Meditacija

Meditacija (lot. meditat 'apmąstymas labai susikaupus') – savo proto sutelkimas arba gilus pasinėrimas į apmąstymus tyloje arba pasitelkiant mantrą, maldą religiniais arba dvasiniais tikslais, vienas iš atsipailaidavimo būdų. Didžiausio visuomenės susidomėjimo vakaruose susilaukė bei daugiausiai mokslinių tyrimų buvo atlikta su dėmesingo įsisąmoninimo susijusiomis praktikomis, kurios siekia budizmo (vipasana) ištakas.

Meditacijos apibrėžimas

Pradžioje taip vadinti krikščioniškieji fiziniai ir dvasiniai susitelkimo pratimai. Vėliau (XIX a.) teosofai pritaikė šį lotynišką terminą vadinti įvairioms dvasinio susikaupimo pratyboms (kilusioms iš budizmo, daosizmo, hinduizmo ir kitų rytietiškųjų religijų ir pažiūrų sistemų). Nevienodai aiškinama skirtingose religinėse, dvasinėse, terapinėse mokyklose.

Religija

Medituojantis budistų vienuolis

Religinė meditacijos samprata apima tokias dvasines veiklas kaip malda, mantra ir susitelkimo praktikas tokias kaip budizmo dzenas, sufijų murakaba, hinduizmo joga, krikščionių kontempliacija, daoizmo cigunas ir kt.

Naujasis amžius

Bendriausia prasme galima sakyti, kad meditacija – tai sąmoningumo lavinimo metodas, kurio metu yra susitelkiama į kokį nors objektą arba į sąmoningą būties suvokimą. Meditacijoje sąmoningumas atsiveria kaip mąstymo ir jausmų, taigi proto ir „širdies“, stebėtojas. Teigiama, jog meditavimas veda į aukštesnį sąmoningumą.

Meditacijos tikslas – susikaupimas, rimtis, dvasinis atbudimas arba nušvitimas, dvasinė sveikata, pakitusios sąmonės būsenos, transas. Vienų teigimu koncentracija atsiranda ne sąmoningai, o kaip susitelkimo, įsigilinimo į ką nors pasekmė. Pagal kitus pasiekiama vadinamoji „relaksacinio dėmesingumo“ būsena, kurios metu, žvelgiant iš neurobiologijos mokslo pozicijos, pakinta smegenų biosrovių dažnis. Bendriausia prasme, meditacijoje persikeliama į dvasinio savitapatumo būsenas, kuriose sumažėja suvokiančiojo subjekto ir suvokimo objektų reikšmė, o iškyla absoliučios būties pajauta.

Meditacija neturi konkrečios išorinės formos ar pavadinimo. Įvairios meditacinės mokyklos, turi savo išorines tradicijas ir metodikas. Tačiau visi sutaria, kad meditavimas – atsitapatinimas nuo kūno, emocijų, minčių, ego. Meditacija yra visuomet anapus proto ir negali būti „įforminta“. Tai nėra savo proto stebėjimas, nes stebėjimas yra veiksmas, o meditacijoje nėra jokio veiksmo. Tai yra liudijimas, kuriame nelieka to, kas liudija. Meditavimas, tai atsitraukimas nuo to, kas sutraukia sąmonę: kūno, minčių, norų; tai sąmonės išsiplėtimas iki begalybės. Kūnas esti atskirai, protas tylus, sąmonė išsiplėtusi ir laisva – meditacija.

Klaidingas supratimas

Būdingos meditacijos (kaip reiškinio) supratimo klaidos:

• Meditacija nėra nei okultinis nei paranormalus reiškinys. Ši klaida atsirado todėl, kad dažnai okultinių ir paranormalių krypčių ieškotojai medituoja, siekdami geriau pasinaudoti žmogiškojo tobulumo galimybėmis.
• Meditacija nėra protavimo atsisakymas, inertiškumo siekis. Atvirkščiai, medituojantys žmonės ugdo savo intelektą ir didina sąmoningumą. Tačiau būtų didžiulė klaida meditaciją suprasti ir naudoti kaip tradicinį proto prusinimo pakaitalą.
• Meditacija nėra nei hipnotinė, nei įtaigos būsena. Meditacija kaip tik išlaisvina nuo visokių priklausomybių ir savęs klaidinimo (įsiteigimų, iliuzijų). Kai kurių rūšių meditacijose gali būti naudojami vadinamieji pozityvūs tvirtinimai, kurie primena savitaigos metodus, tačiau tai jau nėra pati meditacija, o tik lygiagrečiai taikomi kiti asmenybės ugdymo metodai.
• Meditacija nėra gilus apmąstymas ir grynas susivaldymas. Meditacijos metu aktyvios yra kitos sąmoningumo (proto veiklos) sritys, tiesiogiai nesusijusios su mąstymu, savikontrole ir emocijomis.

Muzika ir meditacija

Daugelis religijų ir dvasinių praktikų meditavimo palengvinimui naudoja ritmingas melodijas, ramios garsų kaitos muziką, savitas giesmes. Gospelų muzika nelaikoma meditacija, ji traktuojama kaip tikėjimo išpažinimas, tarnauja pakilios nuotaikos sukūrimui, nors gali sąlygoti meditacinio transo būseną. Krikščionybėje žinomi choralai, bažnytinės giesmės, muzikiniai – liturginiai ritualai, giedamasis rožančius, budizme – mantros, hinduizme giedamos vadinamosios bhadžanos, dvasinės giesmės, šokami dvasiniai šokiai.