Absoliučiai juodas kūnas
Absoliučiai juodas kūnas – fizikinė abstrakcija, reiškianti kūną, kuris sugeria visas į jį krentančias elektromagnetines bangas bei bangų neatspindi.[1] Nepaisant to, absoliučiai juodas kūnas gali spinduliuoti elektromagnetines bangas ir turėti savo spalvą. Jo spinduliavimo spektrą apsprendžia vienintelis parametras – temperatūra. Dėl to kartais jį siūloma vadinti idealiuoju spinduoliu.
Terminą „absoliučiai juodas kūnas“ 1860 m. pirmą kartą panaudojo Gustavas Kirchhofas.
Juodojo kūno spinduliavimo dėsniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Planko spinduliuotės dėsnis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1900 m. remdamasis hipoteze, kad elektromagnetinės bangos spinduliuojamos porcijomis (kvantais), kurių energija susieta su dažniu (Planko hipotezė):
- ,
Maksas Plankas išvedė juodojo kūno spinduliuotės dėsnį:
Čia
- yra energijos kiekis iš ploto vieneto per laiko vienetą į erdvinio kampo vienetą, spinduliuojamas dažnių intervale tarp ν ir ν+dν;
- yra absoliučiai juodo kūno temperatūra;
- yra Planko konstanta;
- yra šviesos greitis;
- yra Bolcmano konstanta.
Terminas Planko dėsnis kartais naudojamas Planko hipotezei apie energijos kvantavimą nusakyti (), o kartais kaip Planko spinduliuotės dėsnis – juodojo kūno spinduliavimo dėsnio sinonimas, todėl skaitant literatūrą reikia įsigilinti, ką autorius turi omenyje.
Vyno poslinkio dėsnis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tai yra sąryšis tarp absoliučiai juodo kūno temperatūros ir bangos ilgio, ties kuriuo yra spinduliavimo maksimumas:
Nanometras yra patogus dydis nusakant optinio (šviesos) diapazono bangos ilgius.
Stefano ir Bolcmano spinduliuotės dėsnis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pilna energija , spinduliuojama iš absoliučiai juodo kūno paviršiaus vieneto yra proporcinga temperatūros ketvirtajam laipsniui:
Proporcingumo koeficientas yra vadinamas Stefano ir Bolcmano konstanta.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Plancko dėsnis (Planko dėsnis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 357-358 psl.