Location via proxy:   [ UP ]  
[Report a bug]   [Manage cookies]                
Pereiti prie turinio

Šiacu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Šiacu – tradicinis japonų viso kūno masažas, balansuojantis energinių kanalų veiklą. Dabartinė šiacu („ši“ reiškia „pirštai“, o „acu“ – „spaudimas“), kilusi iš senovinės Kinijos terapinio masažo sistemos, vadinamos „anmo“, buvo Tamai Tempaku išvystyta Japonijoje 1919 metais. Ji gali remtis tradicinėmis technikomis, tačiau tai yra viena iš pačių moderniausių terapijų, kuri pasitiki mūsų „gyvybine jėga“.

Nėra tiesioginių įrodymų, kad šiacu metodas yra efektyvus medicinoje.

Japonijos sveikatos ministerija apibrėžia shiatsu kaip „manipuliavimo nykščiais, pirštais ir delnais formą, nenaudojant jokių papildomų mechaninių priemonių. Šiacu pagrindinės technikos: gydomosios energijos perdavimas į paciento kūną, suteikiamas spaudimas į odą, siekiant ištaisyti vidinius sutrikimus, skatinti ir palaikyti sveikatą bei gydyti specifines ligas. Šiacu apima pasyvų tempimą, kūno svorio laikymą ir svyravimą bei masažą.[1]

Šiacu akupunktūros taškų presūra
Šiacu metodika

T. Tempaku naująją šiacu sistemą sukūrė sujungęs anmo su gyvybės jėgos „ki“ (japoniška „či“ forma) koncepcija. Vėliau trys jo mokiniai išvystė skirtingas šiacu formas, kurios yra siūlomos vakaruose: dzen šiacu, namikošo šiacu ir akupresūros šiacu. Dzen šiacu yra plačiausiai praktikuojama forma Vakaruose. Ji remiasi sudėtinga diagnostine sistema, tačiau daugiausia naudoja tuos pačius akupunktūros taškus.

Namikošo šiacu mažiau rūpi ki ir meridianai; čia remiamasi trynimo ir spaudimo anmo technikomis. Akupresūros šiacu, dar kitaip vadinama „tsubo terapija“ – tsubo yra japoniškas žodis, reiškiantis akupunktūros tašką.[2]

Nuo Sugijamos laikų masažas Japonijoje buvo stipriai susijęs su aklaisiais [3]. Sugijama, būdamas pats aklas, įkūrė daugybę aklųjų medicinos mokyklų, kurios mokė šios praktikos. Tokugawa laikotarpiu buvo priimti įsakymai, pagal kuriuos anma buvo draudžiama praktikuoti tik aklųjų ir silpnaregių žmonėms.[4]

Todėl „akloji anma“ tapo populiariu japonų kultūros pavadinimu [5]. Tai tęsiasi ir šiuolaikiniame amžiuje, kai didelė dalis Japonijos aklųjų bendruomenės toliau dirba pagal šią profesiją [6].

Nėra jokių įrodymų, kad šiacu būtų naudingas gydant vėžį ar bet kurią kitą sunkią ligą, nors kai kurie įrodymai rodo, kad tai padeda žmonėms jaustis labiau atsipalaidavusiems.[7]

2015 m. Australijos vyriausybės Sveikatos apsaugos departamentas paskelbė alternatyvių gydymo būdų apžvalgos rezultatus, kuriais buvo siekiama nustatyti, ar jie tinkami apdrausti sveikatos draudimu; shiatsu buvo vienas iš 17 vertintų gydymo būdų, kuriems nebuvo nustatyta aiškių veiksmingumo įrodymų.[8]

  1. https://www.mhlw.go.jp/english/
  2. https://www.shiatsutherapy.ca/history-of-shiatsu/
  3. Young, Jacqueline (2007). Complementary Medicine For Dummies. John Wiley & Sons. p. 99. ISBN 9780470519684.
  4. Jōya, Moku (1985). Mock Jōya's Things Japanese. The Japan Times. p. 55.
  5. Beresford-Cooke, Carola (2010). Shiatsu Theory and Practice. Elsevier Health Sciences. ISBN 9780080982472.
  6. American Foundation for the Blind (1973). "The New outlook for the blind". 67: 178.
  7. https://www.cancerresearchuk.org/about-cancer/cancer-in-general/treatment/complementary-alternative-therapies/individual-therapies/shiatsu
  8. Australian Government – Department of Health.https://sciencebasedmedicine.org/australian-review-finds-no-benefit-to-17-natural-therapies/-Gavura, S. Australian review finds no benefit to 17 natural therapies. Science-Based Medicine. (19 November 2015).