóklis ‘serbentas’, tẽžis ‘lepšis’, róda ‘šneka, pokalbis’ ir kt.

Istorija

Šiaurės žemaičių patarmė smarkiai paveikta kuršių kalbinio podirvio.