Ženevos konvencijos
Ženevos konvencijos susideda iš 4 sutarčių ir 3 papildomų protokolų, standartizavusių tarptautinę teisę humaniško elgesio su karo aukomis atžvilgiu. Vienaskaitine forma Ženevos konvencija paprastai turimi omenyje 1949 metų susitarimai, dėl kurių buvo suderėta po Antrojo pasaulinio karo. Šių susitarimų dėka buvo atnaujintos trijų pirmųjų Ženevos konvencijų sąlygos ir pridėta ketvirtoji sutartis. Konvencijos straipsniai nustatė pagrindines paimtų į nelaisvę karinio konflikto metu žmonių teises. Taip pat buvo nustatyta sužeistųjų ir civilių karo ir aplink karo zoną apsauga. 1949 metų sutartys buvo pilnai arba su išlygomis ratifikuotos 194 šalių.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „State Parties / Signatories: Geneva Conventions of 12 August 1949“. International Humanitarian Law. International Committee of the Red Cross. Nuoroda tikrinta 2007-01-22.
|
Šis su teise susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |