Aragoniečių kalba
| Aragoniečių kalba | |
| Kalbama |  Aragonas (Ispanija) |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | 10 000–50 000 (2017 m.) |
| Kilmė | indoeuropiečių italikų lotynofakliskų romanų vakarų romanų oksitanų-romanų aragoniečių |
| Rašto sistemos | lotynų |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | an |
| ISO 639-2 | arg |
| ISO 639-3 | arg |
| Geografinis paplitimas | |
 | |
| Aragono žemėlapis, kuriame pilka, mėlyna ir šviesiai oranžine spalva pažymėtos šiaurės Aragono tarmės | |
Aragoniečių kalba (Aragonés) – romanų kalba, kuria, 2011 m. duomenimis, kalbėjo apie 12 000 žmonių Ispanijos Aragono regione.[1][2] Tai vienintelė šiuolaikinė kalba, išlikusi iš viduramžių navariečių-aragoniečių kalbos, kuri aiškiai skiriasi nuo ispanų kalbos.
Istoriškai žmonės šią kalbą vadino fabla. Vietiniai aragoniečiai ją paprastai vadina vietinių tarmių pavadinimais, pavyzdžiui, cheso (Valje de Heče) arba patués (Benaskės slėnyje).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Aragoniečių kalba, susiformavusi Ebro baseino dalyse, atsirado viduramžiais. Ji paplito Pirėnų kalnuose, teritorijose, kuriose anksčiau buvo kalbama kalbomis, panašiomis į dabartinę baskų kalbą. Aragono karalystė (sudaryta iš Aragono, Sobrarbės ir Ribagorcos grafysčių) išsiplėtė į pietus nuo kalnų, Rekonkistos metu išstūmė maurus toliau į pietus ir išplėtė aragoniečių kalbą.
Katalonijos grafysčių ir Aragono karalystės sąjunga, kuri XII a. sudarė Aragono karūną, nesujungė abiejų teritorijų kalbų. Rytuose ir toliau buvo kalbama katalonų kalba, o vakaruose – navariečių-aragoniečių kalba. Aragoniečių rekonkista pietuose baigėsi Jokūbui I perleidus Mursiją Kastilijos karalystei kaip kraitį aragoniečių princesei.
Žinomiausias aragoniečių kalbos puoselėtojas buvo Juan Fernández de Heredia, XIV a. pabaigoje Rodo riterių ordino didysis magistras. Jis parašė platų kūrinių katalogą aragoniečių kalba ir išvertė keletą kūrinių iš graikų kalbos į aragoniečių.
Kastilų (ispanų) kalbos paplitimas, kastilietiška Trastamarų dinastijos kilmė ir kastilų bei aragoniečių kalbų panašumas palengvino aragoniečių kalbos nuosmukį. Lūžis įvyko XV a., kai buvo karūnuotas kastiliškasis Ferdinandas I Aragonietis.
XVIII a. pradžioje, po Aragono sąjungininkų pralaimėjimo Ispanijos įpėdinystės kare, Pilypas V įsakė uždrausti aragoniečių kalbą mokyklose ir įtvirtinti kastilų (ispanų) kalbą kaip vienintelę oficialią Aragono kalbą.
Pastaraisiais laikais aragoniečių kalba dažniausiai buvo laikoma ispanų kalbos kaimo tarmių grupe. Privalomasis ugdymas pakenkė ir taip silpnai jos pozicijai, pavyzdžiui, mokiniai buvo baudžiami už tai, kad ja kalbėjo. Tačiau 1978 m. Ispanijai perėjus prie demokratijos, atsirado literatūros kūrinių ir kalbos studijų.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Perez, R. (2017-02-21). „El aragonés: la lengua romance que ya solo hablan el 1% de los aragoneses“ [Aragonese: the Romance language that already only 1% of Aragonese speak]. ABC (ispanų). Nuoroda tikrinta 2020-01-14.
- ↑ Reyes, Anchel; Gimeno, Chabier; Montañés, Miguel; Sorolla, Natxo; Esgluga, Pep; Martínez, Juan Pablo (2017). L'aragonés y lo catalán en l'actualidat. Analisi d'o Censo de Población y Viviendas de 2011 (aragonesų). Zaragoza. ISBN 978-84-16723-25-6 – via zaguan.unizar.es.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Autores Varios, El aragonés: identidad y problemática de una lengua, 1982 Zaragoza ISBN 84-7078-022-0
- Jean Joseph Saroïhandy, „Dialectos aragoneses“, Archivo de Filología Aragonesa, LXI-LXII (2005–2006), Zaragoza, Institución „Fernando el Católico“-CSIC, págs. 363–375. (Con prólogo de Joaquín Costa). ISSN 0210-5624 (Versión electrónica en formato PDF). Es reedición del artículo publicado originalmente en el Annuaire de 1901 de la Escuela Práctica de Estudios Superiores (Sección de Ciencias Históricas y Filológicas), París, Imprenta Nacional, 1900, 106.
|
Šis straipsnis apie kalbas yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |