Šv. Antanas
Šv. Antanas | |
---|---|
XIV a. Šv. Antano graikiška ikona | |
Gimė | 251 m. Koma (dab. Kiman al Arusas), Egiptas, Romos imperija |
Mirė | 356 m. sausio 17 d. (~105 metai) Kolsimo kalnas, Egiptas, Romos imperija |
Religija | krikščionybė |
Šventasis | |
Šventė | sausio 17 d. |
Veikla | krikščionių šventasis, stebukladarys, dykumos tėvas |
Vikiteka | Šv. Antanas |
Šventasis Antanas (gr. Ἀντώνιος, kopt. Ⲁⲃⲃⲁ Ⲁⲛⲧⲱⲛⲓ), kitaip Antanas Didysis arba Antanas Eremitas (~251–356 m. sausio 17 d.) – krikščionių vienuolis, šventasis, stebukladarys, dykumos tėvas, vienas pirmųjų krikščionių vienuolių bendruomenių įkūrėjas.
Buvo Šv. Pauliaus Tėbiečio mokinys. Vienuolišką gyvenimą pradėjo dvidešimties, o po 15 metų persikėlė į Pispiro (Deir al Maimūno) kalną prie Nilo, kur gyveno visiškai atsiskyrėliškai (286–305 m.). Ten jis išgyvenęs Šėtono gundymus, kurie vėliau dažnai vaizduoti krikščioniškoje ikonografijoje. 305 m. Antanas pasirodė viešumoje ir pradėjo burti vienuolių bendruomenę iš netoli Pispiro įsikūrusių jo pasekėjų. Po 313 m. Milano ediktų, nutraukusių krikščionių persekiojimą Romos imperijoje, Antano vienuolija pasitraukė į Rytų dykumą ir įsteigė vienuolyną (ligšiol išlikęs Šv. Antano vienuolynas). Iš ten Antanas kartais iškeliaudavo į Pispirą bei dusyk lankėsi Aleksandrijoje, kur pasisakė prieš arijonizmą.[1]
Antanas turėjo apie 6000 mokinių. 360 m. Šv. Atanazas Aleksandrietis apie Antaną parašė hagiografiją „Antano gyvenimas“, kuri padėjo platinti askezės ir monasticizmo idėjas. Aleksandrijoje 561 m. rastas jo kapas, palaikai 635 m. perkelti į Konstantinopolį, X–XI a. į Prancūziją.[2]
Ikonografijoje Šv. Antanas vaizduojamas žilabarzdis, su abitu, ant peties – mėlyna ar balta raidė T. Laiko T formos lazdą ar ramentą (vidurinių amžių vienuolių, padedančių luošiams ir ligoniams, simbolis). Būdingi atributai – varpelis, atbaidantis piktąsias dvasias, ir kiaulė, kurios taukais XVI a. gydyta liga, pavadinta šv. Antano liepsna. Tikima, kad šv. Antanas saugo nuo ugnies, maro, kiaulių ligų. Kiauliaganių, mėsininkų, šepetininkų, laidotojų, varpų liejikų globėjas.[2]
Šv. Antano kultas Europoje išpopuliarėjo viduramžiais. XII a. įkurtas Šv. Antano hospitaljerų ordinas. Jo būstinė netoli Grenoblio tapo svarbu piligrimystės centru žmonėms, sirgusiems „Šv. Antano liga“ (ergotizmu). Šv. Antano gundymų motyvai gausiai vaizduoti dailėje, literatūroje.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 St. Anthony of Egypt. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ 2,0 2,1 Antanas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001