Ankstyvieji viduramžiai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ankstyvieji viduramžiai – Europos istorijos laikotarpis, prasidėjęs po Vakarų Romos imperijos sužlugimo, viduramžių epochos pradžia. Ankstyvieji viduramžiai truko apie 500 metų: apytiksliai nuo 500 iki 1000-ųjų metų. Laikotarpio pradžia laikomas Vakarų Romos imperijos žlugimas, pabaiga – Šv. Romos imperijos susikūrimas. Šis laikotarpis neretai vadinamas Tamsiaisiais amžiais, dėl kultūrinio kontrasto su prieš tai gyvavusia antikine kultūra.

Romos imperijos žlugimas

Barbarų invazijos į Romos imperiją

Prasidedant II a. Romos imperijoje pasireiškė ekonominis, politinis smukimo laikotarpis – pradėjo mažėti gyventojų, sumenko prekybos apyvarta. Tai iš dalies siejama su tamsiųjų amžių klimato atšalimu ir sumenkusiu derliumi.

Nuo Baltijos pajūrio tautų kraustymosi laikotarpiu į pietus patraukė germanų gentys (vandalai, gotai), iš rytų stepių atkeliavo hunai. Šios gentys pradėjo kurti savo valstybes ir sąjungas. Romėnams legionus išlaikyti buvo brangu, todėl ekonominio nuosmukio metu jų drausmė pakriko. Pakraščių armijas barbarai papirkdavo ir į imperijos teritoriją įsinešdavo ginklus. 376–382 m. prasidėjo romėnų – gotų karas. 378 m. gotų sąjunga laimėjo Adrianopolio mūšį prieš Rytų Romą. Gotai įgavo laisvę Balkanuose. Rytų Roma buvo pakankamai turtinga ir mokėjo duoklę gotams taip užsigarantuodama saugumą. Tačiau Vakarų Roma nebuvo turtinga, todėl jos teritorijoje šeimininkavo germanai. 410 m. Alariko I vadovaujami vestgotai įsiveržė ir nusiaubė Romą. 476 m. Vakarų Roma sutriuškinta galutinai.

Daugelis barbarų priėmė arijonų tikėjimą, kuris buvo laikomas eretišku Romoje. Įsivyravusi anarchija ir plėšikavimas lėmė didelį kultūrinį ir ekonominį nuosmukį – prekyba tapo nesaugi dėl puldinėjimų, sustojo gamybos progresas. Sunaikinus administracinę, karinę, edukacinę infrastruktūrą ženkliai smuko raštingumo lygis. Pasinaudoję suirute išsivadavo vergai, nebebuvo kam dirbti laukų. Romos miesto gyventojų skaičius sumažėjo nuo 1 milijono I a. pr. m. e. iki 20 tūkst. ankstyvaisiais viduramžiais. XI a. po Europą pradėjo siautėti epidemijos, kai kuriais skaičiavimais nusinešusios daugiau nei pusės Europos gyventojų gyvybes. Epidemijos liovėsi ~750 m. ir nepasikartojo iki XIV a. Juodosios mirties.

Bizantija

Graikiškos kultūros Rytų Romos imperija išvengė ekonominės krizės ir intensyvių barbarų antpuolių. Konstantinopolis netrukus tapo turtingiausiu Europos miestu, čia ėjo svarbiausi prekybiniai keliai. 527–565 m. imperatoriui Justinianui I pavyko atkovoti dalį vakarinių Romos žemių ir dalinai atkurti Romos imperiją. Jo nurodymu taip pat pastatytas vienas iškiliausių ankstyvųjų viduramžių statinių – Sofijos soboras. Tačiau netrukus prasidėjusi pandemija gerokai susilpnino Bizantiją. Valdant Mauricijui, vėliau Heraklėjui imperiją pradėjo puldinėti avarai, slavai, bulgarai. Heraklėjui pavyko užkariauti Persiją, bet arabai netrukus užėmė Bizantijos žemes Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Nors Konstantinopolis atlaikė arabų antpuolius, tuo pasinaudoję bulgarai ir ilyrai užėmė Balkanus.

VIII a. pr. nepaisant imperijos sumažėjimo Bizantija buvo klestinti imperija, o Konstantinopolis – turtingiausias Europos miestas. Bizantiečiai už vakarinės Europos tautas buvo pranašesni savo ginkluote, organizuotumu, kultūros pasiekimais. Bizantija traukė Rytų Europos gentis – į Balkanus ėmė veržtis slavai, asimiliuodami finougrus, ilyrus.

Islamo iškilimas

Arabų kalifato plėtimasis

Pranašui Mohamedui paskelbus islamo religiją prasidėjo arabų genčių konsolidacija. 632–634 m. valdant pirmajam kalifui Abu Bakrui buvo suvienyti visi Arabijos pusiasalio arabai. Valdant Omarui I užkariauta Sirija, Jordanija, Palestina ir Irakas. 645 m. trečiasis kalifas Usmanas iš Bizantijos atkovojo Egiptą. Valdant Ali kilo pilietinis karas ir į kalifato valdymą stojo Omeijadų dinastija, valdžiusi iš Damasko. 685–705 m. valdant Abdui al Malikui Arabų kalifatas pasiekė klestėjimą – buvo užkariauta Vidurinė Azija, Šiaurės Afrika, Iberija.

Iberijos užkariavime dalyvavo daugiausia berberų gentys (maurai). 711 m. vadovaujami Tariko ibn Zijado maurai užėmė vestgotų valdytą Iberiją. Per aštuonerius metus Pirėnai buvo islamizuoti ir tapo Arabų kalifato dalimi. 717 m. arabams patyrus pralaimėjimą prieš Konstantinopolį jų prestižas smuko. 732 m. Puatjė mūšyje frankai sustabdė arabų veržimąsi į Europą. 750 m. kalifatą valdyti pradėjo Abasidų dinastija. Abdas ar Rahmanas I iš nuverstos Omeijadų dinastijos paspruko į Iberiją ir ten 756 m. įkūrė Kordobos emyratą. VIII a. pab. frankai pradėjo Iberijos rekonkistą. IX–X a. Arabų kalifatas pradėjo byrėti – atsiskyrė Persija, skirtingos dinastijos ėmė kurti savo kalifatus.

Lotyniškųjų Vakarų atgimimas

Europa Karolio Didžiojo laikais

Sąlygos Vakarų Europoje pradėjo gerėti VIII a. pradžioje. Čia krikščioniškos barbarų gentys įkūrė savo valstybes. Itin klestinti buvo Frankų imperija, užkariavusi aplinkines germanų gentis bei sustabdžiusi arabų plėtimąsi Europoje.

Italija

568 m. į Italiją įsiveržę lombardai įkūrė savo kunigaikštystes. Lombardai buvo prastai organizuoti, didelę laisvę turėjo vietiniai kunigaikščiai. 717–744 m. valdant Liutprandui pavyko suvienyti lombardus, bet vėliau šie vėl pakriko ir 774 m. buvo užkariauti frankų. Pietines pakrantes ir salas užkariavo saracėnai, Tirėnų jūros pakrantės miestai buvo lojalūs Bizantijai.

Anglija

V a. į Britaniją atsikėlė germanų gentys iš Jutlandijos ir Vokietijos. Pasak legendos, keltų britų karalius Vortigernas pažadėjo jutų valdovams Hengestui ir Horsai galimybę įsikurt Britanijoje mainais už pagalbą kovojant su piktų gentimis. Nugalėjusios piktus germanų gentys toliau veržėsi į Britaniją ir išstūmė čia gyvenusias keltų gentis. Iki 926 m. anglosaksai suvienijo visą Angliją.

Frankų imperija

Buvusioje romėnų Galijos provincijoje susikūrė frankų Merovingų valstybė. Po 496 m. Tolbiako mūšio prieš alemanus frankų valdovas Chlodvigas priėmė krikščionybę. Frankų valstybė tapo viena pagrindinių jėgų Vakarų Europoje. VIII a. pradėjęs valdyti Karolis Didysis apjungė dabartinę Prancūziją, vakarų Vokietiją ir šiaurės Italiją į Karolingų imperiją. Karolis Didysis Romoje buvo karūnuotas imperatoriumi. Valstybėje prasidėjo vadinamas Karolingų renesansas, kurio metu atgimė kultūra, švietimas. Tačiau vėliau prasidėję vikingų ir madjarų antpuoliai palaužė imperiją i ši suskilo į atskiras kunigaikštystes (Verdeno sutartis).

Vikingų amžius

Senovės Skandinavijos vikingų ekspansija.

550–793 m. Skandinavijoje buvo Vendelio era – geležies amžius. Čia gyvavusios germanų gentys vertėsi metalų, vergų prekyba, laivyba. Skandinavai savo laivais pradėjo pasiekti tolimesnes pakrantes. Vikingų eros pradžia laikomi 793 m., kuomet šie sugriovė Lindisfarno abatiją Anglijoje. Netrukus vikingai tapo Europos pakrančių siaubu – jie puldinėjo Baltijos, Šiaurės, vėliau ir Viduržemio jūros pakrančių miestus. Tuo tarpu rytų vikingai variagai Rytų Europos upėmis skverbėsi į žemyno gilumą, pasiekė Kaspijos, Juodąją jūras, netgi atakavo Konstantinopolį. Apie 1000 m. vikingų ekspedicija pasiekė Šiaurės Amerikos krantus – Vinlandą. Tai jie padarė beveik 500 metų anksčiau nei Kristupas Kolumbas. Skandinavai ne tik plėšė miestus, bet ir patys vykdė kolonizaciją – jie kūrėsi Anglijoje, Normandijoje, Airijoje, Islandijoje, Grenlandijoje, Baltijos pakrantėse, variagai davė užuomazgas Rusios valstybei.

Rytų Europa

Kijevo Rusia X a. vid.

Prieš susidarant Kijevo Rusiai Rytų Europos lygumose klajojo įvairios gentys. Viena pagrindinių jėgų buvo chazarai, atsiskyrę nuo Tiurkų chaganato. Čia taip pat gyveno alanai, madjarai, įvairios slavų gentys. Juodosios jūros pakrantėje buvo įsikūrę graikai, Krymo gotai. Chazarams sudarius sąjungą su Bizantija sėkmingai pavyko atremti arabų atakas iš pietų. VII a. Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje įsikūrė galinga klajoklių bolgarų gentis, vadovaujama Kubrato. Chazarams pavyko išstumti bolgarus į Volgos ir Dunojaus pakrantes. Dunojaus bolgarai (dabartiniai bulgarai) buvo greitai slavizuoti, ir nepaisant to, kad nuolat kovojo prieš Bizantiją iš graikų priėmė krikščionybę. Vietiniai dvasininkai Šv. Kirilas ir Šv. Metodijus sukūrė naują slavišką raidyną – kirilicą bei bažnytinę slavų kalbą. Bulgarai atrėmė arabų antpuolius taip pat sustabdė pečenegų ir chazarų veržimąsi į vakarus.

Į šiaurę nuo Bizantijos valdų susikūrė kita galinga slavų valstybė Didžioji Moravija. Jos gyventojus pakrikštyti bandė Romos ir Konstantinopolio misionieriai. 896 m. Moraviją sunaikino iš rytų į Panonijos baseiną įsiveržę madjarai.

Iki VIII a. šiaurinė Rytų Europa buvo apgyvendinta senrusių bei finų genčių. IX a. iš Skandinavijos atvykę variagai Ladogos ežero pakrantėje pradėjo steigti gyvenvietes. Jie greitai privertė paklusti vietines slavų ir finų gentis ir 862 m. kunigaikštis Rurikas įkūrė Novgorodo valstybę. Vėliau variagų – slavų valstybė buvo perkelta į pietus, į Kijevą. Čia buvo sustabdytas Chazarų chaganato dominavimas ir duoklių rinkimas iš slavų. Netrukus Kijevo Rusia užmezgė ryšius su Bizantija, iš kurios priėmė krikščionybę, raštą, kultūrą.

Pabaltijys

Pabaltijo regione buvo įsikūrusios baltų ir finų gentys. Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu jos gyveno viduriniajame geležies amžiuje. Tradiciškai teigiama, kad tautų kraustymosi laikotarpiu regionas išliko ramus, nors randama to laikotarpio ne baltiškos kilmės kapynų. IX a. kuršių apgyvendintos pakrantės kentėjo nuo vikingų antpuolių. Vikingų kronikose minimas 854 m. mūšis kuršių sostinėje Apuolėje (tai pirmasis paminėtas dabartinės Lietuvos vietovardis). XI a. iš germanų žemių vyko krikščioniškos misijos. 997 m. misijos metu prūsai nužudė vyskupą Adalbertą. 1009 m. Kvedlinburgo analuose pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas, aprašant Šv. Brunono nužudymą.

Laikotarpis už Europos ribų

Azija

Europa ankstyvaisiais viduramžiais nebuvo kultūriškai pažengęs regionas. Jį gerokai lenkė arabai bei šių užkariauti persai. Kiniją tuo laikotarpiu valdė Sui ir Tangų dinastijos, 907 m. prasidėjo politinė suirutė (Penkių dinastijų ir Dešimties karalysčių laikotarpis), o amžiaus antroje pusėje valdžią paėmė Songų dinastija.

Čalukjų laikotarpio šventykla

Centrinės Azijos kalnuose ir stepėse driekėsi tiurkų genčių valstybė – Tiurkų kaganatas. Vėliau šį iš vakarų pradėjo spausti arabai, iš rytų – kinai ir kaganatas VIII a. vid. subyrėjo. Iš jo susidarė Uigūrų kaganatas, gyvavęs apie šimtmetį. Vėliau jį nusiaubė kirgizų antpuolis, susidarė Gansu, Turfano ir Karachanidų valstybės.

Indija tarp VI–XI a. buvo susiskaidžiusi į karalystes. Viena svarbiausių buvo kanadų Čalukjų dinastija, valdžiusi pusiasalio vakarus. 753 m. ją pakeitė Raštrakutų dinastija. Vakaruose valdė tamilų Palavų dinastija, pietuose – Pandijų dinastija. Šias tamilų žemes vėliau apjungė Čolų dinastija, kuri užėmė ne tik rytų Indostaną, bet ir dalį Malajų salyno. Pietryčių Azijoje įtakingiausia buvo Šrividžajų imperija.

Afrika

Į šiaurės Afriką įsiveržę vandalai nusiaubė romėnų valdytas provincijas ir Kartaginoje įkūrė savo valstybę. VII a. iš rytų plėtėsi Arabų kalifatas, islamizavęs čia gyvenusias berberų gentis bei išnaikinęs graikus ir romėnus. Pradėjus byrėti kalifatui iškilo naujas Fatimidų kalifatas. Vakarų Afrikoje svarbiausia to meto valstybė buvo Vagadu. Pietinėje Afrikoje IV–V a. įsiveržę bantai išstūmė vietinius koisanus. Šiaurės rytų Afrikoje svarbiausia buvo Aksumitų imperija. IV a. ji priėmė krikščionybę iš Bizantijos.

Amerika

Centrinėje Amerikoje šiuo laikotarpiu klestėjo Majų civilizacija. Rytinėje Šiaurės Amerikoje gyvavo pilkapių statytojų kultūra, kituose regionuose taip pat nebuvo valstybinių darinių. XI a. pr. vikingai Niufaundlando saloje įkūrė Vinlando koloniją. Pietų Amerikoje, Senovės Peru VI–X a. gyvavo Vario ir Tihuanako kultūros.

Apžvalga

Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu įvyko paskutinis masinis tautų kraustymasis ir į Europą atkeliavusios tautos tapo sėslios. Krikščionybė paplito tarp vakarų Europos tautų, o per Bizantiją ir tarp rytų tautų. Dėl apeigų, dogmų, etinių, estetinių ir kitų skirtumų tarp vakarų ir rytų krikščionių Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu įvyko kelios krikščionių bažnyčių schizmos. Tuo pat metu buvo apkrikštyta beveik visos Europos tautos, išskyrus baltus, finougrus ir skandinavus. Naujai susikūrusios Europos valstybės sėkmingai atlaikė arabų veržimąsi iš pietų ir klajoklių veržimąsi iš rytų.