Aktantas

Aktantas (pranc. actant – 'veikiantis') (sin. argumentas, predikato argumentas) – aktyvus arba reikšmingas sakinio situacijos dalyvis; predikato priklausinys – subjektas, objektas, aplinkybė.

Įprastinio, stilistiškai neutralaus pilno sakinio struktūros elementai yra šie:

• predikatas (tarinys – veiksmažodis arba jį pavaduojantis žodis);
• subjektas (veiksnys, papildinys – daiktavardis arba jį pavaduojantis žodis);
• objektas (veiksnys, papildinys – daiktavardis arba jį pavaduojantis žodis);
• aplinkybė.

Tokio sakinio pavyzdys:

• Vaikas skaito knygą lauke.

Šio sakinio centras, viršūnė yra predikatas skaito, o su juo susiję (ir būtini) du aktantai – vaikas, knyga. Semantiškai tai yra subjektas ir objektas, o sakinyje atlieka veiksnio ir papildinio vaidmenis. Trečiasis aktantas lauke yra aplinkybė ir nėra nei privalomas predikatui, nei predikato valdomas. Dėl to kai kuriuose šaltiniuose toks sakinio elementas vadinamas sirkonstanta arba adjunktu.

Bet koks sakinys kalbėtojo gali būti transformuojamas. Transformacija gali būti semantiškai neutrali (sakiniu pranešama tikrovės situacija nekinta), arba pridedama/šalinama sakinio aktantų, nuo ko keičiasi ir sakiniu skelbiama tikrovė:

• Knyga yra skaitoma vaiko lauke. – kalbama tikrovė nepakito: predikatas, subjektas ir objektas yra tie patys. Bet subjektas paverčiamas papildiniu, o objektas veiksniu – tuo subjekto pragmatinis rangas sumažinamas, o objekto padidinamas. Šis reiškinys vadinamas veiksmažodžio rūšies kategorija.
• Vaikas skaito (nors dar tik penkerių). – kalbama tikrovė keičiasi, nes keičiasi veiksmažodžio tranzityvumas ir iš sakinio pašalinamas vienas aktantas (objektas). Šis reiškinys vadinamas aktantine derivacija.

Rūšies ir aktantinės derivacijos ribos neaiškios; kartais reiškiniai iš dalies persikloja ir vadinami vienas kitu.

Šią sąvoką įsivedė XX amžiaus viduryje prancūzų lingvistas Liusjenas Tenjeras (Lucien Tesnière), spręsdamas predikato valentingumo problemas ir tikslindamas papildinio bei aplinkybės sąvokas.