Location via proxy:   [ UP ]  
[Report a bug]   [Manage cookies]                
Pereiti prie turinio

Elektrokonvulsinė terapija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Elektrokonvulsinė terapija (EKT, angl. ECT) – visuomenėje prieštaringai vertinamas gydymo būdas, kurio metu, taikant anesteziją, paciento smegenys veikiamos elektros impulsais.
Šiais laikais EKT dažniausiai taikomas sunkios depresijos kamuojamiems pacientams, kuriems nepadeda kiti naudoti gydymo būdai[1], taip pat gydant maniją (dažnai žmonėms su bipoliniu sutrikimu), katatoniją, schizofreniją ir kt. Pirmą kartą panaudotas 4-ajame XX a. dešimtmetyje [2] šis metodas per vėlesnius dešimtmečius išplito kaip gydymo būdas. Šiuo metu EKT taikoma apie milijonui žmonių kasmet visame pasaulyje [3]. Paprastai atliekama viso 6-12 seansų, po 2 ar 3 kartus per savaitę. EKT gali skirtis elektrodų išdėstymu, impulsų stiprumu ir trukme. Nuo šių skirtingų charakteristikų priklauso tiek teigiami rezultatai, tiek neigiamo pašalinio poveikio pobūdis.
Neseni tyrimai parodė, kad klinikiniu požiūriu EKT yra efektyviausias stiprios depresijos gydymo metodas, siejamas su pagerėjusia gyvenimo kokybe tiek trumpo, tiek ilgo laikotarpio atžvilgiu[4]. Po EKT gali būti tęsiamas gydymas vaistais. Kai kuriais atvejais taikomas tęstinis gydymas EKT.
Amerikos Psichiatrijos Asociacijos bei britų Nacionalinio sveikatos ir klinikinės kokybės instituto (NICE) tvirtinimu, EKT procedūra nedaro žalos suaugusio žmogaus smegenims[5][6]. Kai kurie EKT metodai siejami su ikiterapinės atminties praradimu. Standartiškai elektrokonvulsinė terapija taikoma esant paciento informuotam sutikimui[7]. Prievartinis gydymas šiuolaikinių standartų besilaikančiose šalyse retas, bet dažniau gali būti taikomas gydant senus žmones tais atvejais, kai laikoma, kad EKT išgelbės paciento gyvybę[8].

Nuorodos ir šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. Scott AIF (ed); et al. (2005). „The ECT Handbook Second Edition: The Third Report of the Royal College of Psychiatrists' Special Committee on ECT“ (pdf). Royal College of Psychiatrists. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2006-08-10. Nuoroda tikrinta 2008-07-26. {{cite web}}: |author= turi bendrinį pavadinimą (pagalba); Explicit use of et al. in: |author= (pagalba)
  2. Psychology Frontiers and Applications - Second Canadian Edition (Passer, Smith, Atkinson, Mitchell, Muir)
  3. „Electroconvulsive therapy discussion hosted at the MGH“. Nuoroda tikrinta 2007-06-05.
  4. McCall WV, Prudic J, Olfson M, Sackeim H (2006 m. vasario mėn.). „Health-related quality of life following ECT in a large community sample“. J Affect Disord. 90 (2–3): 269–74. doi:10.1016/j.jad.2005.12.002. PMID 16412519.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  5. American Psychiatric Association. „Electroconvulsive Therapy (ECT)“. Nuoroda tikrinta 2007-12-29.
  6. „Guidance on the use of electroconvulsive therapy“ (PDF). National Institute for Clinical Excellence. 2005-11-01. Suarchyvuotas originalas (pdf) 2008-06-25. Nuoroda tikrinta 2008-07-26.
  7. Shock Therapy Makes a Comeback: States Respond Archyvuota kopija 2009-02-24 iš Wayback Machine projekto.
  8. Mental Health: A Report of the Surgeon General - Chapter 4. Nuoroda tikrinta 2007-12-29.