Anykščiai
Kitos reikšmės – Anykščiai (reikšmės).
Anykščiai – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Aukštaitijoje, Utenos apskrityje, 33 km į vakarus nuo Utenos. Anykščių rajono savivaldybės, seniūnijos, parapijos centras, regioninio parko direkcija, paštas, siaurojo geležinkelio stotis. Urbanistikos paminklas, kurortinė teritorija. Miesto architektūra įvairi – senojoje (XV-XVIII a.) dalyje savaiminės raidos radialinė plano forma susipynusi su formuota stačiakampe.
| Anykščiai | ||
|---|---|---|
 
| ||
 | ||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||
| Valstybė |  Lietuva
| |
| Apskritis |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Anykščių rajono savivaldybė
| |
| Gyventojų | 8 638 | |
| Plotas | 11,48 km² | |
| Tankumas | 752 žm./km² | |
| Pašto kodas | LT-29001 | |
 Vikiteka |
Anykščiai | |
|
lenk. Onikszty, rus. Оникшта,[2], rus. Оникшты[3] vok. Onikschten, Anixen | ||
Senamiestis išsaugojo senąją planinę struktūrą, čia stovi Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia (pastatyta 1909 m., aukščiausia Lietuvoje (79 m) dvibokštė bažnyčia), kapinėse stovi Anykščių koplyčia (pastatyta 1858 m., Vilniaus g. 36, dabar kamerinių menų centras), yra Anykščių Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė, Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centras. Miesto centre stovi Lietuvos laisvės paminklas (2002 m.; skulptorius Vladas Vildžiūnas). Mieste veikia 12 muziejų, tarp jų – A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinis muziejus, įkurtas 1927 m.; vienintelis Lietuvoje angelų muziejus, atidarytas 2010 m. liepos 26 d.; Siauruko muziejus Anykščių geležinkelio stotyje.
Anykščių šilelyje buvo poilsio namai „Šilelis“, 2007 m. nugriauti, ruošiantis statyti modernų sveikatos centrą. Stūkso gamtos paminklas Puntuko akmuo, 2015 m. pastatytas vienintelis Baltijos šalyse Anykščių šilelio medžių lajų takas. Anykščių mieste yra senosios, naujosios miesto kapinės, žydų kapinės ir rusų kapinės.
Etimologija
redaguotiAnykščiai – vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo upelio Anykštos (Šventosios intakas).[4]
Liaudies etimologija savaip aiškina miesto vardą, siedami jį su nykščiu. Dėl to Anykščių miesto parką puošia skulptūrinis akcentas, vaizduojantis į viršų pakeltą nykštį. Teigiama, kad tie, kurie palies miesto simbolį, iš jo pasisems stiprybės ir sėkmės.[5]
- Apie skalbiančią moterį. Sakoma, jog kadaise viena moteriškė pasiėmė kultuvę ir atėjo prie bevardės upės velėti rūbus. Bevelėdama ji užsigavo nykštį ir ėmė šaukti: „Aaa, nykštys! Aaa, nykštys!“ Žmonės išgirdo šį riksmą, ėmė pasakoti apie atsitikimą kitiems ir galiausiai praminė upę Anykšta. Po kiek laiko ir miestas, kuriame vinguoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.
- Apie bajoro Nykščio dvarą. Manoma, kad „ten, kur šiandien Šventosios ir Anykštos trikampyje įsikūręs Anykščių miestelis, pačioje aukštojoje vietoje, ant Kalitos kalno, kadaise buvo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese kalnuose – jo saugoma pilis Voruta. Nors pilis buvo paslėpta kalnuose, ją dažnai užpuldinėdavo kalavijuočių būriai“, karaliaus Mindaugo turtų siekdami. 1435 m. rugpjūtį į bajoro dvarą atvyko kalavijuočiai. Bajoras Nykštys juos priėmė kaip draugus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Švitrigailos sąjungininkus ir kitą dieną senasis bajoras su devyniais sūnumis išjojo į tolimų mūšių sūkurius… Vyrus išlydėdamos, „marčios verkė, klykė, laužė baltas rankas <…> Užvis labiau verkė, užvis labiau laužė savo baltas rankeles viena bajoro martelė, jo jauniausiojo sūnaus Putino jauna žmonelė Ona. <…> Praėjo savaitė, kita. Daug ašarų išliejo jaunosios martelės <…> Užvis labiau sielojosi, už visas kitas marčias daugiau ašarų išliejo jauniausioji martelė, karžygio Putino žmonelė.“ Netrukus pasklido žinia, jog drąsūs bajoro Nykščio giminės vyrai mirė kovoje. „Net apylinkės miškai aidėjo nuo nelaimingųjų našlių klyksmo ir verksmo. Visų skaudžiau, visų gailiau šaukė ir klykė bajoro martelė, jo jaunojo sūnaus Putino našlė.“ Neištvėrusi sielvarto ir kančios, ji nusileido nuo Kalitos kalno ir pasiskandino pakalnėje tekančiame upelyje. „Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo“, o bevardis upelis buvo bajorienės Onos Nykštienės vardu ir pavarde pavadintas. Vėliau žmonės jį sutrumpino, vadino „Onykštienės“, dar vėliau praminė Anykšta, na ir galiausiai miestas, kuriame vinguoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.
- Apie milžiną. Senovėje šiose vietose gyvenęs milžinas. Kartą, medžius beraudamas, jis užsigavo nykštį ir iš skausmo ėmė aimanuoti: „Ai, nykštį, ai, nykštį!“ Nuo to ir kilęs upelio, o vėliau ir gyvenvietės vardas.
- Apie žvilgsnį į ežerą. Sklando kalbos, jog Anykščių vardas kilo, paprasčiausiai stebint apylinkės vandenis. Manoma, jog lietuviai nuo kalvų ir kalnelų žiūrėdavę į Rubikių ežerą ir sakydavę: „Visai kaip delnas“, o pažvelgę į iš ežero ištekantį upelį, kurio vaga priminė delno nykštį, aiktelėdavo „O, nykštys“. Šitaip upė gavo Anykštos vardą, o miestelis- Anykščių.
- Apie Rubikių praeitį. Pasirodo, kadaise žmonės Rubikių ežerą vadino visiškai kitokiu vardu, o gi Anykščiu! Anykštis, vienas gražiausiu Aukštaitijos ežerų, pasipuošęs šešiolika įspūdingų salų, negailėjo vandenėlio ir srauniam iš jo ištekančiam upeliui, taigi ir šiam buvo duotas Anykštos vardas.
- Apie grafą Nykštą. Pasakojama, jog ten, kur dabar yra Anykščiai, anksčiau buvo kaimelis, kuriame gyveno grafas Nykštas. Jis buvo geraširdis ir žmonių mylimas. Vieną kartą grafas su sūnumi išjojo medžioti, grįždami jiedu jojo per nedidelio upeliuko tiltą ir įlūžo. Sūnus prigėrė, o grafas po kelių dienų mirė iš sielvarto. Žmonės grafo atminimui upelį pavadino Anykšta, o kaimelį – Anykščiais.
Geografija
redaguoti
Miestas įsikūręs prie Šventosios ir Anykštos upių santakos, Anykščių kalvagūbryje (95–112 m virš jūros lygio). Šventoji pro Anykščius teka iš šiaurės rytų į pietvakarius, miesto centre ji yra patvenkta. Žemiau užtvankos vaga yra apie 60 m pločio, vasarą nusenkanti, ją ima stelbti vešlios žolės. Jau tradicine tapusi akcija, kurios metu prieš Anykščių miesto šventę Šventoji ties Vyskupo Antano Baranausko tiltu valoma, ją „šienaujant“ dalgiais.[6]
Prie miesto įsikūręs Anykščių viensėdis, yra kvarcinio smėlio telkinys.
Miesto dalys
redaguotiSusisiekimas
redaguoti
Per miestą praeina Aukštaitijos siaurasis geležinkelis. Gegužės-spalio mėnesiais organizuojami reguliarūs turistiniai ir edukaciniai reisai iš Anykščių geležinkelio stoties. Šalia jos – veikiantis didžiausias Lietuvoje siauruko tiltas.
Per miestą eina krašto keliai:
Taip pat rajoniniai keliai:
Istorija
redaguotiArcheologiniai radiniai rodo pirmuosius gyventojus Anykščių apylinkėse buvus nuo 9000 m. pr. m. e. Pirmą kartą Anykščiai paminėti 1442 m. lapkričio 7 d. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero suteikties rašto, kuriuo dovanojami Pienionių valsčiaus valstiečiai, išdavimo vieta[7].
1442–1452 m. pastatyta pirmoji medinė Anykščių bažnyčia. XV a. 2-oje pusėje minimas Anykščių miestelis, vėliau ir Anykščių valsčius. 1507 m. nustatytos klebono žemės ribos. 1516 m. gavo miesto teises, Anykščių dvaras su miesteliu įkeistas Mikalojui Radvilai.
1566 m. miestelis degė, sudegė bažnyčia, kuri netrukus atstatyta. 1671 m. Anykščių bažnyčia dar kartą sudegė (atstatyta iki 1677 m.). XVIII a. pradžioje per karą su švedais sugriautas tiltas per Šventąją (atstatytas XVIII a. pabaigoje). 1792 m. sausio 17 d. karalius Stanislovas Augustas suteikė miesto teises (1795 m. jos panaikintos) ir herbą. Herbe pavaizduotas savivaldos išvakarėse pastatytas Anykščių tiltas, papuoštas tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių šv. Jono Nepomuko statula.
XIX a. pirmoje pusėje miesteliui sparčiai augant, čia jau stovėjo mūrinė bažnyčia su varpine, dvi sinagogos. Numalšinus 1831 m. sukilimą, miestelis priklausė Rusijos imperijos valstybės iždui. 1863 m. sukilimo metu čia veikė ginklų dirbtuvė. XIX a. Anykščiai – Vilkmergės apskrities miestelis, valsčiaus centras.[8] 1898 m. pro Anykščius nutiestas siaurukas – Panevėžio–Pastovių geležinkelis. 1902 m. pastatyta hidroelektrinė, 1909 m. senosios bažnyčios vietoje pastatyta didelė neogotikinė bažnyčia.
Nuo 1929 m. veikia vyno bendrovė. 1938 m. atkurtos miesto teisės. 1941 m. vokiečių sunaikinta apie 1500 gyventojų, daugiausiai žydų. Baigiantis II pasauliniam karui ir frontui slenkant per Lietuvą, 1944 m. mieste vyko aršios kovos tarp nacių ir sovietų. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1968 m. atidaryta smėlio sodrinimo gamykla „Kvarcas“, pastatyti kultūros rūmai (architektas R. Šileika), Ramybės gyvenamųjų namų kvartalas. 1988–1992 m. Anykščiuose veikė vaikų geležinkelis maršrutu Anykščiai-Rubikiai.
Sovietų okupacijos metais, pokaryje, Anykščių kraštas buvo tapęs Aukštaitijos partizanų kovos centru. Anykščių rajonas buvo vienintelis Lietuvoje priklausęs net penkioms partizanų apygardoms – Algimanto, Didžiosios kovos, Vyčio, Vytauto ir LLA 3-ajai Šiaurės Lietuvos – Aukštaitijos. 2014 m. Šimonių girioje buvo sukurtas pažintinis maršrutas, vedantis Algimanto apygardos partizanų kovos takais.[9] Laisvės gynėjai kovojo su sovietų kolaborantais, be kitų, likvidavę komsorgą Antaną Ubagevičių (išlikęs sovietmečio paminklas prie senosios gimnazijos).
1992 m. patvirtintas naujasis Anykščių herbas. Nuo 1993 m. Anykščių senamiestis – urbanistikos paminklas. 2006 m. Vyriausybės nutarimu prie miesto prijungta dalis aplinkinių kaimų.[10] Anykščių šilelyje buvo poilsio namai „Šilelis“, 2007 m. nugriauti ruošiantis statyti modernų sveikatos centrą. 2007 m. Anykščiai tapo kurortine vietove. Anykščiai išrinkti 2012 m. Lietuvos kultūros sostine.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| XVI a. | ? | Anykščių apskrities centras | Vilniaus vaivadija |
| 1793–1795 m. | ? | Anykščių apskrities centras | Breslaujos vaivadija |
| 1861–1915 m. | Anykščių valsčiaus centras | Vilkmergės apskritis | |
| 1919–1947 m. | Utenos apskritis | ||
| 1947–1950 m. | Anykščių apskrities centras | ||
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Anykščių apylinkės centras | Anykščių rajono centras | Vilniaus sritis |
| 1953–1954 m. | |||
| 1954–1971 m. | rajoninio pavaldumo miestas | ||
| 1971–1995 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Anykščių apylinkės centras | ||
| 1995– | Anykščių seniūnijos centras | Anykščių rajono savivaldybės centras | Utenos apskritis |
Gyventojai
redaguoti | ||||||||||
| 1867 m.*[3] | 1880 m. | 1896 m.**[2] | 1897 m.sur. | 1923 m.sur.[11] | 1939 m. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur.[12] | 1974 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 2 293 | 3 016 | 3 500 | 3 900 | 3 500 | 4 400 | 5 442 | 8 250 | 8 800 | ||
| 1976 m.[13] | 1979 m.sur.[14] | 1989 m.sur.[15] | 2001 m.sur.[16] | 2006 m. | 2011 m.sur.[17] | 2021 m.sur.[18] | - | - | ||
| 9 100 | 10 325 | 12 758 | 11 958 | 11 602 | 10 575 | 8 697 | - | - | ||
| ||||||||||
| ||||||||||
Tautinė sudėtis
redaguoti|
2011 m. gyveno 10 575 žmonės:[19]
|
2001 m. gyveno 11 958 žmonės:[20]
|
Žymūs žmonės
redaguoti 
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – palikti tik tuos, kas gimė/ilgą laiką gyveno pačiuose Anykščiuose, o ne kažkuriame kaime kitame rajono gale, kai to rajono net nebuvo Jei galite, sutvarkykite. |
- Konstantinas Sirvydas (1578–1631)
- Jonas Juozapas Abelevičius (1821–1882), teologas.
- Antanas Baranauskas (1835–1902), Išlikusi klėtelė, kurioje 1858–1859 m. parašytas „Anykščių šilelis“, prie jos 1985 m. pastatytas poeto biustas, skulptorius A. Kynas). 1922 m. klėtelę ėmė globoti Antanas Vienuolis, kuris joje 1927 m. įkūrė A. Baranausko memorialinį muziejų, kuris vėliau tapo ir A. Vienuolio muziejumi. 1993 m. skvere prie Anykščių bažnyčios pastatytas A. Baranausko paminklas (skulptorius Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištapavičius).
- Jonas Biliūnas (1879–1907), Miške prie kelio į Molėtus yra jo kapas.
- Steponas Kairys (1879–1964), Vasario 16 d. akto signataras.
- Solomon Baruch Komaiko (1879–1957), žurnalistas.
- Antanas Vienuolis (1882–1957), 1925 m. pasistatė namą prie A. Baranausko klėtelės ir nuo tol gyveno bei kūrė Anykščiuose. Palaidotas prie savo namo. Kitame Šventosios krante 1982 m. jam pastatytas paminklas (skulptorius P. Aleksandravičius, architektas V, Gabriūnas).
- Petras Tarasenka (1892–1962), Karininkas, archeologas, muziejininkas, prozininkas. 1906–1909 m. mokėsi Anykščių pradžios mokykloje.
- Bronė Buivydaitė (1895–1984), rašytoja, poetė, slapyvardis – Tyrų Duktė.
- Gražina Ručytė-Landsbergienė (1930–2020), pianistė, pedagogė, visuomenės veikėja.
- Antanas Tyla (1929–2018), istorikas, archeografas, habilituotas daktaras, profesorius.
- Sergejus Jovaiša (g. 1954 m.), krepšininkas, 1992 Barselonos olimpiadоs prizininkas, Seimo narys, Lietuvos ir Anykščių rajono politinis bei visuomenės veikėjas.
- Audrius Alkauskas (1978–2023), fizikas.
- Giedrius Alkauskas (g. 1978 m.), matematikas, muzikologas, kompozitorius, poetas.
- Eivydas Musteikis (g. 1987 m.), biatlonininkas.
- Giedrius Titenis (g. 1989 m.), plaukikas, Lietuvos rinktinės narys, Pasaulio čempionato prizininkas, dalyvavęs 2008 m. ir 2012 m. vasaros olimpinėse žaidynėse.
- Vytautas Strolia (g. 1992 m.), biatlonininkas, olimpinės rinktinės narys.
- Linas Banys (g. 1998 m.), biatlonininkas, olimpinės rinktinės narys.
- Valdas Papievis (g. 1962 m.), prozininkas, vertėjas.
Pramonė
redaguotiPagrindinės miesto pramonės įmonės – AB „Anykščių vynas“ (centre), AB „Anykščių kvarcas“, UAB „Jarimpeksas". Kitos įmonės – „Anykščių vandenys“, šiaurinėje miesto dalyje – UAB „Anykščių varis“, AB „Anrestas“, UAB „Anykščių linai“, UAB „Jara“, UAB VLI Timber, Anykščių suskystintų dujų ūkis ir kt.
Švietimo ir ugdymo įstaigos
redaguoti- Anykščių Jono Biliūno gimnazija
- Anykščių Antano Vienuolio progimnazija
- Anykščių Antano Baranausko pagrindinė mokykla
- Anykščių meno mokykla
- 4 lopšeliai-darželiai: „Žilvytis“, „Eglutė“, „Spindulėlis“, „Žiogelis“
- Anykščių technologijos mokykla
- Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka
Sportas
redaguoti2009 m. rugsėjo mėn. mieste atidarytas Kalitos kalnas – vienintelė Lietuvoje vasaros rogučių trasa. Greitis trasoje – iki 40 km/h, trasos ilgis – 500 m.
Miesto baseine „Bangenis“ vyksta nacionalinis trumpo kurso Lietuvos plaukimo čempionatas. Anykščių miesto stadione žaidžia FSK Anykščiai futbolo klubas.
Rapla, Estija
Omišas, Kroatija
Edeshugas, Švedija- Gnušė, Švedija
Sasnažas, Prancūzija
Dalamanas, Turkija
Telavis, Gruzija
Štefan Vodė, Moldavija
Pietra Ligurė, Italija
Gardelegenas, Vokietija
Maduona, Latvija- Duobelė, Latvija
- Agluona, Latvija
Seinai, Lenkija- Myslibužas, Lenkija
- Unejuvas, Lenkija
Krupina, Slovakija
Usas (Os), Norvegija
Nepomukas, Čekija
Vasylkivas, Ukraina- Myrhorodas, Ukraina
Pengdžou, Kinijos LR[21]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ 2,0 2,1 Оникшта. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 21А (42) : Нэшвилль — Опацкий. С.-Петербургъ, 1897., 950 psl. (rus.)
- ↑ 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 655 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 21
- ↑ Petrauskienė, Virginija (2013-04-25). „Naujas Anykščių miesto simbolis – nykštys“. lrytas.lt. lrytas.lt. Suarchyvuotas originalas 2013-05-04. Nuoroda tikrinta 2024-08-04.
- ↑ Stundžienė, Rasa (2014-07-24). „Anykščių valdininkai šieno neravi, bet upę šienauja“. lrytas.lt. lrytas.lt. Suarchyvuotas originalas 2014-07-26. Nuoroda tikrinta 2024-08-04.
- ↑ Baranauskas, Tomas. Drumstas vanduo Anykščių istorijos ištakose, Lituanistica, 2022, nr. 3 (129), p. 250-253.
- ↑ Onikszty. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 534 psl. (lenk.)
- ↑ Anykščiai laukia besidominčių partizanų kovomis: čia įrengtas naujas pažintinis maršrutas
- ↑ „Dėl Anykščių miesto teritorijos ribų pakeitimo“. 2006 m. gruodžio 18 d. nutarimas Nr. 1272. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nuoroda tikrinta 2024-03-09.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Anykščiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 67
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- ↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Anykščių miesto partneriai
Literatūra
redaguoti
- Anykščiai. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 75 psl.
- Anykščių idilės: albumas / Jonas Junevičius, Rimantas Vanagas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2004. – 101 p.: iliustr. – ISBN 9955-534-77-X
- Čia liko mano širdis: anykštėnai apie Anykščius: atsiminimai. – Utena: Utenos Indra, 2005. – 190 p. – ISBN 9955-676-14-0
- Anykščiai / Anykščių rajono turizmo informacijos centras. – Kaunas: Lututė, 2005. – 48 p.: iliustr. – ISBN 9955-575-77-8
- Anykščių medinė pilis / Tomas Baranauskas. – Anykščiai: A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, 2006. – 16 p.: iliustr.
- Anykščių biblioteka istorijos vingiuose: 1937–2007 / Audronė Berezauskienė. – Utena: Utenos spaustuvė, 2007. – 249 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-35-006-4
- Puokštė Anykščiams: fotoalbumas / Rimantas Vanagas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – 108 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-668-83-1
- Anykščiai senose 1918–1940 m. fotografijose / Raimondas Guobis. – Utena: Utenos spaustuvė, 2008. – 48 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-35-033-0
- Kraštotyros veiklos puslapiai, 1958–2008 / Audronė Berezauskienė. – Utena: Utenos spaustuvė, 2008. – 107 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-35-040-8
- Anykščių spalvos: fotoalbumas / fotogr. Romualdas Barauskas, Mindaugas Kirstukas, Aivaras Povilaitis ir kt. – Kaunas: Lututė, 2008. – 63 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-37-026-0
- Ko skamba staklelės naujoj seklyčioj? : Anykščių krašto namų audimo apžvalga / Dalia Bernotaitė. – Vilnius: Petro ofsetas, 2010. – 76 p.: iliustr. – ISBN 978-609-420-059-5
- Gyvoji atmintis: politinių kalinių ir tremtinių prisiminimai / užrašė Liudvika Danielienė, spaudai parengė Vygandas Račkaitis. – Anykščiai-Vilnius: Petro ofsetas, 2010. – 195 p.: iliustr. – ISBN 978-609-420-079-3
- Anykščių dvasios saugotojai / Audronė Berezauskienė. – Utena: Utenos spaustuvė, 2010. – 183 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-35-078-1