Čonai
| Čonai | |
|---|---|
| Gyventojų skaičius | išnyko XVIII a. pab. – XIX a. |
| Populiacija šalyse | Čonoso salynas, Čilojė, Taitao pusiasalis ( Čilė)
|
| Kalba (-os) | čonų♰ |
| Religijos | prigimtinė tikyba, katalikybė |
| Giminingos etninės grupės | alakalufai (?) |
Čonai (isp. chonos) arba gvaitekai (guaiteco, wayteka) – išnykusi indėnų tauta, gyvenusi Čilės pietuose, Patagonijos priekrančių salynuose – Čilojės, Gvaitekaso ir Čonoso. Čonų kalba skurdžiai paliudyta ir nėra priskirta prie jokios kalbų šeimos. Galbūt susijusi su alakalufų kalba.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Čonai greičiausiai kilę iš jūrinių klajoklių tautų, kurios buvo priverstos keltis į pietus po to, kai šiaurėje jas išstūmė atėjūnai. Čonai buvo pirmieji žinomi Čilojės salos gyventojai. Tiesa, neaišku, ar Čilojės saloje rasti kiaukutynai sietini su čonais. Kai kurie istorikai kelia hipotezę, kad čonai galėję gyventi ir žemyno pakrantėse apie Osorną bei Ljankihujės ežerą. Apie XIII a. čonus iš Čilojės išstūmė mapučių gentys.[1]
1553 m. čonų žemes pasiekė pirmoji ispanų ekspedicija, vadovaujama Fransisko de Uljoa. Ispanai į čonų žemes labiau skverbtis pradėjo XVI a. pab. – XVII a. pr. Jie grobė čonus vergijon ir gabeno į Čiloję, nors pagal to meto Ispanijos įstatymus įverginti buvo galima tik tuos indėnus, kurie puldinėjo ispanų žemes. Be to, čonų žemes puldinėjo ir viličiai (mapučių gentis).[2] XVIII a. pr. ispanai į čonų žemes nebesiveržė, bet dalis čonų patys pabėgo į ispanų žemes, gelbėdamiesi nuo vidinių nesutarimų. XVIII a. vid. ispanai, baimindamiesi, kad britų piratai gali pasinaudoti čonais kovoje prieš juos, iškeldino šiuos indėnus į Čiloję ir Taitao pusiasalį.[3] Galop, čonai, atsidūrę kitų indėnų žemėse, netruko asimiliuotis su viličiais. Taitao pusiasalio čonai galimai susiliejo su alakalufais.[4] Čonai greitai perėmė ispanų kalbą, padėdavo ispanų jūrininkams, tyrinėjusiems Čilės salyną, nors nesyk juos paklaidindavo.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Čonų kultūra buvo panaši į alakalufų bei Ugnies Žemės indėnų ir skyrėsi nuo mapučių (nors patyrė didelę jų įtaką).[5] Vyrai daugiausia medžiodavo jūrų liūtus, ruonius, o moterys rankiodavo dvigeldžius moliuskus, vėžiagyvius, jūržoles. Taip pat augino bulves. Žvejybai naudojo tinklus, ietis. Plaukiodavo nedideliais luotais – dalkomis.[6] Nuo XVI a. pradėjo naudoti geležį, kurią išmainydavo arba pavogdavo iš ispanų, surinkdavo iš sudužusių laivų.[7]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Cárdenas A., Renato; Montiel Vera, Dante; Grace Hall, Catherine (1991). Los chono y los veliche de Chiloé . Santiago de Chile: Olimpho.
- ↑ Urbina Burgos, Rodolfo (2007). „El pueblo chono: de vagabundo y pagano a cristiano y sedentario mestizado“. Orbis incognitvs: avisos y legados del Nuevo Mundo. Huelva: Universidad de Huelva. pp. 325–346.
- ↑ Ibar Bruce, Jorge (1960). „Ensayo sobre los indios Chonos e interpretación de sus toponimías“. Anales de la Universidad de Chile. 117: 61–70.
- ↑ Álvarez, Ricardo (2002). „Reflexiones en torno a las identidades de las poblaciones canoeras, situadas entre los 44º y 48º de latitud sur, denominadas „chonos“ Archyvuota kopija 2023-10-05 iš Wayback Machine projekto.“. Anales del Instituto de la Patagonia. 30: 79–86.
- ↑ „Poblaciones costeras de Chile: marcadores genéticos en cuatro localidades“. Revista médica de Chile. 126 (7). 1998.
- ↑ González Venanzi, Lucio; Juan Prevosti, Francisco; San Román, Manuel; Reyes, Omar (2021). „The dog of Los Chonos: First pre-Hispanic record in western Patagonia (~43° to 47° S, Chile)“. International Journal of Osteoarchaeology.
- ↑ Urbina Carrasco, Ximena (2016). „Interacciones entre españoles de Chiloé y Chonos en los siglos XVII y XVIII: Pedro y Francisco Delco, Ignacio y Cristóbal Talcapillán y Martín Olleta“. Chungara. 48 (1): 103–114.