Dharma

Dharma (skr. धर्म = IAST: dharma- < धर्मन् = dhárman, pali dhamma, tibet. ལྷ་ཆོས  = lha chos, kin. 達摩, pinyin: dámó) – iš Indijos kilusioje dvasinėje tradicijose pačia bendriausia prasme reiškia savaiminę tikrovės tvarką. Ši sąvoka yra plačiai naudojama Indijos filosofinėse ir religinėse sistemose ir turi savitų prasmių pagal naudojimo sritį ir konkretų kontekstą. Dharmos sąvoka yra pamatinė tokioms religijoms kaip budizmas, džainizmas, hinduizmas, sikhizmas. Hinduizmas dabar vadinamas sanātana dharma, t. y. „praamžė tvarka“. Budizme visas Budos mokymas dažnai vadinamas dharma. Panašiai ir džainizme, Mahavyros mokymas vadinamas Dharma. Dėl išimtinio dharmos vaidmens šiose religijose jos dažnai vadinamos bendru „dharminių religijų“ vardu. Bendrai dharmos sąvoką galima sutikti naudojamą tokiomis reikšmėmis: tiesiogine prigimtine reikšme – tiesa, [natūralus] dėsnis, tvarka; kaip religijos doktrina – mokymas, [išsilaisvinimo] dėsnis; kaip religinė tiesa – teisingumas, pareigų laikymasis, jų vykdymas; dar gali būti – visuomenės tvarka ar jos sąranga, teisingas elgesys, tiesiog dorybė. Žodis dharma dažnai naudojamas kaip indiškas atitikmuo vakarietiškam žodžiui religija.

Hinduizme dharma laikomos bendrosios brahmanų, kšatrijų (karių), vaišijų (žemdirbių ir amatininkų) ir šudrų (tarnų) dorinės nuostatos (tvirtumas, atlaidumas, dosnumas, tyrumas, nevogimas, susivaldymas, supratingumas, išmintis, teisingumas, pykčio nelaikymas) ir atskiro luomo ypatingosios taisyklės.

Pats žodis yra kilęs iš veiksmažodžio dhr̥- – „palaikyti, suturėti, tverti“. Jau nuo „Rigvedos“ sutinkamas žodis dharman, kuris pirmine prasme reiškia „pamatą, pagrindą“, bet įgija perkeltines „tradicijos, tvarkos, papročio“ reikšmes.

Dharma budizme

Dharmos sąvoka budizme yra labai daugiareikšmė. Ji perimta iš bendrosios Indijos pažiūrų sistemos, kurioje budizmas buvo natūrali visos sistemos raidos dalis. Budizmas ėmė naudoti žodį „dharma“ tokį, kokia reikšme jis tuo metu buvo naudojamas Indijoje: kiek neapibrėžtą, terminologiškai nenusistovėjusį, tačiau plačiai naudojamą, tokį kaip jis naudojamas tuo metu susiformavusiose Upanišadose. Jis reiškė tiesą, tvarką, aukščiausiąją tvarką, aukščiausiąją moralinę tvarką. Todėl labai tiko Budos mokymui vadinti ir plačiai prigijo budizme kaip Budos Dharma (skr. buddhadharma) arba tiesiog – Dharma.

Greta šios reikšmės buvo ir bendresnė. Dharma buvo laikoma kiekvieno žmogaus individualios prigimties „įpareigojimu gyventi dorai“, arba pagal dharmą. Taigi dharma dar buvo vadinama asmenine dorove.

Tik budizmui būdinga dar viena dharmos reikšmė, su kuria susiduriame jau vėlesniuose budizmo veikaluose, ypač mahajanos (pradžniaparamitos bei abhidharmos) kūriniuose. Šita reikšmė – būties elementas. Tokia reikšme „dharma“ naudojama pradžniaparamitos sūtrose (pvz., Širdies sūtroje). Būtimi yra laikoma daugybės neapčiuopiamai smulkių, nebedalomų materijos, proto ir jėgų elementų samplaika. Kaip tik šitie elementai ir yra vienintelė tikrovė, t. y. dharmos. Šių elementų dariniai yra tiktai pavadinimai (nama), kuriais apjungiamos tos dharmų aibės. Iš šių dharmų yra sudaryti penki skandhos, arba penkios kiekvieną individą ar asmenį sudarančios dalys.

Nūdienos budizme sutinkamas toks apibendrintas dharmos, kaip Budos mokymo esmės, supratimas: tiesa apie tai, kaip visa kas yra; (arba dorovinis variantas) tiesa apie tai, kaip mes turime gyventi, remdamiesi pažinimu, kaip visa kas yra.

Šaltiniai

• Дхаммапада и будийская литература/ В.Н.Топоров //Дхаммапада. СПб.,1960.
• Pasaulio religijos.- Vilnius: Alma Littera, 1997.