Šiongnu

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Didžiosios Stepės tauta: Šiongnu (匈奴)
Kilmė	prototiurkai?, Jenisėjaus tauta?
Protėvynė	Vidinė Mongolija
Laikotarpis	VI a. pr. m. e. – I a.
Hegemonija	Mongolijos, Kazachų stepės
Palikuonys	Hunai?, tiefu, džučiu

Šiongnu (kinų kalba: 匈奴 Xiōngnú, tuometinis kiniškas tarimas – hon-nu) – nežinomos kilmės klajoklių genčių sąjunga, susiformavusi III a. pr. m. e. Iki I a. jų gentinė konfederacija Šiongnu imperija kontroliavo Mongolijos plynaukštę, Džungariją ir dalį Žetisu. Nuo III a. sukūrė keletą valstybių dabartinės Šiaurės Kinijos teritorijoje.

Manoma, kad jie buvo hunų protėviai, todėl kai kur vadinami rytiniais hunais.

Istorija

Kilmė

Spėjama, kad šiongnu kilo iš Ordos regiono (dab. Vidinė Mongolija), iš kur plito po visą didžiulį regioną, kuris greičiausiai iki tol buvo apgyvendintas indoeuropiečių (giminingų skitams).

Nėra vieningos nuomonės, kokiai kalbinei grupei galėjo priklausyti šiongnu. Dažniausiai jie yra priskiriami prototiurkams, bet yra teorijų, kad jie galėjo kalbėti ir Jenisėjaus kalba, t. y. buvo giminingi ketams.

Tradicinėje kinų istoriografijoje (Sima Čian) šiongnu buvo laikomi palikuonimis paskutiniojo Šia dinastijos valdovo Džie (桀), kurio sūnus Čunvei (淳維) pradėjo šią tautą.

Šiongnu kinams buvo žinomi nuo pat Džou dinastijos laikų, o Kovojančių karalysčių laikotarpiu jų antpuoliai kėlė daug problemų daugeliui Kinijos valstybių. Tai skatino vietos valdovus statytis įtvirtinimus, kurie III a. pr. m. e. buvo sujungti į Didžiąją kinų sieną. Tuo metu Kiniją suvienijus į vientisą imperiją, taip pat spaudžiant donghu gentims rytuose ir juedži gentims vakaruose, šiongnu buvo priversti keltis į šiaurę ir apgyvendino visą Mongolijos plynaukštę.

Hegemonija ir karai su Kinija

Pačioje III a. pr. m. e. pabaigoje, nusilpus kaimynams, šiongnu, vadovaujami pirmojo istorinio valdovo Toumen (arba Teomen), buvo suvienyti į bendrą genčių sąjungą (žinomą kaip Šiongnu chanatas) ir vėl migravo į pietus. Buvo įtvirtinta valdovų, tituluojamų šanju, dinastija, reformuota armija. Jis reziduodavo Orchono aukštupyje. Visi vadai rinkdavosi metinio susitikimo vietoje, kuri buvo Longčengas (蘢城). Valdymo hierarchijoje žemiau valdovo buvo du karaliai, tituluojami tuči, atstovaujantys kairę ir dešinę pusę. Dešinysis karalius rezidavo Cherleno upės aukštupyje, o kairysis – greičiausiai Changajaus kalnuose.

Labiausiai imperija išsiplėtė valdant Toumeno sūnui Modu (Mete) (209–174 m. pr. m. e.). Jis sukūrė tikrą stepių imperiją, kuri ėmė kontroliuoti didžiules teritorijas ir daugybę genčių. Jie užkariavo dinglingus šiaurėje, sutriuškino donghu rytuose, juedži vakaruose ir užvaldė Rytų Turkestaną.

Kinijoje įsitvirtinus Han dinastijai, pradėta ruoštis karui su šiongnu. 133 m. pr. m. e. prasidėjo ilgai trunkantys šiongnu ir Kinijos karai, kurių metu Kinijai pavyko nustumti šiongnu į šiaurę, užvaldyti strategiškai svarbų Gansu koridorių. Tačiau šie karai išsekino ir Kiniją, kurios kariams buvo labai sunku kovoti neįprastomis klimato sąlygomis toli nuo maisto bei vandens tiekimo.

Tuo metu Šiongnu imperija turėjo problemų ir viduje. Žlugo vienybė, atskiri vadai nebepakluso šanju valdžiai, prasidėjo nesutarimai dėl įpėdinystės, kas silpnino šiongnu. 53 m. pr. m. e. šanju Huhanye pasirašė su Kinija sutartį, kuria Šiongnu imperija tapo Kinijos vasale. Ji įsipareigojo mokėti metinę duoklę ir laikyti valdovo įkaitus Kinijos sostinėje.

Kinijos valdžioje

Pietiniai ir šiauriniai šiongnu 200 m.

Šanju Huduershi (18-48) laikais Kinijoje kilus neramumams, šiongnu vėl iškovojo nepriklausomybę, tačiau netrukus jų valstybė suiro. Šiauriniai šiongnu, gyvenę vakaruose, kuriam laikui išlaikė nepriklausomybę, bet I a. pabaigoje pralaimėję šianbams ir Kinijai, pradėjo migruoti į vakarus. Spėjama, kad jie pradėjo Didįjį tautų kraustymąsį ir vakaruose tapo žinomi kaip hunai.

Pietiniai šiongnu (dabartinės Vidinės Mongolijos teritorijoje) nuo 50 m. sudarė vasalinę Kinijos imperijos valstybę, kuri turėjo savo vietinę valdovų dinastiją, tačiau ekonomiškai ir politiškai priklausė nuo Kinijos. Čia buvo vykdomos administracinės reformos, etninių kinų migracija į kraštą, sparti sinizacija, palietusi visas gyvenimo sritis.

Kraustymasis IV-V a.

Nuo III a. pietiniai šiongnu vėl sustiprėjo. Po jų šanju Hučučuanio mirties įpėdinis perėmė kinišką pavardę Liu ir titulavosi "didžiuoju šanju" Liu Bao. Jo sūnus Liu Yuan (劉淵) vedė šiongnu į pietus penkių tautų migracijose į Kinijos imperiją. Atskirų šiongnu klanų sukurtos valstybės buvo šios:

• Kinijos teritorijoje Liu Yuan 304 m. įkūrė Handžao (dar vadinama Šiaurės Han arba Ankstyvoji Džao) valstybę (egzistavo iki 329 m.).
• Jo giminės atšaka tiefu, vadovaujama Liu Bobo, 407 m. įkūrė Šiongnu Šia valstybę (valdė iki 431 m.).
• 397–460 kitas šiongnu klanas, džučiu (juqu), dab. Gansu sukūrė Šiaurės Liang valstybę.

Apie V a., žlugus visoms šiongnu valstybėms, ši etninė grupė nunyko ir įsiliejo į vėlesnių tautų sudėtį.