Baliustrada

Baliustra (kairėje) ir baliustrada (dešinėje)

Baliustrada (pranc. balustrade, iš lot. balaustium – 'laukinio granatmedžio žiedo taurelė') – architektūros elementas, neaukšta, dekoratyvi ažūrinė laiptų, balkono, terasos, stogo, krantinės, tilto ar kito krašto užtvara. Sudaryta iš vertikalių stulpelių (baliustrų), dažnai vazos arba taurės pavidalo, kurių viršus sujungtas horizontaliais turėklais, o apačia – cokoliu. Gaminamos iš akmens, metalo, medžio, betono, XIX a. lietos iš ketaus. Puošiamos reljefiniais ornamentais, kaneliūromis. Baliustradomis atitveriamos ir pastatų vidaus erdvės, pvz., presbiterija ir centrinė nava bažnyčiose.

Pradėtos naudoti Renesanso architektūroje, dažniausiai kaip platų, profiliuotą turėklą remiančių tradicinės formos miniatiūrinių kolonų eilė. Eksterjeruose baliustrados būdavo mūrinės, interjeruose – dažniausiai medinės.

• 
  Renesanso laikų akmeninė baliustrada Šv. Zenono bazilikoje Veronoje
• 
  Stogo baliustrada Versalio rūmuose
• 
  Baliustrada, juosianti Renavo dvaro rūmų terasą
• 
  Medinės baliustrados Kristiansborgo pilyje Kopenhagoje (XX a. pr.)