Švelnioji galia

Švelnioji galia (angl. soft power) – gebėjimas paveikti kitų elgesį ir įtikinti savo tikslų teisingumu ne prievartos formomis (tokiomis kaip karinės ar finansinės sankcijos), bet naudojant patrauklumo ir įtikinėjimo metodus. Terminą pirmą kartą 1990 m. monografijoje: „Bound to Lead: The Changing Nature of American power“ („Įpareigota vadovauti: besikeičianti Amerikos galios prigimtis“) pavartojo Harvardo universiteto profesorius Joseph S. Nye. Autorius išplėtė galios sąvoką, kuri ilgą laiką buvo suvokiama tik realistiniame „kietosios“ galios kontekste, kuomet šalys yra priverčiamos daryti tai, ko įprastai nedarytų, tuo tarpu „švelnioji“ galia sąlygoja kitas valstybes savanoriškai elgtis taip, kaip to pageidauja „švelniąja“ galia disponuojanti valstybė.

Kaip teigia J. S. Nye, su „kietąja“ galia susiję resursai dažnai yra materialūs (fizinė jėga, pinigai ir pan.), o „švelniąją“ galią galima kildinti iš vertybių, kurių valstybė gali siekti vykdydama savo užsienio politiką ar skatindama visuotinį savo propaguojamų idėjų patrauklumą. J.S. Nye įvardina tris valstybės „švelniosios“ galios šaltinius: kultūrą (tiek, kiek ji patraukli kitiems tarptautinės sistemos nariams), politines vertybes (kai jomis vadovaujamasi tiek šalies viduje, tiek užsienyje), užsienio politiką. Kitas autorius A. L Vuving teigia, jog siaurąją prasme švelnioji galia gali būti apibūdinama tiesiog kaip kultūrinė įtaka, tačiau plačiąją prasme į šią sąvoką įeitų viskas, kas nėra susiję su tiesioginiais kariniais veiksmais. Taigi sąvokos ribos dar nėra iki galo aiškios ir skirtingų autorių bei tarptautinių santykių teorijų stovyklų suvokiamos skirtingai. Iš čia kyla ir pagrindinės su terminu susijusios akademinės diskusijos.

„Švelniosios galios“ terminas į viešąją akademikų ir politikų erdvę pateko tik XX a. pab., tačiau plačiai paplito tarp valstybių politinių lyderių ir įgavo oficialų pripažinimą. Pažymėtina, jog terminas gali būti taikomas ne tik valstybių, bet ir kitų tarptautinės sistemos veikėjų (tarptautinių ar nevyriausybinių organizacijų) atžvilgiu.

Santykis tarp švelniosios ir kietosios galios

Daugeliui atrodo suprantama, jog pasinaudojus kietąja galia (kariniu ar ekonominiu spaudimu) įmanoma priversti valstybę elgtis pageidautina kryptimi. Kietoji galia remiasi J.S. Nye vadinamu „lazdos“ (skatinimo) ir „morkos“ (grasinimo) metodu. Trečiasis kelias – įtikinimo, patraukimo ir priviliojimo yra tai, ką ir apibūdina autoriaus terminas „švelnioji galia“. Taigi šis netiesioginis būdas gauti siekiamą rezultatą kartais dar vadinamas „antruoju galios veidu“. „Švelnioji“ galia pasiekiama gerinant valstybės įvaizdį, populiarinant šalies vertybes ir ideologiją.

Kietoji ir švelnioji galia yra susijusios, nes tiek viena, tiek kita siekia to paties rezultato – paveikti kito elgesį. Skirtumas tarp šių galios rūšių gana slidus ir susijęs su elgesio pobūdžiu ir išteklių apčiuopiamumu. Čia priešpastatoma įsakmi galia – gebėjimas pakeisti kitų elgesį naudojant paskatinimą arba prievartą ir „bendradarbiaujanti“ galia – gebėjimas pakeisti, ko nori kiti pagal savo poreikius, naudojant savo kultūros ir vertybių patrauklumą. Švelniosios galios ištekliai siejami su „bendradarbiavimo“ galia, o kietosios – su įsakmia. Kietoji ir minkštoji galia kartais sustiprina viena kitą, tačiau kartais gali ir trukdyti. Svarbu paminėti, jog J.S. Nye nenori pasakyti, jog „švelnioji“ galia visiškai pakeis „kietąją“, dažniausiai geriausių rezultatų pasiekiama derinant abi galios formas, tačiau pirmenybė turėtų būti teikiama švelniajai galiai, o kai to padaryti neįmanoma – imtis kietosios galios priemonių.

Švelnioji galia informacijos revoliucijos ir globalizacijos amžiuje

Švelniosios (minkštosios) galios projektavimas pastaraisiais metais reikšmingai pakito. Informacinė revoliucija ir globalizacija lemia visuotinę pasaulio transformaciją ir pasaulio mažėjimą – nyksta valstybių sienos, vis daugiau šalių stiprina savo technologinį potencialą ir švelnioji galia tarp veikėjų perskirstoma. Informacinė revoliucija sukuria virtualias bendruomenes ir tinklus, nepavaldžius valstybių sienoms, todėl tarptautinės korporacijos ir nevyriausybiniai veikėjai įgauna vis didesnį vaidmenį tarptautinėje sistemoje.

Dauguma šių organizacijų patys pasinaudodami minkštosiomis galiomis pritrauks piliečius iš viso pasaulio ir burs į darnias koalicijas, pripažįstančias tam tikrą ideologiją. Politiniam lyderiavimui iškils konkurencija – gebėjimas skleisti informacija ir įtikinti kitus tampa svarbiu galios ir patrauklumo įrankiu. Šių pokyčių akivaizdoje J.S. Nye prognozuoja, jog švelniosios galios vaidmuo lyginant su kietąja galia tik dar labiau išaugs. Autorius siūlo kelias kryptis, kuriomis vadovaujantis valstybės turėtų elgtis globaliame pasaulyje su dominuojančia švelniąja galia:

• Informacijos rinkimui užsitikrinti daugiakanalį tinklą aktualiausiems klausimams spręsti;
• Artinti savo idėjas, kultūrą, įpročius prie tų, kurios vyrauja globaliame pasaulyje;
• Įtvirtinti valstybės patikimumą per skleidžiamas vertybes ir politines kryptis

Akademinės diskusijos apie švelniąją galią

Ne visi autoriai sutinka su J. S. Nye plėtojamomis idėjomis apie švelniosios galios priemones, naudingumą, kietosios ir minkštosios galios sąveiką ir pan. Pats autorius priskiriamas neoliberalizmo tarptautinių santykių stovyklai, kuriai būdinga individualistinė metodologija, taigi J. S. Nye iš esmės teigia, jog net vienas veikėjas vienašališkai veikdamas yra pajėgus pakeisti nusistovėjusių tarptautinių normų ir taisyklių turinį, tuo tarpu autoriaus kritikai teigia, jog švelniosios galios tyrimams gali būti naudojama ir konstruktyvistinė prieiga, kuria būtų galima įvertinti ir tai, ko neįvertina J. S. Nye – galios kylančios iš socialinės struktūros ir nelygių resursų pasiskirstymo, kai veikėjai turi gebėjimą užsitikrinti kitų paklusnumą ne kaip individai, bet kaip atitinkamą socialinę poziciją visuomenėje užimantys veikėjai. Akademinėje erdvėje išskiriamos šios pagrindinės debatų, susijusių su švelniąja galia kryptys:

• Jos naudingumas (Giulio Gallarotti, Niall Ferguson, Josef Joffe, Robert Kagan, Ken Waltz, Mearsheimer prieš Nye, Katzenstein, Janice Bially Mattern, Jacques Hymans, Alexander Vuving, Jan Mellisen);
• Švelniosios ir kietosios galios sąveika (Giulio Gallarotti, Joseph Nye);
• Ar švelniąją galia taip pat galima vykdyti prievartą ir ja manipuliuoti? (Janice BIally Mattern, Katzenstein, Duvall ir Barnet prieš J. S. Nye, A. Vuving);
• Kaip ryšys tarp veikėjo ir struktūros veikia švelniosios galios kontekste? (J. Hymans prieš J. S. Nye);
• Ar įmanomas „minkštasis“ balansavimas tarptautinėje sistemoje? (Wohlforth ir Brooks prieš Walt et al.);
• Minkštoji galia ir normatyvinė galia Europoje (Ian Manners, A Ciambra, Thomas Diez, A Hyde Pryce, Richard Whitman);
• Kaip pilietinio pasipriešinimo (arba nesmurtinio pasipriešinimo formos) dažnai gali apimti tam tikrus švelniosios galios aspektus, tačiau vis dėlto išlieka atskira nagrinėjama sąvoka (Adam Roberts, Timothy Garton Ash).

Taip pat skaitykite

• Galia
• Kietoji galia
• Galios projekcija
• Poliškumas