Aliuminis
| Aliuminis (Al) | |
|---|---|
| |
| Periodinė grupė | |
| Atomo numeris | 13 |
| Išvaizda |
Sidabriškai baltas |
| Atomo savybės | |
| Atominė masė (Molinė masė) |
26,981538(2) а.m.v. (g/mol) |
| Atomo spindulys |
125 pm |
| Jonizacijos energija (pirmas elektronas) |
557,5 kJ/mol (eV) |
| Elektronų konfigūracija |
[Ne] 3s² 3p1 |
| Cheminės savybės | |
| Kovalentinis spindulys |
118 pm |
| Jono spindulys |
? pm |
| Elektroneigiamumas |
1,61 (pagal Polingą) |
| Elektrodo potencialas |
? |
| Oksidacijos laipsniai |
3 |
| Termodinaminės savybės | |
| Tankis |
2,70 g/cm³ |
| Šiluminė talpa |
840 J/(K·mol) |
| Šiluminis laidumas |
(300 K) 237 W/(m·K) |
| Lydymosi temperatūra |
933,47 K |
| Lydymosi šiluma |
10,71 kJ/mol |
| Virimo temperatūra |
2792 K |
| Garavimo šiluma |
294,0 kJ/mol |
| Molinis tūris |
? cm³/mol |
| Kristalinė gardelė | |
| Kristalinė gardelė |
kubinė, tūriškai centruota |
| Gardelės periodas |
? Å |
Aliuminis (lot. Aluminium) – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Al, eilės numeris 13. Lengvas, minkštas, plastiškas, kalus, tąsus, lengvai poliruojamas, anoduojamas, atspindintis šviesą. Elementas pirmą kartą gautas 1825 metais H. Oerstedo bei 1827 metais F. Vėlerio (Wöhler), nuo XIX a. vidurio gaminamas pramoniniu būdu.
Cheminės savybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paviršius apsitraukia tvirta, plona oksido (Al2O3) plėvele. Amfoterinis, reaguoja tiek su rūgštimis, tiek ir su šarmais.
Svarbiausios druskos – aliuminio chloridas (AlCl3), fluoridas (AlF3), nitratas (Al(NO3)3), sulfatas (Al2(SO4)3).
Reaguodamas su šarmais sudaro aliuminatus, aukštoje temperatūroje jungiasi su azotu, siera, anglimi.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Aliuminis – plačiausiai paplitęs Žemės plutos metalas (8,13 proc.), randamas junginiuose – feldšpatuose, žėrutyje ir kituose mineraluose. Daugumos augalų sausojoje masėje yra apie 0,02 % aliuminio, nors būtinas jis tik kai kuriems augalams – hidrofitams, arbatmedžiui (trūkumas sukelia lapų chlorozę).
Poveikis organizmams ir aplinkai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Organizmuose aliuminis kaupiasi smegenyse, kauluose, kasoje, skydliaukėje, kepenyse, blužnyje, inkstuose, kraujyje. Esant pertekliui, sunkėja fosfatų asimiliavimas, mažėja hemoglobino. Aliuminio dulkės žalingos kvėpavimo takams, junginiai skatina kraujo krešėjimą, išstumia kalcį kauluose, sutrikdo prakaito liaukas, gali sukelti egzemą, kontaktinį dermatitą ar aknę, žalingi nervų sistemai, žinomi kaip Alzheimerio ligos bei protinio atsilikimo ir onkologinių susirgimų patologiniai faktoriai.[1]
Į organizmus aliuminis gali patekti su maistu, įkvepiant ar per sąlytį su odą: iš kosmetikos priemonių, dirbant su aliuminio junginiais, naudojant aliuminius indus ar pakuotes, iš implantų, vakcinuojant[2]. Sveiko žmogaus inkstai per parą sugeba pašalinti iki 5-10 mg su maistu gaunamo aliuminio[3].
Naikina bakterijas, dideli kiekiai nuodingi ir augalams.
Panaudojimo sritys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iš aliuminio gaminama iki 0,004 µm folija (valcuojant), kalant gaminami lakštai. Aliuminiu dengiamas plienas apsaugai nuo korozijos, paprasti ir optinių teleskopų veidrodžiai, kaip reduktorius ir deoksidatorius naudojamas lydant plieną ar ketų. Aliuminio pudra naudojama gaminant akytąjį betoną, dažų ir lako pramonėje suteikiant jiems žvilgesį, folija – maisto produktams pakuoti. Skysto pavidalo junginiai naudojami vakcinose, gaminant padidinto atsparumo ugniai medžiagas. Aliuminis naudojamas kaip maisto gaminių paviršiaus metalinis dažiklis (E173)[4], gaminant skardines, antiperspirantų bei daugelio dezodorantų sudėties veiklioji medžiaga - aliuminio junginiai.
Aliuminio lydiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Naudojami aliuminio lydiniai su variu, magniu, cinku, siliciu, manganu, ličiu, kadmiu, cirkoniu, chromu. Lydiniai pasižymi lengvumu (iki 3 kartų lengvesni už plieną), elektros ir šilumos laidumu, atsparumu korozijai, taip pat geros mechaninės savybės. Skiriami į liejamuosius (sudaro 15 % visų) ir deformuojamuosius lydinius. Svarbiausi liejamieji lydiniai – siluminai, deformuojamieji – duraliuminiai, avaliai, superduraliuminiai. Pirmieji aliuminio lydiniai pradėti gaminti XIX a., duraliuminiai sukurti XX a. pradžioje.
Pavadinimo kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Alūnas arba alūno akmuo (lot. alumen) − seniausias žinomas natūraliai gamtoje susidarantis mineralas (druskų junginys, kristalas), kuriame gausu aliuminio. Tai ir lėmė paties cheminio elemento pavadinimą.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ http://infa.lt/15827/aliuminis-centrineje-nervu-sistemoje-cns-toksiskumas-zmonems-ir-gyvunams-vakcinu-adjuvantai-ir-autoimunitetas
- ↑ http://lzinios.lt/lzinios/mokslas-ir-svietimas/kai-aliuminis-tampa-gresme/42536 Archyvuota kopija 2017-10-17 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://tavosveikata.info/2016/05/aliuminis
- ↑ http://www.food-info.net/lt/e/e173.htm E173 – Aliuminis