Alžyro karas

Alžyro karas
Data 1954 m. lapkričio 1 d. – 1962 m. kovo 19 d. Vieta Prancūzijos Alžyras Rezultatas Alžyro nepriklausomybė
Konflikto šalys
Prancūzija	Alžyras
Vadovai ir kariniai vadai
Charles de Gaulle	Mesali Hadž

Alžyro karas arba Alžyro Nepriklausomybės karas (1954–1962) buvo partizaninio karo ir terorizmo prieš civilius gyventojus iš abiejų pusių bei kovų tarp Prancūzijos armijos ir kolonistų prieš FLN ir kitus nepriklausomybę palaikančius alžyriečius periodas. Nors tuometinė Prancūzijos vyriausybė laikė smurtą Alžyre, įskaitant smurtą prieš Prancūzijos kariuomenę, nusikaltimu ir terorizmu, kai kurie prancūzai, tokie kaip buvęs antinacių pogrindžio dalyvis ir advokatas Jacques Verges lygino prancūzų pasipriešinimą naciams su alžyriečių pasipriešinimu Prancūzijos okupacijai.

Kovą pradėjo Nacionalinis Išsivadavimo Frontas (Front de Libération Nationale arba FLN), Alžyro nacionalistų gyvenančių Alžyre ir užsienyje organizacija. Kovą FNL pradėjo 1954 m., praėjus dvejiems metams po to, kai Prancūzija atsisakė Tuniso ir Maroko kontrolės.

Pagrindinis FNL varžovas – turintis tuos pačius Alžyro nepriklausomybės tikslus – buvo Nacionalinis Alžyro Judėjimas (Mouvement National Algérien – MNA), kurio pagrindiniai šalininkai buvo alžyriečiai darbininkai Prancūzijoje. FLN ir MNA kovojo tarpusavyje Prancūzijoje ir retkarčiais Alžyre praktiškai per visą konflikto laikotarpį.

Kovų pradžia

Ankstų 1954 m. lapkričio 1 d. rytą FLN partizanai pradėjo ataką įvairiose Alžyro dalyse prieš karinius taikinius, policijos postus, sandėlius, komunikacijos įrenginius. Iš Kairo FNL paskelbė proklamaciją, kviečiančią Alžyro musulmonus prisijungti prie kovos už „suverenios, demokratinės ir socialinės Alžyro valstybės atstatymą, islamo principų rėmuose“. Prancūzijos vidaus reikalų ministras socialistas Fransua Miteranas (François Mitterrand) griežtai atsakė, kad „vienintelės galimos derybos yra karas“. Premjero Pjero Mendeso (Pierre Mendès) reakcija į įvykius nustatė Prancūzijos politikos toną sekantiems penkeriems metams. Prancūzija tik prieš kelis mėnesius likvidavo Prancūzijos imperiją Indokinijoje. Lapkričio 12 d. Nacionaliniame Susirinkime premjeras paskelbė, kad „Negalima nusileisti, kai kalba eina apie nacijos vidinę taiką, Respublikos vienybę ir vientisuma. Alžyro departamentai yra Prancūzijos Respublikos dalis. Jie buvo prancūzų ilgą laiką ir jie negrįžtamai yra Prancūzijos (…) Jie ir metropolinė Prancūzija negali atsiskirti“.

Karo eiga ir pabaiga

Konfliktas plėtėsi, ypač po to, kai nuo 1956 m. nepriklausomos Tuniso ir Maroko valstybės ėmė palaikyti FLN. Prancūzų kariuomenė buvo padidinta iki 400 000 karių ir pasiekė tam tikrų pergalių. 1957 m. Alžyro mūšyje FLN buvo sumušta. Tačiau net po to, kai Prancūzija sugebėjo iš dalies sustabdyti FLN aprūpinimą ginklais ir amunicija, iki galo likviduoti FLN partizanų būrių nepavyko.

Dėl kovų pradėjo augti įtampa ir tarp pačių prancūzų. Tuo tarpu kai Prancūzijoje dauguma gyventojų norėjo nutraukti karą ir palaikė Alžyro nepriklausomybės idėją, dalis kariškių ir Alžyro kolonistai grasino kariniu perversmu, nes nepriklausomybės pripažinimas valdžią perduodant į FLN rankas reiškė likimo valiai palikti Prancūzijos pusėje prieš FLN kovojusias puses. Po to kai Prancūzijoje 1961 m. referendume 78 % gyventojų prabalsavo už pasitraukimą iš Alžyro, sustiprėjo prancūzų kolonistų ir jų slaptos organizacijos OAS teroristiniai aktai. Į juos FLN taip pat atsakė teroru. Po ilgų derybų Charles de Gaulle 1962 m. kovo 13 d. Evian sutartimi pripažino Alžyro nepriklausomybę. Nors buvo sutarta, kad prancūzų kolonistams bus išsaugota jų nuosavybė, jie masiškai bėgo į Prancūziją. 1962 m. birželio 1 d. buvo paskelbta Alžyro nepriklausomybė.

Per septynis su puse metų trukusį karą pagal prancūzų duomenis žuvo: 17 459 karių (tarp jų 5 966 žuvusių „per klaidą“); 10 000 europiečių ir 300 000 alžyriečių. Alžyro duomenimis žuvo apie 1 milijoną alžyriečių.

Po karo atsirado 1,8 mln. pabėgėlių. 150 000 alžyriečių samdinių, vadinamųjų „harkių“, kurie karo metu kovojo Prancūzijos armijos pusėje, po karo prancūzų kareivių buvo nuginkluoti ir palikti likimo valiai. Praktiškai visi jie buvo išžudyti. Skirtingais duomenimis iš jų žuvo nuo 30 000 iki 150 000 žmonių.

Alžyro istorijai šis karas šalia nepriklausomybės iškovojimo turėjo didelę reikšmę, nes jo metu kariškiai įgavo didelę įtaką politikoje ir iki šiol blokuoja realų šalies demokratizavimą.