Austrijos-Vengrijos Imperijos karinės oro pajėgos Vokietijos Imperijos karinės oro pajėgos Bulgarijos Karalystės karinės oro pajėgos Čekoslovakijos karinės oro pajėgos Lietuvos karo aviacija Lenkijos karinės oro pajėgos Osmanų Imperijos kariuomenės oro pajėgos
Pagaminta vnt.
1352
Variantai
Albatros D.III Albatros D.III (Oeffag) D 53.2 Albatros D.III (Oeffag) D 153 Albatros D.III (Oeffag) D 253
Albatros D.III – Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietijos imperijos įmonėje Albatros-Flugzeugwerke GmbH sukurtas biplanasnaikintuvas. Karo metu pagrindiniu šio orlaivio operatoriumi buvo Vokietijos kariuomenės aviacija (vok. Luftstreitkräfte), kiek modifikuotą versiją Austrijos-Vengrijos karinėms oro pajėgoms (vok. Luftfahrtruppen) gamino šios šalies įmonė Oeffag (vok. Oesterreichische Flugzeugfabrik AG). Orlaivis itin pasižymėjo 1917 m. pradžioje, jo pagalba Vokietijai pavyko užsitikrinti pranašumą ore, Antantės aviacijos istorijoje šis laikotarpis žinomas kaip „kruvinasis balandis“.
Albatros D.III – vienvietis medinės konstrukcijos biplanas. D.III buvo modifikuotas Albatros D.I ir D.II variantas, tačiau konstrukcine kokybe juos smarkiai pranokęs. D.III buvo naudojamas tas pats fanera dengtas pusiau monokoko fiuzeliažas, lyginant su pirmtakais, buvo gerokai pakeista sparnų geometrija ir liemens forma.
Vokietijos karinių oro pajėgų inspekcijos (Idflieg) nurodymu D.III sparnai buvo suprojektuoti panašūs į prancūziško Nieuport 11: viršutinių sparnų ilgis buvo padidintas, o apatinių sparnų chorda buvo sumažinta, taip pat buvo paliktas tik vienas lonžeronas. Sparnai galuose buvo jungiami nebe lygiagrečiais, o „V" formos spyriais. Dėl šios priežasties britai D.III vadino „V-strutter“. Orlaivio sparnai (viršutinis – ištisinis) – dviejų lonžeronų, dengti drobe, uodegos vairai – iš dalies drobe. Gerų aerodinaminių formų ir labai atsparus liemuo (jo skersmuo apskritos formos) buvo dengtas klijuote. Važiuoklė paprasta, dviejų ratų, su šliaužikliu gale; ištisinės ašies ilgis 1,80 m. Kabina – atvira. Propeleris – fiksuoto žingsnio dviejų menčių, medinis.[1]
Serijiniuose egzemplioriuose buvo montuojamas vienaielis šešių cilindrų vandeniu aušinamas 160 AG galios variklis Mercedes D.Illa, kurio galingumas, padidinus kompresiją, galėjo siekti iki 175 AG. Austrijoje-Vengrijoje gaminti šio tipo lėktuvai turėjo „Austro-Daimler" 160, 200 arba 225 AG galios motorus.
Vokiškas Albatros D.III variantas buvo ginkluotas dviem fiksuotais sinchronizuotais (šaudančiais pro propelerį) 7,92 mm kalibro Spandau MG 08/15 kulkosvaidžiais, montuotais prieš piloto kabiną. Austriškame variante buvo montuojami 8,00 mm kalibro Schwarzlose kulkosvaidžiai.
Pirmasis D.III prototipas pradėtas kurti 1916 m. liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje. Tiksli pirmojo skrydžio data nėra žinoma, tačiau manoma, kad jis įvyko rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje.[2]
Oficialus tinkamumo skrydžiams išbandymas (vok. Typenprüfung) įvyko 1916 m. rugsėjo 26 d. Po jo „Albatros“ įmonė gavo užsakymą pagaminti 400 vienetų D.III. Tai buvo didžiausias orlaivių gamybos užsakymas ikitolinėje Vokietijos istorijoje.[3] 1917 m. vasario ir kovo mėn. Idflieg užsakė dar 50 orlaivių.[4] Albatros fabrike Johannistalyje buvo pagaminta apie 500 vnt. D.III. 1917 m. pavasaryje gamyba buvo perkelta į Albatros Austrijos padalinį – „Ostdeutsche Albatros Werke“ (OAW), o Albatros užsiėmė naujesnio modelio D.V kūrimu ir gamyba.[5] Tarp 1917 m. balandžio ir rugpjūčio Idflieg pateikė penkis užsakymus iš viso 840 vnt. D.III. OAW gamintas variantas gavo savo Typenprüfung 1917 m. birželio mėn.[5] OAW gaminti orlaiviai pasižymėjo didesniais, apvalesniais uodegos vairais.[6]
Palestinoje eksploatuotas Vokietijos Albatros C.III
Vienas pagrindinių orlaivio trūkumų buvo iš D.II paveldėtas sparno centre montuotas sparno profilio formos „Teeves und Braun“ radiatorius. Mūšio metu, jį peršovus, į pilotą pasipildavo karšto vandens srovė. Šis trūkumas buvo ištaisytas nuo 290-ojo D.III radiatorių pradėjus montuoti dešinėje. Ankstesniems orlaiviams tokia modifikacija buvo atlikta jau fronto aerodromuose. Šiltesnio klimato zonoje, Palestinoje dislokuotuose orlaiviuose buvo montuojami du radiatoriai.
Flandrijoje sudužęs Vokietijos Albatros D.III, 1917 m.
Rimtesnė problema buvo apatinio sparno priekinės dalies ir nerviūrų lūžimai. Su tokia pat problema tuo pačiu metu susidūrė ir Nieuport XVII. 1917 m. vasario 23 d. skrydžio metu sulūžo Jasta 6 orlaivio apatinio dešinio sparno nerviūra.[4] Kitą dieną toks pats gedimas įvyko naujame Manfredo von Richthofeno D.III.[4] Sausio 27 d. Vokietijos karo aviacijos vadovybė (Kogenluft – Kommandierender General der Luftstreitkräfte) nurodė nutraukti visus D.III skrydžius tol, kol nebus išsiaiškintos gedimų priežastys. Jau vasario 19 d. Albatros pateikė apatinio sparno sustiprinimo komplektus, o Kogenluft atšaukė savo nurodymą. Naujai gamintuose D.III jau buvo montuojami sustiprint i apatiniai sparnai. Senesni D.III buvo atšaukti į Armee-Flugpark‘us, kur buvo atliktos reikalingos modifikacijos. Šio proceso metu Jasta‘oms teko naudoti senesnius Albatros D.II ir Halberstadt D.II.[7][8]
Pradžioje gedimo priežastimi buvo laikoma prasta gamybos ir žaliavų kokybė Johanistalyje įsikūrusioje Albatros gamykloje. Iš tiesų priežastimi buvo pati orlaivio konstrukcija – trumpesnių apatinių sparnų lonžeronas buvo per toli nuo priekinio sparno krašto, dėl ko skrydžio metu sparnas patirdavo nenumatytas ir statinių bandymų metu nenustatytas sukimo apkrovas. Siekiant jų išvengti pilotams buvo rekomenduojama neatlikinėti stačių arba labai ilgų pikiravimo manevrų. Nepaisant mėginimų ištaisyti, šis konstrukcinis trūkumas išliko visuose vėlesniuose D.III ir juos pakeitusiuose D.V.
Be šių konstrukcinių trūkumų, D.III buvo vertinamas kaip lengvai valdomas, nors reikalaujantis kiek didesnės jėgos. Lyginant su ankstesniu modelio D. II, trumpesni apatiniai sparnai užtikrino didesnį kilimo greitį, geresnį manevringumą ir matomumą žemyn. Kaip ir dauguma to metų orlaivių, D.III turėjo tendenciją pereiti į suktuką, bet išėjimas iš jo buvo labai nesudėtingas.
Vokietijos Imperijos KOP Jasta 9 naikintuvai Albatros D.IIIJasta 50 Albatros D.III. 19174 m. antra pusė.
Pirmieji D.III karinius dalinius pasiekė 1916 m. gruodžio pabaigoje – 1917 m. sausio mėn. Kovo mėn. jų buvo jau 137, gegužę – 327 vnt.
Vienu metu daugiausiai D.III fronte buvo eksploatuojama 1917 m. lapkričio mėn., kai jų skaičius Vakarų fronte siekė 446. D.III buvo naudojami iki pat karo pabaigos: 1918 m. rugpjūčio 31 d. Vakarų fronto daliniuose jų buvo dar 54 vnt. D.III buvo naudojamas 1, 2, 4, 5, 6, 9, 11, 24, 25, 26, 27, 28, 29-oje naikintuvų eskadrilėse (vok. Jagdstaffel – Jasta).
Manfredas fon Richthofenas ir Jasta 11 pilotai prie Albatros D.III
Albatros D.III skaičius Vokietijos kariniuose daliniuose[9]
Metai, mėnuo
Pagaminta vnt.
1917 m. sausis
13
1917 m. kovas
137
1917 m. gegužė
327
1917 m. liepa
303
1917 m. rugsėjis
385
1917 m. lapkritis
446
1918 m. sausis
423
1918 m. kovas
357
1918 m. gegužė
174
1918 m. liepa
82
1918 m. rugsėjis
52
1917 m. pradžioje pradėti eksploatuoti D.III greitai parodė savo pranašumą prieš 80-130 AG Gnome-Rhone ar Clergetrotacinius variklius turėjusius sąjungininkų Farman F.40, Voisin, Moran, Nieuport XVII ar Sopwith Pup. Balandžio mėn., Antantės aviacijos istorijoje vadinamame „kruvinuoju balandžiu“, vien britai neteko 151 orlaivio, sugebėję numušti tik 30 vokiečių.[10]
I Pasaulinio karo antros pusės naikintuvų techniniai duomenys
Metų viduryje šį pranašumą sumažino nauji Antantės naikintuvų modeliai: prancūzų SPAD XIII bei britų Royal Aircraft Factory SE.5, varomi naujai sukurtais 8 cilindrų „V“ formos 150 kW (200 AG) galios Hispano-Suiza 8Ba, Bb arba Bd varikliais, išvystydavo iki 225 km/h greitį. Jėgas ore Vokietijai išlyginti vėl pavyko tik karo pabaigoje, pradėjus eksploatuoti Fokker D.VII, tačiau Antantės šalys jau buvo pradėję gaminti dar galingensius naikintuvus, pvz. Martinsyde F.4.
53-osios serijos Austrijos-Vengrijos Albatros D.III
D.III gamybos licenciją „Oesterreichische Flugzeugfabrik AG“ (Oeffag) įsigijo 1916 m. rudenį. Gamyba Wiener-Neustadt mieste pradėta 1917 m. gegužės mėn. Oficialus orlaivio indeksas buvo „Albatros D.III (Oeffag)“, bet Austrijoje-Vengrijoje dažniausiai buvo vadinamas „Oeffag Albatros D.III“, o po karo, Lenkijoje, – „Oeffag D.III“. Lietuvoje jis buvo vadinamas „Alb. D.III“.
Oeffag gamino tris D.III modifikacijas su skirtingo galingumo Austro-Daimler varikliais: D 53.2 (138 kW / 160 AG), D 153 (149 kW / 200 AG) ir D 253 (168 kW / 225 AG). Austro Daimler varikliai buvo galingesni nei Mercedes D.IIIa, montuoti į vokiškus D.III. Eksploatacijai šaltu oro Oeffag modeliai turėjo žiemos dangčius, pilnai uždengdavusius cilindrų galvutes
Aviacinis Schwarzlose kuklkosvaidis
Austrų ir vengrų pilotai dažnai nuimdavo ankstyvųjų D.III propelerio aerodinaminius gaubtus, nes pastarieji turėjo tendenciją nukristi skrydžio metu. Nuo 153 serijos orlaivio Nr. 112, Oeffag suapvalino orlaivio nosį, dėl ko nebeliko poreikio montuoti propelerio gaubtą. Vokietijoje oro tunelyje atlikti bandymai parodė, kad tokia suapvalinta nosis padidino orlaivio aptakumą, propelerio efektyvumą, o maksimalus greitis padidėjo 14 km/h.
Oeffag gaminti D.III buvo ginkluoti dvejais 8 mm kalibro Schwarzlose kulkosvaidžiais. Dažniausiai jie buvo montuojami giliai fiuzeliaže ir skrydžio metu jų mazgai buvo nepasiekiami pilotui. Praktika parodė mažesnį šių kulkosvaidžių patikimumą nei 7,92 mm kalibro LMG 08/15. Dažniausiai to priežastis buvo sinchronizatoriaus gedimai. Schwarzlose kulkosvaidžiai taip pasižymėjo mažesne greitošauda. 1916 m. ši problema buvo išspręsta įdiegus inžinieriaus Liudwigo Kralo pasiūlytą partobulinimą. Pilotų prašymu paskutiniuose 253-osios serijos orlaiviuose kulkosvaidžiai buvo iškelti virš fiuzeliažo. Nors tokia modifikacija pagerino ginklo aušinimą, tai sukėlė ir naują problemą: Schwarzlose kulkosvaidžio šovinių juostos tepimo sistema, apsauganti nuo panaudotų gilzių prilipimo prie sienelių, atsirado taikiklio lygyje ir neretai, šaudant, tepalo lašai užkimšdavo taikiklį.
Naudodami storesnes nerviūras Oeffag sėkmingai išsprendė apatinio sparno patikimumo problemą. Oeffag gaminti D.III užsirekomendavo kaip patikimi, efektyvūs ir mėgiami pilotų. Laikotarpiu tarp 1917 m. gegužės ir karo pabaigos Oeffag pagamino apie 526 arba 586 vnt. D.III.
Oeffag gamybos D.III naudojo daugiausiai Austrijos-Vengrijos karinės oro pajėgos (vok. K.u. K. Luftfahrttruppen), jais apginklavusios 2D, 6F, 41J, 42J, 48D (kartu su Albatros D.II), 48J, 51J, 55J, 61J eskadrilės (vok. Fliegerkompanie, sutrumpinai žymėta "Flik. ") ir Galanesčio eskadrilė (vok. Kampfstaffel Galanesti).
Pilotuodami Albatros D.III daugiausiai pergalių paisekė:
Rezultatyviausias Austrijos-Vengrijos asas Godwin von Brumowski (kairėje) ir kitas asas Frank Linke-Crawford prie Flik 41J „Albatros D.III“, Portobuffole, Italija, 1918 m. birželis.Karl Nikitsch – 3;
Otto Jäger – 2;
Josef Friedrich – 2;
Godwin Brumowski 16;
Ludwig Hautzmayer – 4;
Eugen Bönsch – 16;
Julius Arigi – 13;
Rudolf Szepessy-Sokoll – 4;
Frank Linke-Crawford – 9;
Georg Kenzian – 7;
Ernst Strohschneider – 10;
Franz Gräser – 17;
Josef Kiss – 12;
Sándor Kasza – 5;
Franz Lahner – 5;
Vengrų pilotas Károly Kaszala prie Austrijos-Vengrijos Albatros D.III Raoul Stojsavljevic – 1;
Austrijoje-Vengrijoje pagamintas Lenkijos Albatros D.III
Sovietų Rusijos-Lenkijos karo metu, 1919–1920 m. D.III plačiai naudojo Lenkija. 1919 m. pradžioje Lenkija tiesiai iš gamyklos įsigijo 38 vienetus 253 serijos D.III. dar 10 vnt. perėmė kaip karo grobį. Dar 26 vnt. D.III Lenkija perėmė iš Vokietijos kariuomenės, tačiau šie orlaiviai dėl struktūrinio nuovargio ir gausių gedimų buvo nurašyti iki 1919 m. pabaigos. Lenkiški D.III buvo paskirstyti po 7-ąją (iš savanorių amerikiečių pilotų sudaryta Kosciuškos eskadrilė, 1 vnt.) 13-ąją (2 vnt.) naikintuvų ir 4-ąja (1 vnt), 5-ąją (2 vnt.), 12-ąją (1 vnt.) žvalgybines eskadriles, Varšuvos pilotų mokyklą (2 vnt.) ir Lavicos pilotų mokyklą (3 vnt.).[12] Lenkijos pilotų mokyklose D.III buvo naudojami iki 1932 m.
Dėl retų oro mūšių, Lenkijos D.III dažniausiai buvo naudojami kaip pėstininkų paramos orlaiviai. Šie orlaiviai aktyvioje tarnyboje buvo naudojami iki 1923 m. Lenkijos pilotai labai teigiamai vertino D.III: yra išlikęs pilotų padėkos laiškas Oeffag įmonei.
Oeffag gamybos D.III tapo vienais pirmųjų naujai sukurtų Čekoslovakijos KOP orlaivių.
Radviliškio kautynėse Lietuvos kariuomenės paimtas karo grobis – bermontininkų lėktuvai. Trečias iš kairės – Albatros.
Lietuvos karo aviacija eksploatavo du Vokietijoje pagamintus Albatros D.III. Tai buvo 1919 m. iš bermontininkų atimto karo grobio dalis. Orlaivių gamykliniai numeriai buvo 5080/17 ir 5160/17, t. y. pagaminti 1917 m. Lietuvos karo aviacija pirmam jų suteikė lietuvišką numerį 1.[1] Kitais duomenimis, Lietuvos karo aviacija turėjo tris Albatros D.III: Nr.2392/17, Nr.5206/17 ir vieną neidentifikuotą, tapusi Lietuvos karinės aviacijos Nr. 1. Dėl prastos būklės Nr. 5206/17 nenaudotas skraidymams, jo dalys panaudotos kitų orlaivių remontui.[13]
Sutvarkytais lėktuvais 1919 m. pabaigoje kurį laiką skraidyta, nors aparatai buvo smarkiai susidėvėję. Orlaivis Nr. 5160/17 1920 m. vasario 27 d. atiduotas kapitaliai remontuoti į Aviacijos parko technines dirbtuves. Perrinktą ir papildytą kitomis detalėmis lėktuvą 1921 m. sausio 23 d. ore išbandė ltn. Jurgis Dobkevičius. Iš pradžių priklausė 1-ajai oro eskadrilei, o gegužės 1 d. buvo perduotas 2-ajai oro eskadrilei. Po keleto dienų, gegužės 6 d., vėl taisytas dirbtuvėse, o gegužės 26 d. po remonto grąžintas atgal. Orlaivis 2-ojoje oro eskadrilėje naudotas lakūnų lavinimuisi, žinių apie dalyvavimą karo veiksmuose nėra.[13]
Albatros D.III Nr. 5080/17 ilgą laiką išbuvo sandėlyje ir tik 1921 m. kovo 10 d. buvo paimtas iš Aviacijos parko remontuoti. Po dešimties dienų, nutraukus darbus, lėktuvas buvo grąžintas atgal į sandėlį ir laikytas atsargoje.[1]
XXI a. pradžioje Austrijos aviacijos entuziastas Koloman Mayrhofer pagamino dvi 253-osios serijos Albatros D.III (Oeffag) kopijas, kuriems buvo suteiti Austrijos-Vengrijos K.u. K. Luftfahrttruppen stiliaus numeriai 253.01 ir 253.24. Abejuose orlaiviuose sumontuoti autentiški Austro-Daimler varikliai.
Vieną orlaivį eksploatuoja ne pelno organizacija, antrasis yra buvo eksponuojamas Wiener-Neustadt’o – miesto, kuriame I Pasaulinio karo metais ir buvo gaminami šie lėktuvai – rotušėje, vėliau – Aviaticum skrydžio muziejuje (vok. Flugmuseum Aviaticum) šalia Wiener-Neustadt miesto.
(RU) Дональд, Д. Полная энциклопедия мировой авиации: Самолёты и вертолёты XX столетия.
(EN) Franks, Norman, Hal Giblin and Nigel McCrery. Under the Guns of the Red Baron: Complete Record of Von Richthofen’s Victories and Victims. London: Grub Street, 1998. ISBN 1-84067-145-9.
(EN) Gray, Peter L.: The Albatros D.I–D.III. Profile No. 127, Profile Publications Ltd., Leatherhead, Surrey, England 1966.
(EN) Gray, Peter L., Stair, Ian R.: Albatros Fighters of World War 1. Vintage Aviation Publications, Oxford 1979, ISBN 0-905469-80-1, (Air history world war 1 series (Wingspan Publications) 2).
(EN) Gray, Peter L., Thetford, Owen: German Aircraft of the First World War. Putnam, London 1962, (3rd Edition, reprinted: ebenda 1987, ISBN 0-85177-809-7), S. 49–52.
(EN) Gray, Peter L., The Albatros D.I–D.III. Profile No. 127, Profile Publications Ltd., Leatherhead, Surrey, England 1966,
(EN) Grosz, Peter M. „The Agile & Aggressive Albatros“. Air Enthusiast Quarterly, No. 1, n.d., pp. 36–51. ISSN 0143-5450
(EN) Grosz, Peter M. Albatros D.III (Windsock Datafile Special). Berkhamsted, Herts, UK: Albatros Publications, 2003. ISBN 1-902207-62-9.
(EN) Grosz, Peter M., George Haddow and Peter Schiemer. Austro-Hungarian Army Aircraft of World War I. Boulder, CO: Flying Machines Press, 2002. ISBN 1-891268-05-8.
(DE) Karlheinz Kens, Hanns Müller: Die Flugzeuge des Ersten Weltkriegs 1914–1918. Heyne, München 1973, ISBN 3-453-00404-3.
(EN) Klaauw, Bart van der (March–April 1999). „Unexpected Windfalls: Accidentally or Deliberately, More than 100 Aircraft 'arrived' in Dutch Territory During the Great War“. Air Enthusiast (80): 54–59. ISSN 0143-5450
(PL) Meissner, Janusz, Wspomnienia pilota. Cz. I. Jak dziś pamiętam, Wydawnictwo Literackie, Wrocław 1985.
(EN) Mikesh, Robert C. Albatros D.Va: German Fighter of World War I. Washington, D.C.: Smithsonian Institution Press, 1980. ISBN 0-87474-633-7
(EN) Miller, James F. Albatros D.III: Johannisthal, OAW, and Oeffag Variants (Air Vanguard 13). Oxford: Osprey Publishing, 2014. ISBN 978-1-78200-371-7
(PL) Morgała, Andrzej. Samoloty wojskowe w Polsce 1918–1924, Warsaw: Lampart, 1997. ISBN 83-86776-34-X.
(EN) Stephenson, Charles (ill. Ian Palmer), Zeppelins : German airships 1900-40, Oxford, Osprey, coll. « New vanguard » (no 101), 2004 (ISBN 978-1-841-76692-8, OCLC 56450166)
(EN) VanWyngarden, Greg. Albatros Aces of World War I Part 2 (Aircraft of the Aces No. 77). Oxford: Osprey Publishing, 2007. ISBN 1-84603-179-6.
Austrijos-Vengrijos Imperijos karinės oro pajėgos 
Vokietijos Imperijos karinės oro pajėgos .svg){kind=small}
Bulgarijos Karalystės karinės oro pajėgos 
Čekoslovakijos karinės oro pajėgos .svg){kind=small}
Lietuvos karo aviacija
Lenkijos karinės oro pajėgos 
Osmanų Imperijos kariuomenės oro pajėgos.jpg)
.jpg)
Vokietijos imperija
Jungtinė Karalystė
Prancūzija
_Brumowski.jpg)
