Location via proxy:   [ UP ]  
[Report a bug]   [Manage cookies]                
Futbolas
Futbolas
Tipas Komandinis kontaktinis sportas
Valdymo organas FIFA
Sukurtas 1863 m. Londonas (pirmosios rungtynės)
Įranga Futbolo kamuolys
Olimpiadose nuo 1900 m.

Futbolas (angl. foot 'pėda' + ball 'kamuolys') – žaidimas kamuoliu tarp dviejų komandų. Kartais skiriant nuo amerikietiško futbolo vadinamas asociacijos futbolu, pagal Anglijos Futbolo Asociaciją, kuri 1863 m. sukūrė dabartinių taisyklių futbolo pagrindus.

Istorija

redaguoti

Šio žaidimo šaknys siekia Antikos laikus (sphaira Graikijoje ir ollis Romos imperijoje); Renesanso laikais Italijoje buvo žaidžiamas artimesnis šių dienų futbolui calcio (dar ir dabar italai futbolą vadina šiuo žodžiu). Toks futbolas, koks žinomas šiandien, buvo pradėtas žaisti XIX amžiaus viduryje (1848 m.), Anglijoje. 1863 m. buvo galutinai nuspręsta dėl pagrindinių futbolo taisyklių (pagrindinė – kamuolį rankomis gali liesti tik vartininkas) ir įkurtas pirmasis futbolo klubas Sheffield Football Club, o 1872 m. Anglijos futbolo asociacija (Football Accciation, FA) suorganizavo pirmas varžybas – Challenge Cup.

Tarptautinė futbolo federacija (Federation internationale de football association – FIFA) buvo įkurta 1904 m. 1900 m. ir 1904 m. olimpinėse žaidynėse futbolas buvo žaidžiamas kaip parodomasis sportas, o 1908 m. tapo oficialia olimpinių žaidynių sporto šaka. Futbolas yra populiarus visame pasaulyje, kadangi šio žaidimo taisyklės yra labai paprastos, nereikia sudėtingos įrangos, o pasaulio čempionate dalyvauja komandos iš visos planetos. Pasaulio futbolo čempionatai yra labiausiai žiūrimos tarptautinio sporto varžybos – 1998 m. finalą tarp Prancūzijos ir Brazilijos žiūrėjo 1,7 milijardo žmonių (futbolo transliacijos pradėtos 1958 m.). Šiandien FIFA narėmis yra 203 šalys.

 
Aikštės matmenys

Žaidimas

redaguoti

Tai komandinis sporto žaidimas. Kiekvienoje komandoje yra po 10 aikštės žaidėjų ir po 1 vartininką. Žaisti galima visomis kūno dalimis, tik ne rankomis (daugiausia žaidžiama kojomis, iš kur ir kilo pavadinimas), o žaidimo tikslas – įmušti kuo daugiau įvarčių į varžovo vartus. Rungtynės trunka 2 kėlinius po 45 minutes; rungtynėse, kuriose būtinai turi būti išaiškintas nugalėtojas (jeigu tai nėra atkrintamosios arba finalas tai nebūna pratęsimų) tai, lygiųjų atveju prireikia pratęsimo – žaidžiami dar du kėlinukai po 15 minučių, o jei nugalėtojas vis tiek neišaiškinamas, kiekviena komanda muša po penkis 11 m baudinius. Teisėjas nusprendžia, kurie vartai bus naudojami baudiniams mušti, o metant monetą nusprendžiama, kuri komanda muš pirma. Kiekviena komanda išsirenka 5 žaidėjus, kurie paeiliui muš baudinius, ir komanda, įmušusi daugiau įvarčių po 5 bandymų, laimi. Jei ir ši baudinių serija neišaiškina nugalėtojo, abi komandos muša po 1 baudinį tol, kol viena komanda laimi.

Futbole naudojama daug išsidėstymo aikštėje schemų nuo 1950-aisiais populiarios 3-2-2-3 iki šiandieninės 4-4-2 (4 gynėjai, 4 saugai, 2 puolėjai). Profesionalios komandos, reaguodamos į priešininkų veiksmus, naudoja ir daugiau schemų (3-5-2, 4-5-1 ir kt.) bei jų variantų. Dabartiniame futbole žaidimo sėkmė labai didele dalimi priklauso nuo sugebėjimo kontroliuoti žaidimą aikštės viduryje.

Futbolininkų pagrindinės pozicijos:

  • Puolėjai – gavę kamuolį iš komandos draugų, jie stengiasi klaidindami gynėjus bei perduodami kamuolį komandos draugams sukurti progas įvarčiams įmušti arba patys įmušti įvartį. Jų darbas gynyboje – neleisti priešininkų komandai sukurti atakos.
  • Atakuojantis saugas – jis vadovauja komandos puolimui ir organizuoja atakas. Jis nustato savo komandos žaidimo tempą bei privalo mokėti mušti įvarčius.
  • Vidurio saugai – jie abu tiek ginasi, tiek ir atakuoja. Ginantis jie privalo perimti kamuolį iš atakuojančio žaidėjo, šiam dar nespėjus surengti atakos. Puolant jie perduoda kamuolį atakuojančiam saugui arba puolėjams bei jiems padeda. Vidurio saugai yra tarpinė grandis tarp gynybos ir puolimo.
  • Krašto saugai – saugai, dažnai mėginantys prasiveržti savo kraštu, neretai skersuojantys kamuolį link vartų. Dažniausiai tai labai techniški žaidėjai, gerai valdantys kamuolį bei matantys aikštę. Krašto saugai dažniau dalyvauja atakose nei gynyboje.
  • Atraminis saugas – jis turi stengtis perimti kamuolį iš atakuojančios komandos kaip galima greičiau. Taip jis padeda savo komandos gynėjams ir stengiasi kuo greičiau pradėti komandos ataką.
  • Gynėjas – jis dengia priešininkų puolėją, neleisdamas jam užimti atakuojančios pozicijos. Dažnai tai aukšti ir šoklūs žaidėjai, atliekantys svarbų vaidmenį standartinėse padėtyse tiek ginantis, tiek ir puolant.
  • Krašto gynėjai (dešinysis ir kairysis; angl. full back) – jie turi sustabdyti atakuojantį priešininką savo zonoje arba jį pristabdyti, kad komanda spėtų užsiimti gynybinę poziciją. Šiuolaikiniai krašto gynėjai neretai kontroliuoja visą savo kraštą ir padeda komandai atakose.
  • Centro gynėjai (angl. centre back) – visada besiginantys žaidėjai, retai dalyvaujantys atakose.
  • Atsitraukęs gynėjas (angl. sweeper) – jo pozicija yra už komandos draugų, čia jis vadovauja komandos gynybai. Jo tikslas nėra uždengti atakuojantį žaidėją, bet užpildyti atsiradusias gynybos spragas. Be to, jis gali organizuoti komandos atakas.
  • Vartininkas – vienintelis žaidėjas, galintis kamuolį liesti rankomis (bet tik baudos aikštelėje), jo tikslas – sulaikyti atakuojančios komandos smūgius. Vartininkas yra paskutinė komandos gynybos grandis ir reguliuoja komandos draugus atakuojant priešininkų komandai.

Žaidimo technika

redaguoti

Yra dvi taisyklės nustatančios kamuolio padėtį aikštėje, kai jis yra žaidime ir už jos ribų arba su juo nežaidžiama. Nuo žaidimo pradžios iki kėlinio galo kamuolys yra žaidime išskyrus tuos atvejus, kai kamuolys palieka aikštę arba kai teisėjas sustabdo žaidimą. Žaidimas pradedamas vienų iš aštuonių žemiau pateiktu būdu:

 
Žaidėjas prieš smūgiuojant baudos smūgį
  • Žaidimas nuo vidurio: pradedamas žaidimas įmušus įvartį arba kėlinio pradžioje.
  • Įmetimas: kai kamuolys įmetamas į aikštę po to, kai buvo už linijos.
  • Baudos smūgis – komanda įgyja teisę į baudos smūgį, kai prasižengia varžovų komanda: liečia kamuolį ranka, laiko arba stumia varžovą ranka, pakiša koją arba smūgiuoja varžovui, užšoka ant jo. Jei skiriamas baudos smūgis, žaidėjas gali smūgiuoti tiesiai į vartus, jei skiriamas laisvas smūgis – kamuolį, prieš spiriant į vartus, turi paliesti kitas komandos žaidėjas. Baudos smūgio metu, priešininkų komandos žaidėjai turi atsitraukti mažiausiai 9 m nuo kamuolio. Netoli varžovų vartų skirtas baudos smūgis yra puiki galimybė pelnyti įvartį. Kiekvienoje komandoje yra keletas žaidėjų, sugebančių tiksliai atlikti tokį smūgį. Dėl to neretai po baudos smūgių pelnomi įvarčiai.
  • Kampinis: kai kamuolys pilnai kirto galinę liniją, be įvarčio ir buvo paskutinis liestas ginančiosios komandos žaidėjo: suteikiamas smūgis puolančiajai komandai.
  • Laisvas smūgis: suteikiama priešininkų komandai. Smūgiuoti į vartus galima.
  • Smūgis nuo vartų: kai kamuolys visiškai peržengė baudos liniją, nepelnant įvarčio, kurį paskutinį kartą lietė atakuojančios komandos žaidėjas: suteikiamas kamuolys ginančiajai komandai.
  • 11 m baudinys – 11 m baudinys skiriamas, kai besiginanti komanda prasižengia baudos aikštelės ribose. Tuomet kamuolys statomas ant 11 m baudinio žymos ir puolančios komandos žaidėjas muša kamuolį tiesiai į vartus. Vartininkas privalo stovėti ant vartų linijos. Jis pajudėti į priekį gali tik po to, kai mušantysis paliečia kamuolį.
  • Išmestas kamuolys: kai teisėjas sustabdo žaidimą dėl vienos ar kitos priežasties, pvz., kai kamuolys su defektais. Tai nėra dažnas reiškinys.

Nuošalė

redaguoti

Žaidėjas yra nuošalėje, jeigu jis yra arčiau priešininkų vartų nei kamuolys ir antras arčiausiai savo vartų esantis besiginančios komandos žaidėjas. Taigi, jei arčiau vartų yra tik vartininkas (ar tik vienas aikštės žaidėjas), puolantis žaidėjas yra nuošalėje. Buvimas nuošalėje nėra taisyklių pažeidimas, nuošalė fiksuojama tik jei į žaidimą įsitraukęs žaidėjas yra nuošalėje tuo momentu, kai jo komandos draugas paliečia kamuolį. Nuošalė nefiksuojama kampinių, smūgio nuo vartų ar išmetimo iš už šoninės linijos metu arba tais atvejais, kai kamuolį pasuoja priešininkų komandos žaidėjai. Nuošalė taip pat nefiksuojama, kuomet puolančios ekipos žaidėjas yra savo aikštės pusėje.

Užfiksavus nuošalę kamuolys atitenka besiginančiai komandai, skiriamas laisvas smūgis nuo tos vietos, kur užfiksuota nuošalė.

Dirbtinė nuošalė yra viena iš gynybos taktikų (visa gynybos linija greitai bėga į priekį ir palieka puolėją nuošalėje), tačiau taikant šią taktiką gynėjai turi būti labai gerai susižaidę ir laikytis disciplinos, kadangi dirbtinei nuošalei nepavykus paprastai iškyla gana rimtas pavojus besiginančiai komandai.

Nuošales labai sunku vertinti teisėjams, kadangi nuošalė yra fiksuojama kamuolio perdavimo akimirką, taigi šoninis teisėjas turi matyti tiek kamuolį spiriantį, tiek kamuolio laukiančius žaidėjus.

Teisėjavimas ir sankcijos

redaguoti
   
Kortelės pradėtos naudoti nuo IX Pasaulio futbolo čempionato
(1970 m.)
  • Įspėjimas (geltona kortelė) – žaidėjas gauna įspėjimą, jeigu jis nuolatos pažeidžia taisykles arba jas pažeidžia grubiai, neklauso teisėjo sprendimų, delsia pradėti žaidimą, ginčijasi arba elgiasi nesportiškai. Jei žaidėjui parodoma antra geltona kortelė per rungtynes, jam taip pat turi būti parodyta ir raudona kortelė, tuomet žaidėjas palieka aikštę ir turi praleisti sekančias rungtynes. Surinkus tam tikrą kiekį (2 ar 3, priklausomai nuo varžybų) geltonų kortelių ne per vienerias rungtynes, žaidėjas privalo praleisti ateinantį mačą.
  • Pašalinimas (raudona kortelė) – žaidėjas šalinamas iš aikštės iki rungtynių pabaigos, jeigu jis padaro rimtą pražangą, žaidžia labai grubiai, naudoja įžeidžiančius žodžius arba gauna antrą geltoną kortelę per rungtynes. Gavęs raudoną kortelę žaidėjas ne tik pašalinamas iš rungtynių, bet ir negali rungtyniauti mažiausiai viename kitame mače – praleidžiamų rungtynių kiekis nustatomas pagal nusižengimo rimtumą.

Valdymas

redaguoti

Futbolo pasaulyje pagrindinis vadybinis vaidmuo tenka FIFA; ji atskiruose žemynuose turi sau pavaldžias dukterines federacijas, vadinamas konfederacijomis:

  • Afrikos futbolo konfederacija (CAF),
  • Azijos futbolo konfederacija (AFC),
  • Europos futbolo asociacijų sąjunga (UEFA),
  • Okeanijos futbolo konfederacija (OFC),
  • Pietų Amerikos futbolo konfederacija (CONMEBOL),
  • Šiaurės ir Centrinės Amerikos bei Karibų futbolo konfederacija (CONCACAF).

Pasaulinio lygio turnyrus ir varžybas organizuoja FIFA. Ji taip pat rūpinasi bendrais futbolo klausimais – taisyklių reglamentavimu, dopingo kontrole, futbolo infrastruktūra ir kt. Žemyniniais reikalais rūpinasi konfederacijos.

Taurės ir čempionatai

redaguoti

Varžybos yra klasifikuojamos pagal svarbą (pasaulio, žemyno, nacionalinės). FIFA organizuoja pasaulio čempionatus ir nuo 2000 m. sausio – pasaulio klubų taurę. Šešios žemynų federacijos organizuoja tarptautinius žemyninius turnyrus (Europos, Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos ir t. t. čempionatai) ir klubines varžybas, kuriose žaidžia geriausi šalių klubai (pvz., UEFA Čempionų lyga Europoje). Nacionalinės federacijos organizuoja varžybas savo šalyse (čempionatus ir taurės varžybas). Kiekvienais metais žaidžiama dėl Tarpžemyninės taurės, dėl kurios susitinka stipriausi Europos ir Amerikos klubai.

  • 1960 m. – TSRS
  • 1964 m. – Ispanija
  • 1968 m. – Italija
  • 1972 m. – Vokietija
  • 1976 m. – Čekoslovakija
  • 1980 m. – Vokietija
  • 1984 m. – Prancūzija
  • 1988 m. – Nyderlandai
  • 1992 m. – Danija
  • 1996 m. – Vokietija
  • 2000 m. – Prancūzija
  • 2004 m. – Graikija
  • 2008 m. – Ispanija
  • 2012 m. – Ispanija
  • 2016 m. – Portugalija
  • 2021 m. – Italija

Nuorodos

redaguoti
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas futbolas