Location via proxy:   [ UP ]  
[Report a bug]   [Manage cookies]                
Pereiti prie turinio

Džiosonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
대조선국 (大朝鮮國)
Dae Joseonguk
Didžiojo Džiosono Karalystė

1392 – 1897
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of {{{paprastas_pav}}}
Location of {{{paprastas_pav}}}
Sostinė Hansongas (Seulas)
Religija konfucianizmas (valstybinė ideologija), budizmas, šamanizmas, krikščionybė (pripažinta 1886 m.)
Valdymo forma absoliutinė monarchija
Istorija
 - Tapo imperija 1897 m. spalio 13 d.
 - Okupuota Japonijos 1910 m. rugpjūčio 22 d.
Valiuta Munas (1423–1425, 1625–1892)
Jangas (1892–1897)

Džosonas (kor. 조선 = Joseonhandža: 朝鮮), oficialiai Didžiojo Džiosono Karalystė (kor. 대조선국 = Dae joseongukhandža: 大朝鮮國) – korėjiečių valstybė, egzistavusi nuo 1392 iki 1897 m., kuomet tapo imperija (kor. 대한제국 = Daehan jegukhandža: 大韓帝國) (faktiškai Kinijos vasalė).

Valstybė susikūrė iš Gorjo valstybės, suskaldytos tarpusavio vidinės kovos tarp įvairių frakcijų. Kovas laimėjus generolui Li Song Gė, pasižymėjusiam nuopelnais kovose su pusiasalyje plėšikavusiais japonų piratais, jo šalininkai paskelbė jį valdovu. Li Song Gė vėliau pašalino keletą paskutiniųjų Koriaus dinastijos palikuonių ir pradėjo Li dinastiją, kuri valstybę valdė 518 m. iki 1910 m. japonų okupacijos.

Karalius turėjo absoliučią valdžią, bet jo tikroji įtaka priklausė nuo politinių aplinkybių. Jį ribojo tradicijos, ankstesnių karalių precedentai, Valstybės kodeksas (kor. Gyeongguk daejeon), Konfucijaus mokymas. Karalius reikalavo absoliučios ištikimybės iš pavaldinių ir pareigūnų, bet pareigūnai turėdavo įtikinti karalių pasielgti teisingai, jei buvo manoma, kad karalius klysta. Gamtos katastrofos, buvo tikima, kyla iš karaliaus trūkumų, tad jis labai jautriai į jas reaguodavo. Kai kildavo didelė sausra ar nelaimių virtinė karalius formaliai paprašydavo piliečių ir pareigūnų jį pakritikuoti. Tai ką jie pasakydavo ar parašydavo nesusilaukdavo persekiojimo (bet būdavo ir išimčių).

Santykius su karaliumi eiliniai piliečiai palaikė per rašytines (kor. 상언 = sangeonhandža: 上言) ar žodines peticijas (kor. 격쟁 = gyeokjaenghandža: 擊錚). Jei žmogus norėdavo pateikti žodinę peticiją karaliui, jis turėdavo suduoti į būgną ar gongą prieš rūmų vartus ar karaliaus procesijos metu. Tokiu būdu net neraštingi piliečiai galėdavo kreiptis į karalių. Daugiau nei 1300 žodinių peticijų aprašyta Ilseongnoke,[1][2][3] kasdienės rūmų veiklos aprašyme, kuris buvo skirtas karaliaus savianalizei.

Pareigūnai buvo suskirstyti į 18 rangų nuo pirmojo vyriausiojo (kor. 정1품 = jeongilbimhandža: 正一品) iki devinto jauniausio (kor. 종9품 = jonggupimhandža: 從九品). Rangas buvo pagrįstas amžiumi ir paaukštinimais, kuriuos suteikdavo karaliaus dekretas pagal egzaminų rezultatus ar rekomendacijas.

  1. „Ilseongnok: Records of Daily Reflections“ (PDF). Memory of the World Register. UNESCO. Nuoroda tikrinta 6 December 2017.
  2. Injae, Lee; Miller, Owen; Jinhoon, Park; Hyun-Hae, Yi (2014). Korean History in Maps (anglų). Cambridge University Press. p. 93. ISBN 9781107098466. Nuoroda tikrinta 6 December 2017.
  3. „상언격쟁“. 문화콘텐츠닷컴. Korea Creative Content Agency. Nuoroda tikrinta 6 December 2017.