Menas

Kitos reikšmės – Menas (reikšmės).

Vikisritis: Menas

Menas – tai žmogaus kūrybinės veiklos estetinė-sensualinė (grožinė-jutiminė) išraiška. Žmonijos dvasinės kultūros dalis.

Istorija

Pagrindinės meno tradicijos atsirado iš dešimties senovės civilizacijų:

Senovės graikų menas garbinimo gyvūnų formą ir tai parodė tobulai vaizduodami savo grožio ir anatominių kūno dalių sistemų vaizdavimą. Senovės Romos menas vaizdavo dievą kaip idealų žmogų.

Bizantijoje, gotikoje ir viduramžiuose vyravo bažnytinės išraiškos susijusios su biblija, tad materija ir medžiagos tiesos nėra tokios svarbios.

Rytų menai panašūs stiliumi į Vakarų viduramžių menus, tai yra koncentracija į paviršiaus dizainą ir spalvą (aiškios spalvos – raudona: raudona mantija, o ne spalvų variacijos šviesos, šešėlių pagalba. Rytų menai dažnai vietinės spalvos iškeliauja už šalies ribų. Tai liudija Indijos, Tibeto ir Japonijos meno kultūra. Religinis islamo menas draudžia ikonografiją ir kaip nors išreikšti religines idėjas meno pagalba.

Fiziniu kūnu ir racionalumu neabejojantys 19 amžiaus švietimas buvo sutrikęs, kai įvyko tokie atradimai, kaip Alberto Einšteino realiatyvumo teorija ir nauja psichologija pagal Zigmundą Froidą. Be šių atradimų vyko ir neregėta technologijų plėtra. Paradoksalu, naujų išraiškų plėtrą įtakojo ir senovės genčių menas Afrikoje, Okeanijoje. Tuo rėmėsi Paul Gauguin, Pablo Picasso, kubistai, futuristai ir kt.

Didėjant globalinei sąveikai atsiranda lygiavertis poveikis visų kultūrų Vakarų menui.

Menų rūšys

Konkrečiai apibrėžti visų sričių, kurios telpa į sąvoką menai, sudėtinga, bet dėl šių niekas neabejoja:

Viduramžių universitetuose buvo dėstomi Artes Liberales (laisvieji menai), kuriuos sudarė trys dalys: gramatika, retorika ir logika. Vėliau aritmetikos, geometrijos, muzikos ir astronomijos kursas. Nebuvo pamirštas ir Artes mechanicae (mechanikos menas) į kurio mokslu įėjo metalo apdirbimas, ūkininkavimas, maisto ruošimas, verslas, drabužių ir audinių gaminimas. Šiuolaikiniai skirtumai tarp meno ir meno įgūdžių nepakito iki pat Renesanso.

Šiuolaikinės akademinės visuomenės menus priskiria prie humanitarių mokslų. Humanitariniams mokslams priskiriami ir šie mokslai: istorija, lingvistika, literatūra, filosofija.

Piešimas

Piešimas – priemonė kurti vaizdą, naudojantis bet kurias priemones ir technologijas. Jis paprastai susijęs su ženklais ant paviršiaus taikant įspaudimo priemonę. Pagrindinės priemonės: grafitinis pieštukas, plunksna, rašalas, teptukai, vaškas, spalvoti pieštukai, pastelės. Skaitmeniniai įrenginiai, kurie imituoja šių priemonių poveikį, irgi plačiai naudojami.

Architektūra

Pagrindinis straipsnis – Architektūra.

Architektūra (iš gr. αρχη 'vyriausiasis, vadovaujantis' ir τεκτων 'statybininkas, dailidė') – pastatų projektavimo menas ir mokslas. Pagrindiniai architektūros tikslai yra formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius bei jų kompleksus. Plačiąja šio žodžio reikšme architektūros objektas yra žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu.

Kaip akademinė disciplina architektūra paprastai skirstoma į dvi pagrindines šakas: urbanistiką ir tūrinę architektūrą. Architektūrinis projektavimas, skirtingai nuo laisvųjų menų, yra priklausomas nuo daugelio techninių, fizinių, teisinių, socialinių ir klimato faktorių, lemiančių galutinį projektą. Tačiau skirtingai nuo taikomųjų mokslų ar inžinerijos, iš architektūros tikimasi ne tik techninio sprendimo ir funkcionalumo, bet taip pat ir estetinių principų laikymosi. Architektūros kūrimo procesas apima priemones, naudojamas tradiciniuose menuose – skulptūroje ir tapyboje – erdvę, formą, tūrį, tekstūrą, spalvą, šviesą, šešėlį. Dėl šių aspektų pasireiškimo architektūrinis projektavimas tradiciškai laikomas kūrybiniu procesu, o architektūra bendruoju atveju priskiriama prie meno šakų.

Tapyba

Tapyba – vaizduojamosios dailės šaka, kurioje meninis vaizdas kuriamas plokštumoje įvairių spalvų dažais. Tapybos kūrinio kompozicijos elementai: koloritas, piešinys, šešėliavimas, potėpis, faktūra. Svarbiausia išraiškos priemonė yra spalva – ji atlieka vaizduojamąją ekspresinę ir dekoratyvinę funkcijas. Tapyba grindžiama lokaliųjų spalvų ir valiorų deriniais arba refleksų ir tonų santykiais. Spalva yra labai subjektyvus dalykas, bet turi pastebimą psichologinį poveikį, nors jie gali skirtis nuo skirtingų kultūrų.

Tapybos vaizdas gali būti plokštuminis, suformuotas linijomis ir dažų dėmėmis, arba iliuzinis, paremtas perspektyvos principais. Stambesnėms tapybos kompozicijoms neretai pasitelkiamos parengiamosios priemonės (eskizas, etiudas, kartonas). Medis, drobė, popierius ar kitas kūrinio pagrindas dažniausiai gruntuojamas, po to ant jo tapoma dažais, kurie skiedžiami skiedikliu. Pagal medžiagas ir tapymo būdą skiriama tapybos technika; pagal funkcijas ir meninio vaizdo pobūdį – molbertinė tapyba, sienų tapyba, miniatiūra; pagal vaizdo santykį su tikrove – figūrinė ir abstrakčioji tapyba. Taip pat tapyba yra naudojama išreikšti dvasinius motyvus ir idėjas.

Konceptualus menas

Konceptualus menas (angl. Conceptual Art – 'koncepcijų, idėjų menas') – postmodernistinio meno rūšis XX a. 7-ajame dešimtmetyje amerikiečių dailininko Sol Le Vito (Sol Le Witt) dėka įsigalėjęs dailės krypties pavadinimas. Atsirado JAV ir Vakarų Europoje kaip reakcija į minimalizmą, pagrįstą teiginiu, kad meno kūrinys iš esmės tėra fizinis daiktas.

Vadovaujamasi įsitikinimu, kad meno esmė glūdi sąvokose, idėjose arba konceptuose, tiriama, kaip menas suvokiamas visuomenėje, kvestionuojami dailės interpretacijos stereotipai, pasitelkus lingvistiką, filosofiją, sociologiją, meno kritiką ar kasdieninį patyrimą, analizuojamos meno idėjos.

Šio meno pagrindas – pats kūrybinis sumanymas, projektas, idėja. Jis gali būti pateikiamas žodžiais, techniniu piešiniu, fotografija, dokumentais. Dailės kūrinio atlikimas pasidaro antraeiliu dalyku – pirmoje vietoje atsiduria pagrindinis sumanymas ir idėja. Taigi vietoj užbaigto paveikslo ar skulptūros eksponuojami eskizai, oficialūs raštai arba instrukcijų tekstai, skatinantys žiūrovą veikti patį.

Literatūra

Pagrindiniai straipsniai – Kalba ir Literatūra.

Terminas literatūra gali būti taikomas tiek pavieniams rašytiniams kūriniams, tiek ir apimant visus rašytinius viso pasaulio, tam tikros kultūros ar tam tikros epochos kūrinius. Terminas kilęs iš lotyniško žodžio littera, reiškiančio raidę arba „individualaus pobūdžio raštas (laiškas)“.

Literatūra laikoma viena iš meno rūšių, tačiau literatūros kaip meno ribas apibrėžti taip pat yra sunku, nes ne visada aišku kam priskirti, pvz., filosofinius kūrinius, pjeses arba filmų scenarijus.

Literatūros, kaip ir kitų menų kūriniai skirstomi į tam tikras grupes – literatūros rūšis. Jau nuo antikos laikų samprotaujama apie tris pagrindines literatūros rūšis. Tai epika, lyrika ir drama. Šios rūšys viena nuo kitos skiriasi kalbinės raiškos, žmogaus vaizdavimo pobūdžiu. Epikoje vyrauja pasakojimas, jos žanrai: epas, esė, romanas, apysaka, apsakymas. Tuo tarpu dramoje svarbiausią vaidmenį užima veiksmas. Jos žanrai – tragedija, komedija, tragikomedija, drama (siaurąją prasme). Lyrika – jausmų ir minčių raiškos menas, jos žanrai – eilėraštis, sonetas, trioletas.

Vaizduojamasis menas

Pagrindinis straipsnis – Vaizduojamasis menas.

Vaizduojamasis menas skiriasi nuo plastikos meno, nes naudojamas menininko kūnas, veidas, o plastikos menas naudoja medžiagas, kaip molis, metalas ar dažai, kurie gali būti transformuojami į keletą meno objektų.

Į vaizduojamąjį meną įtrauktos šios meno formos: akrobatika, komedijos, šokiai, magija, muzika, opera, operetė, žonglieriai, kovos menai.

Menininkai, kurie dalyvauja šių meno kūrime ir vaizdavime prieš auditoriją yra vadinami atlikėjais, dalyviai, komikais, šokėjais, muzikantais ir dainininkais. Atlikėjai dažnai keičia savo išvaizdą kostiumų ir makiažo pagalba. Yra ir specializuotų meno formų, kur menininkai atlieka savo kūrinį tiesiogiai auditorijai – tai vadinama performansu. Dauguma performansų apima tam tikras plastikos formas. Šiuolaikinio šokio era yra kartais priskiriama prie plastikos meno.

Muzika

Pagrindinis straipsnis – Muzika.

Muzika, kaip akademinė disciplina, daugiausia orientuojasi dvejomis kryptimis: muzikos performansas (orkestrai ir koncertų salės) ir muzikos mokyklos (muzikos mokymasis ir muzikos.

Studentai mokosi groti instrumentais, bet taip pat muzikos teorijos, muzikologijos, istorijos. Pagal laisvųjų menų tradicijas muzika naudojama ne tik išplėsti muzikantų įgūdžius, bet ir mokytis koncentracijos, ir klausos tobulinimui.

Teatras

Pagrindinis straipsnis – Teatras.

Teatras – (iš pranc. théâtre; lot. theatrum; gr. théatron vieta, skirta parodymui; v. theasthai pasižiūrėti) meninės išraiškos priemonė, išorinio ir vidinio pasaulio įvykių atvaizdavimas scenoje, dalyvaujant artistams (aktoriams) bei publikai. V amžius laikomas dramų klestėjimo laikotarpis. Žymiausi tragedijų kūrėjai: Sofoklis, Aischilas, Euripidas.

Teatro veiksmo metu pasakojama istorija, naudojant kombinacijos tarp žodžio, gesto, muzikos, šokio, garso. Ir spektaklis – naudoja bent vieną ar daugiau šių elementų. Be standartinio aprašomojo dialogo stiliaus, teatras imasi ir kitokių formų: operos, baleto, pantomimos, kabuki, klasikinių Indijos šokių, kinų operos.

Šokis

Pagrindinis straipsnis – Šokis.

Šokiai paprastai reiškia žmonių judėjimą. Šokių terminas naudojamas apibūdinti metodus neverbalinio bendravimo tarp žmonių ar gyvūnų (bičių šokis, poravimosi šokis), judesio ir negyvų objektų, bei tam tikras muzikos formas ir žanras.

Choreografija yra šokio mokymasis. Asmuo, kuris mokina šokti yra vadinamas choreografu. Žmonės šoka ir dėl noro atsipalaiduoti. Šokiai skirstomo nuo judėjimo formos ir paskirties: Liaudies šokiai, sporto gimnastika, sinchroninis plaukimas ir kiti. Kovos menai irgi dažnai priskiriami prie šokių.

Meno funkcijos

Menas, pasak filosofo, menotyrininko Charles Lalo, atlieka 5 esmines funkcijas:

pramoginė (menas kūryba neatsiejami nuo žaidimo – stebėdamas meno kūrinį, žmogus tarsi nutolsta nuo realaus gyvenimo, pajunta dvasios pilnatvę);
katarsinė (ją filosofas aiškina kaip aistrų išgryninimą, apvalymą nuo neigiamybių);
techninė (menas laikytinas savita dvasios technika, kiekviena meno šaka – tai vis šiek tiek kitokia dvasios technika);
gyvenimą suidealinanti (menas suidealina individualias ir kolektyvines gyvenimo formas, teikia žmonėms teigiamos elgsenos pavyzdžių);
gyvenimo suintensyvinimo (žmogus suvokdamas meno kūrinius, stipriau jaučia ir labiau suvokia plačią tikrovę)

Šaltiniai

Vikižodynas

GOMBRICH, Ernst. Meno istorija. Alma littera, Vilnius,1997.
Dailės žodynas. Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 1999, 495p.
JOHANSENAS Rudolfas Brobis. Menas ir mes. Vagos leidykla, Vilnius, 1975, 214p.
Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. 7 tomas, 1981, 640 p.

Nuorodos

HotArt – Tapybos ir dailės kūrinių pavyzdžiai
Lietuvos dailės muziejus Archyvuota kopija 2007-02-05 iš Wayback Machine projekto.