Anasaziai
Anasaziai arba senieji pueblai, pueblų kultūra – priešistorinė indėnų žembdirbių kultūra, gyvavusi JAV pietvakaruose, Kolorado plynaukštėje (Jutos, Arizonos, Kolorado, Naujosios Meksikos valstijose).[1] Iš anasazių yra kilusios dabartinės hopių, zunių, akomų, keresų, tivų tautos (pueblai). Kalbiniu požiūriu jų kilmė skirtinga, nes vieni vartoja jutų-actekų kalbas, kitų kalbos – izoliuotos (zunių, keresų).[2]
Pavadinimas anaasází yra kilęs navachų kalbos ir reiškia „senbuviai“ arba „priešo protėviai“. Pavadinimas pueblo yra ispaniškas ir reiškia „kaimelis“ – taip vadintos pueblų kultūros gyvenvietės.[3]
Pueblų kultūros atsiradimas siejamas su II–IV a. antruoju krepšių pynėjų kultūriniu tarpsniu. Tuo metu medžiotojų ir rankiotojų tautos pynė krepšius ir pamažu perėjo prie žemdirbystės. Krepšių pynėjų kultūros žmonės gyveno dažniausiai olose, dalį maisto atsargų saugojo požeminėse ertėmėse. Vėliau be kukrūzų pradėtos auginti pupelės, įrengtos drėkinimo sistemos (kanalai, tvenkiniai), medžioklės ir rankiojimo reikšmė sumenko, prijaukinti kalakutai, išplėtota keramika. Nuo VIII a. prasidėjo tikroji pueblų statytojų kultūra: vietoje požeminių urvų pradėtos statyti antžeminės smiltainio gyvenvietės – pueblai. Jas sudarydavo iki 100 patalpų. Pradėta auginti medvilnė, keramika nustelbė krepšių pynimą. Pueblai pradžioje statyti kanjonuose, uolų siaurymėse, vėliau išplito ir po upių slėnius, buvo įvairių dydžių. III pueblų laikotarpiu (nuo XIV a.) ypač augo didžiosios gyvenvietės kanjonuose. Jose statyti kelių aukštų namai su požeminėmis patalpomis, iš viso viename pueble būdavo nuo 20 iki 1000 patalpų. Žemės ūkis, keramikos gamyba ir audimas tuo metu buvo svarbiausios ūkio šakos.[1]
XIV–XV a. anasazių kultūra pradėjo nykti. Jos pražūtį greičiausiai lėmė 1276–1299 m. Didžioji sausra, dėl kurios sumenko derlius. Žmonės pradėjo keltis į pietus (prie Rio Grandės) ir rytus (į Baltuosius kalnus) kur steigė naujas gyvenvietes. Tuo metu gyvenvietės jau buvo paprastesnės statybos, nors keramikos ir audinių gamybos meistrystė išliko panaši.[1] 1540 m. anasaziai susidūrė su ispanais. Šie indėnų žemėse pradėjo steigti krikščioniškas misijas, nuo 1598 m. – juos kolonizavo. 1680 m. anasaziai sukilo, bet iki 1692 m. vėl buvo pavergti ispanų.[2] XVIII a. dėl priespaudos ir epidemijų anasazių kultūra sunyko, daug pueblų sunyko (nuo 75 iki 25–30).[1] 1848 m. anasazių žemės užimtos amerikiečių.[2]
Senosios pueblų architektūros pavyzdžių likę Mesa Vardėje, Čako kanjone, Kanjonų žemėje, Bandeljė; dabar daugelis šių vietovių valstybės saugomos kaip nacionaliniai parkai arba paminklai Keturių kampų krašte. Žymiausias iš tebegyvenamų pueblų yra Taoso Pueblas (pasaulio paveldo objektas).