Location via proxy:   [ UP ]  
[Report a bug]   [Manage cookies]                
Pereiti prie turinio

Hersch Lauterpacht

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Heršas Lauterpachtas
angl. Hersch Lauterpacht
Gimė 1897 m. rugpjūčio 16 d.
Žovkva, Austrija-Vengrija
Mirė 1960 m. gegužės 8 d. (62 metai)
Londonas, Jungtinė Karalystė
Sutuoktinis (-ė) Rachelė Šteinberg
Vaikai Elihu Lauterpachtas (g. 1928 m.)
Veikla teisininkas tarptautininkas, Tarptautinio Teisingumo Teismo (ICJ) teisėjas
Sritis tarptautinė teisė
Organizacijos Kembridžo universitetas
Pareigos profesorius
Išsilavinimas daktaras
Alma mater Vienos universitetas
Žymūs studentai D. Okonelas, S. Švėbelis, D. Bauetas
Žinomas (-a) už teisėtyrininkas tarptautininkas
Žymūs apdovanojimai

garbės daktaro laipsnis, Amerikos tarptautinės teisės draugijos (ASIL) sertifikatas

Heršas Lauterpachtas (angl. Hersch Lauterpacht; 1897 m. rugpjūčio 16 d. Žovkvoje, tuometinė Austrija-Vengrija (dab. Ukraina) – 1960 m. gegužės 8 d. Londone) – žydų kilmės Jungtinės Karalystės teisininkas, teisėtyrininkas tarptautininkas, teisės filosofas, tarptautinis teisėjas, 1955–1960 m. Tarptautinio Teisingumo Teismo (ICJ), Nuolatinio arbitražo teismo, Tarptautinės teisės komisijos (1951–1954), Tarptautinės teisės instituto (IDI) narys.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Studijuoti Lauterpachtas pradėjo Lvovo universitete (dab. Ukrainoje), tačiau studijas jame turėjo nutraukti

Vaikystė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vienos universitete Lauterpachtas baigė teisės ir politologijos studijas

Gimė tuometinėje Galicijoje pasiturinčioje viduriniojo sluoksnio žydų ortodoksų šeimoje [1] [2]. 1910 m. šeima persikėlė į netoli esantį Lvovą, kuriame Heršas Lauterpachtas užaugo ir baigė mokyklą. Dar jaunystėje intensyviai domėjosi politologija, ekonomika ir teise, skaitė įvairius darbus anglų, prancūzų, vokiečių ir lenkų kalbomis[1]. Pirmojo pasaulinio karo metais atliko tarnybą Austrijos kariuomenėje, dirbo savo tėvo medienos fabrike, rekvizuotame kariuomenės[2].

Jaunystė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tuojau pat po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Lauterpachtas pradėjo studijuoti teisę, filosofiją, istoriją ir politikos mokslus Lvovo universitete, tačiau dėl jame ir gimtojoje Galicijoje stiprėjančių antisemitinių nuostatų Lauterpachtas turėjo nutraukti studijas. Nuo 1919 m. Lauterpachtas jas tęsė Vienos universitete. Jame vienas iš dėstytojų buvo austrų teisės teoretikas Hansas Kelzenas (1881–1973). Lauterpachtas apgynė dvi disertacijas. Iš teisės – „Tarptautinis teisinis mandatas Tautų Sąjungos įstatuose“ (vok. Das völkerrechtliche Mandat in der Satzung des Völkerbundes). Teisės mokslų daktaras (1921 m.), politikos mokslų daktaras (1922 m.). Studijų metais Lauterpachtas simpatizavo sionizmui. Buvo naujai įkurtos Pasaulinės žydų studentų federacijos pirmasis prezidentas. Tuo metu Lauterpachtas pabrėždavo savo žydišką kilmę, tačiau vėliau jam daug svarbiau buvo ne tautinės, o politinės ir socialinės nuostatos bei ideologijos – liberalizmas, individualizmas ir kosmopolitizmas[3].

Vienoje Lauterpachtas susipažino su savo būsima žmona Rachele Šteinberg, besimokusia muzikos. 1923 m. susituokė, tais pačiais metais persikėlė į Jungtinę Karalystę, kadangi Lauterpachtas siekė pratęsti Vienoje pradėtas tarptautinės teisės studijas pas britų teisėtyrininką Arnoldą Makneirą (1885–1975). Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje (LSE) įsirašė kaip studentas tyrėjas. Makneiras tapo akademiniu Lauterpachto mokytoju. Abu po kiek laiko artimai susidraugavo. Tarpusavio ryšius teisininkai palaikė visą gyvenimą, netgi draugavo šeimomis. Draugystė padarė įtakos ir vėlesnei Lauterpachto karjerai[4]. 1928 m. liepos 13 d. gimė sūnus Elihu Lauterpacht, vėliau sekęs tėvo pėdomis – tarptautinės teisės (mokslo ir praktikos) keliu.

1931 m. Lauterpachtas įgijo Jungtinės Karalystės pilietybę[3]. Po studijų Lauterpachtas dėstė LSE (iki 1937 m.). Nuo 1932 m. greta veiklos LSE universitete Lauterpachtas pradėjo dėstyti tarptautinę teisę ir Londono universitete. 1936 m. – baristeris prie Grėjaus namų (advokatų rūmų)[3]. Nors Lauterpachtas patsai vargiai domėjosi anglų teise, tačiau visgi išlaikė baristerio praktikai reikalingus egzaminus. Jam tą padaryti patarė Arnoldas Makneiras. Šis atitinkamą profesinę kvalifikaciją laikęs angliško universiteto dėstytojo privalumu[4].

Kembridžo universiteto Trejybės koledžas - akademinės Lauterpachto veiklos vieta 1938-1954 m.

Be to, Lauterpachtas inicijavo Viešosios tarptautinės teisės teismų rinkinio (angl. Annual Digest and Reports of Public International Law Cases) leidybą, rūpinosi ja iki pat savo gyvenimo pabaigos. Rinkinį sudarė nacionalinių ir tarptautinių teismų sprendimai tarptautinės teisės klausimais. Šiuo metu jis toliau leidžiamas kaip „Tarptautinės teisės apžvalgos“ (angl. International Law Reports). Lauterpachtui XX a. 4 dešimtmetyje talkininkavusiu asistentu dirbo į Angliją taip pat emigravęs kitas buvęs H. Kelseno mokinys Leo Grosas (1903–1990)[5].

Nuo 1938 m. iki 1955 m. Lauterpachtas buvo Kembridžo universiteto Whewell tarptautinės teisės katedros vedėjas (vietoje Arnoldo Makneiro). Ėjo vienas seniausių bei prestižiškiausių pareigų tarptautinės teisės srityje visoje D. Britanijoje. Nuo 1944 iki 1954 m., be to, buvo „Britų tarptautinės teisės metraščio” (angl. British Year Book of International Law) leidėjas. 1930, 1934, 1937 ir 1947 m. dėstė Hagos tarptautinės teisės akademijoje. 1940 m. spalio mėn. Endriu Karnegio tarptautinės taikos fondo kvietimu iki 1941 m. pradžios kviestinis dėstytojas JAV. Nuo 1941 m. liepos iki 1942 m. kovo mėn. JAV Mary-Whiton-Calkins kviestinis profesorius Wellesley koledže. Studentai – Danielus Patrikas Okonelas (1924–1979), Oksfordo universiteto Chichele tarptautinės teisės katedros vedėjas, vėlesnis Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmininkas Stefenas Maironas Švėbelis (g. 1929 m.) bei Derekas Bauetas (1927–2009), vėliau tapęs Kembridžo universiteto Whewell tarptautinės teisės katedros vedėju.

Lauterpachtas buvo Hugo Grocijaus prigimtinės teisės filosofijos atstovas. Jis kritikavo griežtą teisinį pozityvistinį požiūrį tarptautinėje teisėje. Pažiūroms įtakos padarė Pirmasis pasaulinis karas. Tarptautinės teisės teoriją ir praktiką papildė svarbiais darbais apie žmogaus teises, tarptautinę baudžiamąją teisę, tarptautinį teisinį valstybių pripažinimą bei apie tarptautinių sutarčių teisę. Tarptautinės teisės istoriografijoje laikomas vienu žymiausių XX a. teisėtyrininkų.

Už savo veiklą apdovanotas įvairiais aukštais akademiniais ir valstybiniais apdovanojimais. Nuo 1947 m. Tarptautinės teisės instituto (pranc. Institut de Droit international)[6], nuo 1948 m. Britų akademijos narys. 1956 m. pakeltas į riterius.

Po Antrojo pasaulinio karo

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Taikos aikštė (joje yra įsikūręs Tarptautinis Teisingumas Teismas, kuriame Lauterpachtas 1955-1960 m.dirbo), Haga

Per Antrąjį pasaulinį karą vykdyto Holokausto metu prarado savo tėvus, brolį, seserį, šių vaikus, išskyrus dukterėčią[3]. Po 1945 m. Lauterpachtas, kaip manoma, dėl šių netekčių, nuo politinių temų perėjo prie humanitarinių klausimų, taip pat tarptautinės baudžiamosios teisės, žmogaus teisių[3][7]. Niurnbergo proceso (dėl karo nusikaltėlių) metu Lauterpachtas parengė įžanginę ir baigiamąją britų pagrindinio kaltintojo Hartlio Šoukroso (1902–2003) kalbas. Be kita ko kalbos ištraukose šis pabrėždavo Tarptautinio baudžiamojo tribunolo neutralumą ir tarptautinius teisės standartus vietoj vad. „Nugalėtojų teisingumo” argumentacijos[8]. Visgi, Hartlis Šoukrosas savo aistringoje ir vietomis piktoje kaltinamojoje kalboje tik iš dalies panaudojo pabrėžtinai be emocinio turinio, formalius teisinius santūriai Lauterpachto suformuotus teiginius. Tiesa, Šoukrosas vėliau daug kartų Lauterpachtui pareiškė dėkingumą[3].

1948 m. Lauterpachtas 3 mėnesius dalyvavo naujai sukurtos JTO Tarptautinės teisės komisijos darbo programoje Niujorke. Nuo 1951 iki 1954 m. būdamas Komisijos nariu, parengė 2 pranešimus iš tarptautinių sutarčių teisės. Be to, daugelį kartų buvo Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministerijos (angl. Foreign and Commonwealth Office) teisės patarėjas, 1948-1952 m. Anglo-Persian Oil Company ir kitų naftos perdirbimo bendrovių patarėjas tarptautinio tarpininkavimo bylose.

Svarbiausios akademinės publikacijos po II pasaulinio karo be 1945 m. pasirodžiusio darbo „Tarptautinis žmogaus teisių bilis” (angl. An International Bill of the Rights of Man) bei 1950 m. išleisto „Tarptautinė teisė ir žmogaus teisės” (angl. International Law and Human Rights), sulaukusiu daug dėmesio teismų praktikoje ir teisėtyroje įvairiose užsienio valstybėse (pvz., Vokietijoje ir kt.)[9] buvo veikalai žmogaus teisių klausimais.

1954 m. išrinktas į Tarptautinio Teisingumo Teismo (ICJ) Hagoje teisėjus. Atsistatydinęs iš pareigų Kembridžo universitete, 1955-1960 m. teisėjavo. Vokiečių ir amerikiečių teisininko Volfgango Frydmano (1907–1972) nuomone, Lauterpachto išrinkimas stabdė Tarptautinio Teisingumo Teismo vardo „kritimą” (nuo pat įkūrimo daug bylų baigdavosi ginčais dėl teismo jurisdikcijos ir kompetencijos vietoj dalykiško klausimų aiškinimosi[10]. Jo pasekėju, Whewell profesoriumi tapo su juo draugiškus santykius palaikęs teisininkas Robertas Dženingsas (1913–2004), nuo 1982 m. ICJ teisėjas. Lauterpachtu Teisme buvo sekama kaip ir anksčiau Kembridže jo ankstesniuoju mokytoju Arnoldu Makneiru. Lauterpachtas prisidėjo prie daugybės esminių Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimų. Pasižymėjo atskirosiomis nuomonėmis (iki šiol svarbiais tarptautinės teisės teorijos tyrimo objektais). Žymiausios bylos, kuriose dalyvavo, 1955-1957 m. vykęs Certain Norwegian Loans (France v. Norway) procesas bei 1957-1959 m. nagrinėta Interhandel (Switzerland v. United States of America) byla. Ginčo dalykas Norwegian-Loans byloje[11] (šalys – Prancūzija ir Norvegija) buvo auksu padengtų obligacijų, Norvegijos bankų išduotų 1885–1909 m., konvertabilumas. Interhandel byloje[12] Šveicarija iš JAV reikalavo grąžinti turtą bendrovės Interhandel, vokiečių chemijos pramonės bendrovės I.G. Farben šveicariškos maskuojamosios firmos, Sąjungininkų Kontrolės Tarybos likviduotos dėl ryšių su nacistine Vokietijos Vyriausybe. Pagrindinis ginčo dalykas abejose bylose buvo Teismo jurisdikcija, kuri buvo ginčijama atsakovo pagal tarptautines teisines išlygas. Lauterpachtas savo nuomones ICJ sprendimuose pagrįsdavo išsamiai, jie būdavo didelės apimties. Tuo siekė ne tik tinkamai išspręsti bylą, bet ir kartu išaiškinti susijusius bendruosius teisinius aspektus, juos patikslinti ir tuo prisidėti prie tarptautinės teisės plėtojimo[13].

Paskutiniai gyvenimo metai ir mirtis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1959 m. spalio mėn. Hagoje patyrė sunkų širdies infarktą ir po pusmečio (1960 m.) Londone mirė vėžio sąlygotos operacijos metu, būdamas 62 m. amžiaus[14][15]. Prieš pat mirtį ICJ Teisme rengė išvadą dėl Tarptautinės Jūrų Organizacijos (angl. Constitution of the Maritime Safety Committee of the Inter-Governmental Maritime Organization), kuri paskelbta po mėnesio nuo jo mirties[16]. IMCO konsultacine išvada (IMCO Advisory Opinion) vadinamo sprendimo tema – Tarptautinės jūrų organizacijos komiteto sukūrimo teisėtumas. Sprendime buvo įtvirtinti svarbūs sutarčių aiškinimo principai[17].

Lauterpachtui mirus, liko jo nebaigta išsami bendro pobūdžio tarptautinės teisės studija bei Oppenheimo vadovėlio naujas (9-asis) leidimas, pasirodęs tik 1992 m. Robert Yewdall Jennings (1913–2004) dėka[18]. Lauterpachtą Teisme pakeitė britas Žeraldas Ficmoricas (1901–1982), 6 metus prieš tai perėmęs Lauterpachto vietą Tarptautinės teisės komisijoje (Ficmoricas išrinktas pagal Teismo tradiciją, pagal kurią įprasta vietoj teisėjo, mirusio neišbuvusio visos kadencijos, išrinkti asmenį iš tos pačios valstybės).

Filosofija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Hugo Grocijaus (1583−1645) prigimtinės teisės idėjos padarė įtakos Lauterpachto teisės filosofijai

Lauterpachto pažiūroms ir darbams padarė įtakos Pirmasis pasaulinis karas bei po jo sekęs pokaris[3]. Savo 1933 m. pasirodžiusioje knygoje „Teisės funkcija tarptautinėje bendruomenėje” (angl. The Function of Law in the International Community) postulavo, kad tarptautinė teisinė tvarka (sistema) turi būti pagrįsta valstybės jėgos (naudojimo) atsisakymu, Lauterpachto vadinama pirmaprade teisės pareiga[19]. Pirmąjį pasaulinį karą, jo priešistorę ir poistorę, agresyvųjį nacizmą laikė tarptautinių santykių plėtros lūžiu ir degradavimu, nors jie, Lauterpachto nuomone, iki XIX a. pabaigos daugiausiai klostęsi taikiai ir pažangiai. Tam priešpastatomas Moderno paveiktas požiūris, jog Pirmasis pasaulinis karas padėjęs įveikti pasenusias socialines ir kultūrines normas ir paskatinęs kultūroje ir visuomenėje plėtotis naujam mąstymui, plisti mintimis, idėjoms. Vienas žymiausių modernistinio požiūrio atstovų teisėje buvo Hansas Kelzenas, Lauterpachtas garbintas, nepaisant skirtumų tarp Kelzeno pažiūrų bei asmeninių tradicinių bei prigimtinės teisės paveiktų nuostatų, nežiūrint to, kad Lauterpachtas studijavo teisę Vienoje[3][20]. Lauterpachtas nesutiko su tam tikrom Kelzeno pažiūromis. Jis buvo skeptiškai nusiteikęs, pavyzdžiui, dėl teisės tinkamumo ginant(is) nuo savivalės. Nepasitikėjo dėl Pirmojo pasaulinio karo įkurta Tautų Sąjunga (TS), skatinti jėgos nenaudojimą TS propaguotą tarptautinės teisinės sistemos pagrindą, kadangi TS Chartija, Lauterpachto nuomone, buvo „skylėta“, neužkertanti kelio agresoriams[19]. Taip pat ir po Antrojo pasaulinio karo susikūrusia pasauline tvarka jis, nepaisant pažangos tarptautinės sistemos srityje (pasiektos, pavyzdžiui, įsteigiant Jungtines Tautas), buvo nusivylęs, visų pirma, dėl tarptautinės valstybių bendruomenės pasidalijimo į du blokus[3].

Lauterpachtas buvo viktorianizmo idealų šalininkas. Save laikė teisininku, pažangiai keliančiu iššūkius ortodoksiškam teisės mokslui. Siekė išplėsti kritikuodamas egzistuojančią tarptautinę teisę bei jos teorijas. Jo esminiams teisės filosofiniams principams įtakos padarė Grocijaus ir Kanto (1724–1804) raštai[13]. Dėl to Lauterpachtas laikomas vienu iš pagrindinių Grocijaus prigimtinės teisės teorijos pagyvinimo XX amžiuje atstovų[20], net jeigu ir jis pripažino, kad kitų teisės šaltinių ir teisės principų visiškai neįtakotos prigimtinės teisės nebūtų[21]. Jis teisę laikė mokslu, panašiu gamtos mokslams dėl „tuščių erdvių atatrankos” (lot. Horror vacui), bei dėl loginės konsistencijos ir atitikimo realybei siekio.

Provalstybinį teisinį pozityvizmą atmetė, kadangi toksai nepateisintų tiek minėtų mokslinių reikalavimų, tiek esąs kliūtis universalios teis(in)ės tvarkos ir sistemos vystymuisi. Prigimtinę teisę Lauterpachtas laikė vienu iš pirminių tarptautinės teisės šaltinių. Pasak Lauterpachto, prigimtinė teisė nebūtinai esanti savivaliaujanti, o daug daugiau gali veikti kaip progresyvi jėga[13]. Lauterpachtas savo raštuose ir veikloje formalųjį ir materialųjį tarptautinės teisės sistemos „pilnumą“ laikė prielaida. Šią idėją ypač išplėtojo savo darbe „The Function of Law in the International Community“[22]. Pagrindinė atitinkamo „pilnumo" sąlyga, Lauterpachto nuomone, esąs leistinumas privatinės teisės analoginių išvadų, prigimtinės teisės argumentų bei sprendimų bendrųjų teisės principų pagrindu tokiose srityse, kuriose sutartimis (su)norminta tarptautinė teisė turi spragų. Ypač dėl privatinės teisės principų taikytinumo tarptautinės teisėje Lauterpachtas yra laikomas pirmuoju teisėtyrininku, pasišventusiu sisteminiams tyrimams šioje srityje[23]. Remdamasis savo nuostata dėl tarptautinės teisės sistemos pilnumo, tvirtino, kad tarptautinėje teisėje negali būti vad. Non liquet situacijos, t. y. tarptautinio teismo atsisakymo nagrinėti bylą dėl trūkstamos kompetencijos ar neaiškios teisinės padėties[13]. Tai, kad teisės tam tikroje srityje gali visiškai trūkti, laikė absurdu. Ryšium su tuo visgi pripažino, kad griežtas teisės pozityvistinis požiūris tarptautinėje teisėje iš esmės turėtų kitas pasekmes nei kitose teisės disciplinose, akceptuojančiose teisės pozityvizmo principus[24]. Jeigu tai, jo nuomone, tarptautinės teisės srityje vestų prie spragų teisėje, privatinėje ir viešojoje teisėje, priešingai, uždara ir spragų neturinti teisės sistema būtų teisinio pozityvizmo „esencija”. Lauterpachto keliamas pilnos teisės sistemos tarptautinėje teisėje reikalavimas bei to pagrindu esanti metodologija kyla iš jo akademinio pobūdžio, lemiamo Vokietijos teisinių tradicijų pozityvistinių mąstymo krypčių.[24].

Lauterpachtas kritiškai vertino kitų teisininkų nuomonę, kad teisės moksluose esą egzistuoja fundamentalūs skirtumai tarp anglosaksų (angl. Common Law) ir kontinentinės Europos filosofinių mokyklų. Tokia pozicija stovinti skersai kelio vieningam teisės ir teisingumo supratimui bei bendram tarpvalstybinės teisės sistemos pagrindui ir tuo pačiu tarptautinei teisei kaip visos žmonijos teisei. Lauterpachtas savo teorijose bei raštuose bandė kombinuoti abi teisės šeimas. Tai ypač pasireiškė jo redaguotuose Openheimo „International Law: A Treatise“ leidimuose[21]. Jų turinį, rengdamas naujus leidimus, jis išplėsdavo; juose atsispindėdavo Lauterpachto pozicija[18]. Be to, jis buvo domestinės analogijos (angl. Domestic Analogy) atstovas. Pagal šią teoriją nationalinės ir tarptautinės teisės pagrindais esantys moraliniai ir teisiniai principai yra ir turėtų būti tie patys. Raštuose po 1945 m. nukrypo nuo vyraujančios pozityvistinės nuomonės, kad tik valstybės esančios tarptautinės teisės subjektai. Be to, jis, būdamas Tarptautinio Teisingumo Teismo teisėju, remdamasis minėti požiūriu, pakartotinai kritikavo jo paties „automatine rezervacija” (angl. automatic reservation) pavadintą JAV ir kitų valstybių išlygą, kuria remiantis, Tarptautinis Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos, kad valstybės nuomone, ginčas patenkąs nacionalinių teismų jurisdikcijai[18]. Tarptautinės teisinės sistemos kertiniame taške Lauterpachtas matė tarptautinį teismą kaip ir iki 1945 metų egzistavusį Nuolatinį teisingumo teismą bei po Antrojo pasaulinio karo pabaigos sukurtą Tarptautinį Teisingumo Teismą[13]. Laikė, kad šių tarptautinių teismų kompetencija neribota. Dar daugiau: Lauterpachtas buvo įsitikinęs, kad tokie teismai patys savo iniciatyva turėtų nagrinėti tiek daug klausimų, kiek tiktai jų įmanoma[25]. Kertinis Lauterpachto pažiūrų momentas buvo principas, kad sutarčių reikia laikyti (lot. pacta sunt servanda). Jį Lauterpachtas pabrėždavo daugelyje savo išvadų, rašytų Tarptautiniame Teisingumo Teisme.

Veikalai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Private Law Sources And Analogies of International Law“, pirmoji svarbi Lauterpachto monografija anglų kalba

1927 m. anglų kalba išleido savo pirmąjį darbą – knygą „ Privatinės teisės šaltiniai ir analogijos tarptautinėje teisėje arbitražo pavyzdžiu“ (Private Law Sources and Analogies of International Law with Special Reference to Arbitration). Joje iš dalies rėmėsi savo disertacija iš teisės srities.

Daugiau kaip 15 metų vadovaudamas vienai žymiausių Tarptautinės teisės katedrų visoje Anglijoje, Lauterpachtas parašė 5 monografijas, itin reikšmingas teisės mokslui[14] bei per 70 dalykinių straipsnių[26], leido du tarptautinės teisės periodinius leidinius, iš kurių vieno leidimą pats inicijavo. Dirbdamas dvejose tarptautinėse institucijose, paveikė tarptautinės teisės teorijos bei praktikos, mokslinių tyrimų ir teisės dėstymo vystymąsi. Akademiniai darbai bei išvados Tarptautiniame Teisingumo Teisme iki šiol cituojami mokslo darbuose, teismo sprendimuose, politinėse diskusijose (pvz., JT Generalinėje Asamblėjoje[18]). Per penkis darbo Tarptautiniame Teisingumo Teisme Lauterpachto įtaka Teismui visgi nebuvo tokia didelė, kokios buvo tikimasi jo teisėjavimo pradžioje[27]. Lauterpachtas nagrinėjo bene kiekvieną XX a. I pusėje svarbią tarptautinės teisės temą.

1933 m. Lauterpachtas paskelbė vieną žymiausių savo teorinių veikalų – „Teisės funkcija tarptautinėje bendruomenėje“ (angl. The Function of Law in the International Community). Išeities taškas ir teminis darbo pagrindas, kas kalbiškai bei argumentacijos požiūriu atitiko vokiškųjų teisės tradicijų filosofiją, buvo mėginimas sukurti Vokietijos-Austrijos muitų sąjungą ir atitinkamas ginčas Nuolatiniame Teisme dėl jos teisėtumo[28]. Šioje knygoje jis išdėstė savo požiūrį apie „pilną“, daug ką apimančią tarptautinę teisės sistemą be reikšmingos įtakos iš politikos ir diplomatijos pusės. Teigė, kad tarptautinės politikos ir tarptautinių santykių problemos gali būti išspręstos išimtinai teisės[29]. Tokią savo nuostatą savo veikale jis grindė istoriniais metodais priešpastatydamas priešingai doktrinai, kad yra tiek politinių, tiek ir teisinių konfliktų, o tuo pačiu ir tarptautinių nestuarimų, kurie nėra „justiciabilūs“ (t. y. negali išspręsti teismo keliu)[22] Nuostatą, kad yra skirtingų konfliktų rūšių, jis laikė praktiškai ne visiškai įgyvendinamą ir logiškai arba teisiškai nepagrindžiamą[28].

Nuo 1935 m. leido Lasos Openheimo (1858–1919) sudarytą vadovėlį „Tarptautinė teisė: Traktatas“ (angl. International Law: A Treatise) leidėjas. Lauterpachtui vadovaujant, iki 1955 m. išėjo pirmojo tomo „Taika“ (angl. Peace) 5-8 leidimai, o 1935-1952 m. – antrojo tomo „Karas ir neutralitetas“ (angl. War and Neutrality) 5-7 leidimai.

Svarbiausi darbai žmogaus teisių tema surinkti 1950 m. veikale „Tarptautinė teisė ir žmogaus teisės” (angl. International Law and Human Rights)[30]. Jo šioje srityje keltos idėjos pasitarnavo pagrindu kuriant šiuolaikinę žmogaus teisių apsaugos sistemą Europoje (t. y. tokias institucijas kaip Europos Žmogaus Teisių Teismą ir jo pirmtakę Europos Žmogaus Teisių Komisiją[31]. Kai ir ankstesnėms nuostatoms kitais tarptautinės teisės klausimais Lauterpachto pozicijai šiuose darbuose įtakos padarė Grocijaus prigimtinės teisės filosofija[3] 1945 m. (JT įkūrimo metais) pasirodęs veikalas „An International Bill of the Rights of Man“ yra vienintelis išsamus tyrimas apie visuotinių žmogaus teisių gynimą[32]. JT Generalinės Asamblėjos priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją vertino kritiškai dėl jos per daug bendrų, nekonkrečių formuluočių ir to sąlygojamų neveiksmingo teisių įgyvendinimo galimybių. Iš kitos pusės, 1950 m. išleistoje knygoje tvirtino, kad JT žmogaus teisių konvencija, pavyzdžiui, turėjusi esminę įtaką kelims JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimams dėl rasių atskyrimo bei lygių galimybių[33].


1940–1945 m. parašė svarbių straipsnių, darbų iš tarptautinės baudžiamosios teisės[8]. Tvirtino, kad požiūris, jog „įsakymas yra įsakymas" (angl. Superior Orders) įstatymui prieštaraujantiems kariniams veiksmams pateisinti neturįs jokio tinkamo teisinio pagrindo, dėl ko padarė įtakos britų karinei teisei (angl. British Military Manual). Lygiai taip pat esmingai prisidėjo kuriant koncepciją sąvokai „nusikaltimai žmonijai“, įtvirtintos 1945 m. Londono Statute, vėliau padėjusio teisinius pagrindus Niurnbergo procesų kariniams tribunolams.

Tarptautinėje sutarčių teisėje pasižymėjo dėl kontinentinio šelfo sąvokos. Dėl valstybių pripažinimo teorijos jis konstitutyviąją Suvereniteto teoriją iš esmės laikė prielaida. Pagal ją koks nors darinys tampąs tarptautinės teisės subjektu tik esant kitų valstybių pripažinimui[34]. ŠĮ požiūrį jis vėliau išplėtojo kaip vad. „Lauterpachto doktriną“ – principą, kad egzistuoja įsipareigojimas pripažinti egzistuojančius darinius („entitetus“) kaip valstybes, jeigu šie atitinka pagal deklaratyviąją suvereniteto teoriją apibrėžtus valstybės požymius. Jie pagal Montevideo konvencijoje apibrėžtas savybes yra politinė (valstybės) tauta, valstybės teritorija ir valstybinę valdžią įgyvendinanti stabili Vyriausybė. Lauterpachto postuluota pareiga pripažinti sudaro, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės užsienio politikos pagrindą ir yra priešinga pripažinimo praktikai remiantis unilateraline diskrecija, „unilateralitetu”. Siekiant išvengti prieštaravimų dėl šios pripažinimo pareigos bei nacionalinių interesų jis pasiūlė pripažinimą perleisti tarptautiniam organui (kaip, pvz., ICJ Teismas). Lauterpachtas tokia teorija, esančia tarp konstitutyviosios ir deklaratyviosios teorijos bei apjungiančia abiejų teorijų elementus, siekė kolektyvinio ir teisiškai reguliuojamo valstybių pripažinimo proceso. Visgi tokia nuostata buvo kritikuojama, kadangi jos pagrindinimas, pavyzdžiui, austrų-amerikiečių teisėtyrininko Jozefo Kunco (1890–1970) nuomone, sekąs ne iš loginių argumentų, bet iš etinių momentų, etinių pamąstymų, ir todėl nuvertinąs pozityviosios teisės reikšmę[35]. Be to, Kunco nuomone, Lauterpachto pasiūlyta doktrina neatitinka valstybių bendruomenės praktikos.

Kartu su savo draugu ir mokytoju Arnoldu Makneiru Lauterpachtas prisidėjo prie to, kad Didžiojoje Britanijoje tarptautinė teisė taptų akademine disciplina, lygiavarte kitoms teisės mokslų disciplinoms. Dėl savo veiklos, dėstymo stiliaus kaip dėstytojas turėjo nepaprastai gerą vardą[4]. Jo paskaitos buvo gausiai lankomos tiek jo studentų, tiek ir jo kolegų, iš paskaitų besitikinčių paskatų savo darbams[14]. Akademinius užsiėmimus Lauterpachtas paprastai vesdavo vėlyvą popietę, kad rytą galėtų skirti pasiruošimui bei medžiagos atitinkamai temai parengimui. Seminarų diskusijoms jis pateikdavo problemas iš savo laikmečio tarptautinės teisės praktikos ir su kurioms dažnai jis pats asmeniškai buvo susidūręs ar nagrinėjęs. Pasak jo draugo Robert Jennings, paskaitų ir seminarų metu jis savo kalbose bei pranešimuose tinkamai panaudodavo pauzes[4], naudodavo retorines priemones, kaip, pavyzdžiui, karts nuo karto, pakartodamas klausimą „Ar (iš tikrųjų) taip yra?“ (angl. Is that so?), kai, jo nuomone, jį netenkindavo mažai apgalvotas ir vadovėlinėmis žinomis paremtas studento arba kolegos teiginys ir jis norėdavęs ta tema paskatinti gilesnę diskusiją[4][14]. Be studijų būdavo aktyvus ir savo studentų gyvenime[4], jiems padėdavo, pavyzdžiui, ieškant gyvenamosios vietos, jų atžvilgiu būdavo geranoriškas bei paslaugus[14][36]. Iš asmeninių santaupų įsteigė Arnoldo Makneiro stipendijos fondą (angl. Arnold McNair Scholarship Fund), kurio lėšomis Kembridžo universitetas iki šiol skiria stipendiją tarptautinės teisės srities studentams[37]. Kaip „Britų tarptautinės teisės metraščio” (angl. British Year Book of International Law) leidėjas vengdavo parinkti laikinai svarbias temas ir problemas. Didelį dėmesį kreipė darbams, iš kurių tikėjosi ilgalaikės įtakos tarptautinės teisės vystymuisi[38]. Jis kryptingai skatino visų pirma, jaunuosius teisėtyrininkus, siūlydamas jiems galimybę skelbti savo publikacijas.

Artimai Lauterpachtą pažinoję žmonės jį laikė oriu, išskirtiniu bei turinčiu humoro jausmą žmogumi, kas pasireikšdavo tiek jam viešai kalbant, tiek ir bendraujant privačiai; be to, maloniu, bendraujant su kitais žmonėmis. Lauterpachtas buvo energingas, reiklus savo studentams ir kolegoms[4][14]. Visą gyvenimą jo anglų kalbos tartyje buvo juntamas kalbos akcentas, būdingas kilusiems iš kontinentinės Europos. Juo Lauterpachtas išsiskirdavo iš savo kolegų teisininkų, skaitydamas savo paskaitas bei pranešimus, taip pat bendraudamas privačiai[4][14]. Šalyje, į kurią išvyko neturėdamas reikšmingų pažinčių arba pinigų, jis mažiau nei per 15 metų pasiekė aukštą statusą savo profesinėje aplinkoje bei buvo aukštai pagerbtas bei apdovanotas akademinėje bei valstybinėje srityse. Vienas iš sėkmės veiksnių buvo jo draugo ir mokytojo Arnoldo Makneiro draugystė, parama bei jo užtarimas[14] bei asimiliavimasis britų akademiniame elite einant atitinkamai aukštas pareigas[3]. Lauterpachto veikalai laikomi pavyzdiniais, paradigma, iki šiol veikiančia tarptautinės teisės supratimą D. Britanijoje[13]. Jo veiklai – palyginti su kitų teisėtyrininkų veikla – būdinga tai, kad jis daug ir išsamiai dirbdavo gilindamasis į filosofiją, praktines problemas, tyrė tarptautinės teisės ribas[18]. Daugelyje darbų nagrinėjo fundamentalius klausimus, argumentuodamas plačiai pasisakydavo teisės filosofijos aspektais; pasikartojanti kritika būdavo nukreipta į nelankstųjį teisinį pozityvizmą. Veikalams būdingos enciklopedinės teisės, politinės teorijos, diplomatijos istorijos ir praktikos žinios[18].

1983 m. Kembridžo universiteto Teisės fakultete buvo įsteigtas „Lauterpachto tarptautinės teisės centras (angl. Lauterpacht Centre for International Law). Jis yra laikomas viena reikšmingiausių tarptautinės teisės tyrimų įstaigų visoje Jungtinėje Karalystėje. Nuo pat Centro atidarymo Kembridžo universitete kasmet Lauterpachtui atminti skaitoma paskaita, į kurią kviečiami pasaulyje žinomi tarptautinės teisės ekspertai, paskutiniais metais be kita ko švedų diplomatas Hansas Bliksas (g. 1928 m.) ir suomių teisėtyrininkas Martis Koskeniemis (g. 1953 m.). Jeruzalės hebraiškojo universiteto viena iš teisės katedrų buvo pavadinta Lauterpachto vardu.

Dar gyvas būdamas Lauterpachtas buvo vienas ryškiausių savo laiko teisininkų tarptautinės teisės srityje[39][40]. Austras Alfredas Verdrosas-Drosbergas (1890-1980), Tarptautinės teisės komisijos narys bei Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas Lauterpachtą, paskelbus apie jo mirtį, apibūdino kaip „didžiausią šių laikų autoritetą tarptautinės teisės srityje“[40]. Lauterpachtas iki šiol dėl savo teorinių darbų bei teisinės praktikos kaip teisėtyrinininkas, dėstytojas bei teisėjas yra laikomas vienu iškiliausių teisininkų tarptautinės teisės istorijoje per visą XX amžių[8][41] ir greta prancūzo Georges Scelle (1878–1961) – vienu įtakingiausių savo laikmečio teisėtyrininkų tarptautininkų[42]. Stephen Myron Schwebel (g. 1929 m.), tarptautinės teisės profesorius, Tarptautinio Teisingumo Teismo narys, vienas žymiausių Lauterpachto mokinių, savo mokytojo darbų rezultatus, pasiekimus apibūdino „nepralenkiamu palyginti su kitais XX amžiaus teisėtyrininkais tarptautininkais“[43]. Vėliau Tarptautinio Teisingumo Teismo teisėjais tapusių Philip Jessup (1897–1986) ir Richard Reeve Baxter (1921–1980) nuomone, padarė įtakos kitaip nei jo mokytojas Hansas Kelzenas, kuris visų pirma tyręs tarptautinės teisės struktūrą ir sistematiką, ypač jos vystymąsi ir funkciją[38]. Martis Koskeniemis jo 1933 metais paskelbtą „The Function of Law in the International Community“ apibūdino kaip svarbiausia XX amžiaus anglų kalba išėjusia knyga tarptautinės teisės srityje[28]. Visi Lauterpachto rašai, išleisti 1970-2004 m. jo sūnaus 5 tomais, apima 7860 puslapius. Jo palikimas saugomas Kembridžo universiteto Trejybės koledže[27].

Apdovanojimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Karalienės patarėjas (angl. Queen's Counsel), nuo 1949 m.
  • Grėjaus namų (advokatų rūmų) „Master of the Bench“ (išrinktasis vyresnysis narys), nuo 1955 m.
  • Garbės daktaras, Ženevos universitetas[1]
  • Garbės daktaras, Aberdeen universitetas[1]
  • Garbės daktaras, Jeruzalės hebraiškasis universitetas (Izraelis)[7]
  • Amerikos tarptautinės teisės draugijos (ASIL) „ASIL Certificate of Merit“ (už darbo „The Development of International Law by the International Court“ publikavimą), 1960 m.
  • „ASIL Certificate of Merit“ (apdovanotas kartu su savo sūnumi už jų bendrą veiklą leidžiant „International Law Reports“), 1972 m. (postum)[44]
  • ASIL draugijos garbės narys, nuo 1955 m.[45]

Bibliografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Private Law Sources and Analogies of International Law with Special Reference to Arbitration. London 1927
  • The Function of Law in the International Community. Oxford 1933
  • The Development of International Law by the Permanent Court of International Justice. London 1934
  • An International Bill of the Rights of Man. New York 1945
  • Recognition in International Law. New York 1947
  • International Law and Human Rights. London 1950
  • The Development of International Law by the International Court. London 1958

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Biografinių duomenų šaltinis, jei nėra nurodyta kitap, yra straipsnis: Elihu Lauterpacht: Sir Hersch Lauterpacht: 1897–1960. In: European Journal of International Law. 8/1997. Oxford University Press & European Society of International Law, S. 313–320, ISSN 0938-5428
  2. ↑ 2,0 2,1 Hans Kelsen nekrologas, publikuota International and Comparative Law Quarterly. 10/1961. Oxford University Press, S. 3–6, ISSN 0020-5893
  3. ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 Teisės filosofijos ir politinių nuostatų šaltinis, jeigu nenurodyta kitaip, Martti Koskenniemi straipsnis Lauterpacht: The Victorian Tradition in International Law. In: European Journal of International Law. 8/1997. Oxford University Press & European Society of International Law, S. 215–263, ISSN 0938-5428; vėliau Martti Koskenniemi tuo pačiu pavadinimu bei knygos skyriumi; publikuota The Gentle Civilizer of Nations. The Rise and Fall of International law 1870–1960. Cambridge University Press, Cambridge 2004, ISBN 0-52-154809-8, S. 353–411
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 4,6 4,7 Robert Jennings: Hersch Lauterpacht: A Personal Recollection. In: European Journal of International Law. 8/1997. Oxford University Press & European Society of International Law, S. 301–304, ISSN 0938-5428
  5. ↑ Leo Gross. In: Johannes Feichtinger: Wissenschaft zwischen den Kulturen: Österreichische Hochschullehrer in der Emigration 1933–1945. Campus Verlag, Frankfurt/Main 2001, ISBN 3-59-336584-7, S. 283–286
  6. ↑ Peter Macalister-Smith: Bio-Bibliographical Key to the Membership of the Institut de Droit International, 1873–2001. In: Journal of the History of International Law. 5(1)/2003. Brill Academic Publishers, S. 77–159, ISSN 1388-199X
  7. ↑ 7,0 7,1 Chaim Herzog: Sir Hersch Lauterpacht: An Appraisal. In: European Journal of International Law. 8/1997. Oxford University Press & European Society of International Law, S. 299–300, ISSN 0938-5428
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 Martti Koskenniemi: Hersch Lauterpacht and the Development of International Criminal Law. In: Journal of International Criminal Justice. 2/2004. Oxford University Press, S. 810–825, ISSN 1478-1387
  9. ↑ Thilo Rensmann: Wertordnung und Verfassung: Das Grundgesetz im Kontext grenzüberschreitender Konstitutionalisierung. Reihe: Jus publicum. Band 156. Mohr Siebeck, Tübingen 2007, ISBN 3-16-149106-8, S. 72
  10. ↑ Wolfgang G. Friedmann: Sir Hersch Lauterpacht and the International Court. In: Virginia Law Review. 45(3)/1959. Virginia Law Review Association, S 407–413, ISSN 0042-6601
  11. ↑ Tarptautinio Teisingumo Teismo 1957 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Certain Norwegian Loans (France v. Norway).Bylos medžiaga: International Court of Justice - Certain Norwegian Loans (France v. Norway) Archyvuota kopija 2014-10-27 iš Wayback Machine projekto. (žiūrėta 2008-09-21)
  12. ↑ Tarptautinio Teisingumo Teismo 1959 m. kovo 21 d. sprendimas byloje Interhandel (Switzerland v. United States of America). Bylos medžiaga: International Court of Justice - Interhandel (Switzerland v. United States of America) Archyvuota kopija 2013-05-15 iš Wayback Machine projekto. (2008-09-21)
  13. ↑ 13,0 13,1 13,2 13,3 13,4 13,5 Iain G.M. Scobbie: The Theorist as Judge: Hersch Lauterpacht's Concept of the International Judicial Function. In: European Journal of International Law. 8/1997. Oxford University Press & European Society of International Law, S. 264–298, ISSN 0938-5428
  14. ↑ 14,0 14,1 14,2 14,3 14,4 14,5 14,6 14,7 Stephen M. Schwebel: Hersch Lauterpacht: Fragments for a Portrait. In: European Journal of International Law. 8/1997. Oxford University Press & European Society of International Law, S. 305–308, ISSN 0938-5428
  15. ↑ Remiantis sūnaus duomenimis, storosios žarnos vėžio operacijos metu Lauterpachtas patyręs širdies infarktą. Interviu su Elihu Lauterpacht 2008 m. kovo 7 d. Interviewer: Bibliotekininkė Lesley Dingle, Squire Law Library an der University of Cambridge; Professor Sir Elihu Lauterpacht - Second Interview (7 March 2008): Time in the USA (1940-44) and career to 1962 Archyvuota kopija 2011-01-31 iš Wayback Machine projekto. (Garso įrašas ir transkriptas, PDF, ca. 250KB; 2008—11-10)
  16. ↑ Barbara Kwiatkowska: Decisions of the World Court relevant to the UN Convention on the Law of the Sea: A Reference Guide. Kluwer Law International, Den Haag 2002, ISBN 9-04-111806-3, S. 115
  17. ↑ The Imco Opinion: A Study in Treaty Interpretation. In: Duke Law Journal. Nr. 2/ Jg. 1961. Duke University School of Law, S. 288–301, ISSN 0012-7086
  18. ↑ 18,0 18,1 18,2 18,3 18,4 18,5 Shabtai Rosenne: Sir Hersch Lauterpacht's Concept of the Task of the International Judge. In: American Journal of International Law. 55(4)/1961. American Society of International Law, S. 825–862, ISSN 0002-9300
  19. ↑ 19,0 19,1 Thomas M. Franck: The United Nations´ Capacity for Adapting to Radical Changes of Circumstance. The Legacy of Sir Hersch Lauterpacht. In: Recourse to Force: State Action Against Threats and Armed Attacks. Reihe: Hersch Lauterpacht Memorial Lectures. Band 15. Cambridge University Press, Cambridge 2002, ISBN 0-52-182013-8, S. 1
  20. ↑ 20,0 20,1 Renée Jeffery: Hersch Lauterpacht, the Realist Challenge and the ‘Grotian Tradition’ in 20th-Century International Relations. In: European Journal of International Relations. 12/2006. SAGE Publications & European Consortium for Political Research, S. 223–250, ISSN 1354-0661
  21. ↑ 21,0 21,1 Manfred Lachs: The Teacher in International Law: Teachings and Teaching. Martinus Nijhoff Publishers, Den Haag 1982, ISBN 90-247-2566-6, S. 112–114
  22. ↑ 22,0 22,1 Christoph Kletzer: Das goldene Zeitalter der Sicherheit: Hersch Lauterpacht und der Modernismus. In: Robert Walter, Clemens Jabloner, Klaus Zeleny: Hans Kelsen und das Völkerrecht. Band 26 der Schriftenreihe des Hans Kelsen-Instituts. Manz'sche Verlags- und Universitätsbuchhandlung, Wien 2005, ISBN 978-3-214-07672-6, S. 223–241
  23. ↑ Raoul Jacobs: Mandat und Treuhand im Völkerrecht. Universitätsverlag Göttingen, Göttingen 2004, ISBN 3-93-045758-X, S. 73
  24. ↑ 24,0 24,1 Taira Nishi: Hersch Lauterpacht As a Positivist. Understood In The Context of Methodological Argument (Methodenstreit). In: Kansai University Review of Law and Politics. 29/2008. Išleido Kansai universiteto Teisės fakultetas, S. 41–52, ISSN 0388-886X
  25. ↑ Martti Koskenniemi: From Apology to Utopia: The Structure of International Legal Argument. Cambridge University Press, Cambridge 2006, ISBN 0-52-183806-1, S. 609
  26. ↑ Lauterpachto publikacijų bibliografija, Sir Hersch Lauterpacht: 1897–1960, EJIL (1997) 8:313–320; Kembridžo universiteto Lauterpachto tarptautinės teisės centras Archyvuota kopija 2007-09-11 iš Wayback Machine projekto. (Bibliography of Hersch Lauterpacht's published writings žiūrėta 2008-10-26)
  27. ↑ 27,0 27,1 Robert A. Friedlander: Lauterpacht, Hersch. In: Warren F. Kuehl (Hrsg.): Biographical Dictionary of Internationalists. Greenwood Press, Westport 1983, ISBN 0-31-322129-4, S. 422/423
  28. ↑ 28,0 28,1 28,2 Martti Koskenniemi: The Function of Law in the International Community: 75 Years After. Keynote Paper der Opening Plenary Session des Lauterpacht Centre for International Law 25th Anniversary Symposium. Cambridge, 11.–12. Juli 2008
  29. ↑ Arnold McNair: Hersch Lauterpacht. 1807–1960. In: Proceedings of the British Academy. Volume XLVII. Oxford University Press, London 1968, S. 871–885
  30. ↑ Brian Simpson: Hersch Lauterpacht and the Genesis of the Age of Human Rights. In: Law Quarterly Review. 120/2004. Sweet & Maxwell, S. 49–80, ISSN 0023-933X
  31. ↑ Mark W. Janis: International Courts for the Twenty-first Century. Martinus Nijhoff Publishers, Dordrecht 1992, ISBN 0-79-231784-X, S. 129
  32. ↑ Alfred William Brian Simpson: Human Rights and the End of Empire: Britain and the Genesis of the European Convention. Oxford University Press, Oxford 2001, ISBN 0-19-926789-8, S. 206
  33. ↑ Anthony Lester: Brown v. Board of Education Overseas. In: Proceedings of the American Philosophical Society. 148(4)/2004. American Philosophical Society, S. 455–463, ISSN 0003-049X
  34. ↑ Thomas D. Grant: The Recognition of States. Greenwood Publishing Group, Westport 1999, ISBN 0-27-596350-0, S. 121–128
  35. ↑ Josef L. Kunz: Critical Remarks on Lauterpacht's "Recognition in International Law". In: American Journal of International Law. 44(4)/1950. American Society of International Law, S. 713–719, ISSN 0002-9300
  36. ↑ Nachruf von R. R. Baxter in: International and Comparative Law Quarterly. 10/1961. Oxford University Press S. 14–16, ISSN 0020-5893
  37. ↑ University of Cambridge: Statutes and Ordinances of the University of Cambridge. Cambridge University Press, Cambridge 2004, ISBN 0-52-161171-7, S. 794/795
  38. ↑ 38,0 38,1 Philip C. Jessup, R. R. Baxter: The Contribution of Sir Hersch Lauterpacht to the Development of International Law. In: American Journal of International Law. 55(1)/1961. American Society of International Law, S. 97–103, ISSN 0002-9300
  39. ↑ Hans Kelsen nekrologas, Arnold McNair, Maurice Bourquin, P.H.W. Verzijl, Philip C. Jessup, Gerald Fitzmaurice, R.R. Baxter und Helge Klaestad in: International and Comparative Law Quarterly. 10/1961. Oxford University Press, S. 1–17, ISSN 0020-5893
  40. ↑ 40,0 40,1 Tarptautinės teisės komisijos narių užuojautos 535-jame posėdyje 1960 m. gegužės 9 d.: Tribute to the memory of Sir Hersch Lauterpacht. In: Yearbook of the International Law Commission. Band I. Vereinte Nationen, New York 1960, S. 51/52
  41. ↑ James G. Apple: Leading Figures in International Law: Sir Hersch Lauterpacht (1897–1960). In: International Judicial Monitor. 1(5)/2006. International Judicial Monitor - Leading Figures in International Law (American Society of International Law & International Judicial Academy; žiūrėta 2008-09-21)
  42. ↑ Martti Koskenniemi: International Law as Political Theology: How To Read the Nomos der Erde? In: Forum historiae iuris. 2006 m. kovo 31 d. straipsnis, Berlyno Humboldtų universitetas, ISSN 1860-5605
  43. ↑ Stephen M. Schwebel: International Arbitration: Three Salient Problems. Grotius Publications, Cambridge 1987, ISBN 0-94-900902-4, S. xiii
  44. ↑ The American Society of International Law: Past ASIL Award Winners and Honorees Archyvuota kopija 2011-09-27 iš Wayback Machine projekto. (ASIL apdovanojimai, žiūrėta 2008-09-21)
  45. ↑ Annual Award to the Late Judge Sir Hersch Lauterpacht. In: American Journal of International Law. 54(3)/1960. American Society of International Law , S. 621/622, ISSN 0002-9300

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Arnoldas Dankanas Makneiras: Hersch Lauterpacht. 1897–1960. Oxford University Press, London 1962
  • Martti Koskenniemi: Lauterpacht: The Victorian Tradition in International Law. In: The Gentle Civilizer of Nations. The Rise and Fall of International law 1870–1960. Cambridge University Press, Cambridge 2004, ISBN 0-52-154809-8, S. 353–411
  • Elihu Lauterpacht: International Law: Being the Collected Papers of Hersch Lauterpacht (5 tomai). Cambridge University Press, Cambridge 1970–2004
  • Diverse Autoren: Hersch Lauterpacht Memorial Lectures Series. Cambridge University Press, Cambridge 1985–2006
  • Anthony Carty: Hersch Lauterpacht: A Powerful Eastern European Figure in International Law. In: Lauri Mälksoo, Carin Laurin: Baltic Yearbook of International Law. Martinus Nijhoff Publishers, Leidenas ir Bostonas 2008, ISBN 9-00-415430-2, S. 83–111

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Hersch_Lauterpacht&oldid=7430968"