Atbudimas (budizmas)
| Budizmas |
|---|
 |
Pagrindinės sąvokos
|
Veikėjai ir vietovės
|
Tekstai
|
Sąvokos ir vardai
|
Atbudimas, arba bodhis (skr. bodhi) – terminas, kuriuo budizme vadinamas sąmonės atsivėrimas tobulam tikrosios daiktų prigimties supratimui. Asmuo atbunda suvokimui, kad kiekvieną dabarties mirksnį visa kas yra tik tuštuma, kuri yra jis pats – ir net ištisa visata – ir kuri vienintelė įgalina jį suprasti tikrąją daiktų prigimtį. Šitaip išgyvenama tuštuma nėra nihilistinis nieko nebuvimas, o greičiau kažkas nesuvokiama, nepamąstoma, nejuntama ir begalybiška anapus būties ir nebūties. Tuštuma nėra toks objektas, kurį gali suvokti subjektas, kadangi pats subjektas yra ištirpęs tuštumoje.
Tobulas Budos Šakjamunio (istorinio Budos) atbudimas atvėrė Budos Dharmą, arba tai, ką vadiname budizmu. Iš esmės budizmas yra atbudimo religija, kadangi be šios patirties, be šito išgyvenimo nebūtų jokio budizmo.
Nors atbudimas savo prigimtimi visuomet yra toks pats, vis dėlto egzistuoja skirtingi šio išgyvenimo laipsniai. Jeigu būtų leista palyginti su sienos griovimu, tuomet įmanomų išgyvenimų skalė kistų nuo nedidelės kiaurymės atvėrimo (nedidelis proto atsivėrimas budizmo praktikui) iki visuotinio sienos sunaikinimo, kaip visiškas ir tobulas Budos Šakjamunio atbudimas. Įžvalgos aiškumo ir tikslumo skirtumai būtų didžiuliai, nors abiem atvejais atsivertų tas pats pasaulis, slypėjęs už sienos.
Šis pavyzdys gali paaiškinti pakopų skirtumus, bet jis gali suklaidinti, kad atbudimo metu atsiveria kažkoks pasaulis, kurį suvokia atbudęs subjektas. Be to jis perša mintį, kad atbudimo atvertas pasaulis, tuštumos pasaulis, yra kitoks nei kasdienis, reiškinių pasaulis. Bet taip nėra. Nuostabiojoje patirtyje pasidaro aišku, kad tuštuma ir reiškiniai, absoliutumas ir santykinumas yra visiškai vienas ir tas pats. O tikrovės tikrumo išgyvenimas yra niekas kitas, tik šio vieningumo išgyvenimas. Širdies sūtroje sakoma: „pavidalas yra tuštuma, o tuštuma yra ne kas kita, kaip pavidalas“, taigi nėra jokių dviejų pasaulių.
Tobulajame atbudime ego pranyksta, jis miršta. Štai kodėl dzeno meistrai sako: „Sėdėdamas ant pagalvėlės turi numirti“. Nes šios „mirties“, šios „didžios mirties“ rezultatas yra „didingas gyvenimas“, laisvės ir ramybės kupinas gyvenimas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- The Shambala Dictionary of Buddhism and Zen.- Boston: Shambala, 1991.
- Pasaulio religijos.- Vilnius: Alma Littera, 1997.