Atlanto vergų prekyba

Atlanto vergų prekyba arba transatlantinė vergų prekyba – XVI–XIX a.^[1] vykdyta vergų prekyba, kurios metu vergų prekeiviai pavergtus Afrikos žmones gabendavo į svetimus kraštus, daugiausiai į Šiaurės bei Pietų Ameriką. Pagrindiniam prekybos keliui priklausė Amerika, Vakarų Europa ir Afrika. Didžioji dalis gabenamų žmonių buvo iš Vidurio ir Vakarų Afrikos: juos Britanijai, Portgualijai ir Prancūzijai pardavinėjo Vakarų Afrikos vergų prekeiviai.^[2]^[3] Dalis jų būdavo pagaunami grobiamuosiuose žygiuose pakrantėje,^[4] britai bei portugalai pavergtuosius įkalindavo Afrikos krantuose įrengtuose fortuose, o vėliau juos daugiausiai išgabendavo į Ameriką.^[5] Išskyrus portugalus, patys europiečiai grobiamuosiuose žygiuose dalyvaudavo retai, nes nebuvo prisitaikę prie gamtos sąlygų, o pastarųjų išgyvenimo tikimybė dėl maliarijos paplitimo Užsachario Afrikoje anuomet nesiekė nė vienerių metų.^[3]

Kolonijinės Pietų Atlanto ir Karibų ekonomikos buvo ypač priklausomos nuo vergų darbo cukranendrių plantacijose bei panašiose darbo srityse. Tokios gamybos našumas buvo svarbu Vakarų Europai, kurios šalys XVI–XVI a. konkuravo tarpusavyje, siekdamos plėsti savo užjūrio valdas.^[6]

XVI a. portugalai buvo pirmieji, kurie pradėjo pirkti vergus iš Vakarų Afrikos prekeivių ir juos gabenti per Atlanto vandenyną. 1526 m. jie sėkmingai nugabeno pirmuosius Afrikos vergus į Braziliją ir netrukus jų pavyzdžiu pradėjo sekti ir kiti europiečiai.^[7] Laivų savininkai į vergus žiūrėjo kaip į krovinius, kuriuos reikia nugabenti į Ameriką kiek įmanoma greičiau bei pigiau. Jie buvo parduodami ir įdarbinami kavos, tabako, kakavos, cukraus ir medvilnės plantacijose, aukso ir sidabro kasyklose, ryžių laukuose, statybų pramonėje, kiti dirbo ir kvalifikuotą darbą arba tarnaudavo namų ūkiuose.^[8] Pradžioje Anglijos kolonijos pirmuosius afrikiečius laikydavo įsipareigojusiais tarnais, kurių teisinis statusas buvo panašus į britų ar airių darbuotojus kontraktininkus. Tačiau XVII a. vergovė pamažu įgijo rasinį pagrindą: Afrikos vergai ir jų būsimi palikuonys pradėti laikyti savininko nuosavybe, o vergėms gimę vaikai likdavo vergais (lot. partus sequitur ventrem). Prekyboje afrikiečiai buvo prilyginami prekėms, jie būdavo pardavinėjami drauge su gaminiais ar paslaugomis.

Pagrindinės Atlanto vergų prekybos šalys, pradedant labiausiai ir baigiant mažiausiai į prekybą įsitraukusia, buvo: Portugalija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Nyderlandai, Ispanija, Jungtinės Valstijos ir Danija.^[9]

Manoma, jog per 400 metų laikotarpį iš Afrikos Atlanto vandenynu išgabenta apie 12–12,8 mln. vergų.^[10]^[11] Tikima, kad belaisvių pirkimo mastai buvo kur kas didesni – maždaug 1,2–2,4 mln. afrikiečių mirdavo kelionės metu. Milijonai į Naująjį pasaulį sėkmingai atvykusiųjų neatlaikydavo prastų sąlygų ir stovyklose, kurios buvo skirtos pavergtuosius pripratinti prie naujų klimato sąlygų bei mitybos.^[12]^[13] Nors XIX a. pr. daugelis vyriausybių pradėjo leisti įstatymus, draudžiančius šią prekybą, anuomet vis dar buvo paplitusi kontrabanda žmonėmis. XXI a. pr. keletas vyriausybių viešai atsiprašė už dalyvavimą Atlanto vergų prekyboje.

Išnašos

↑ „The history of the transatlantic slave trade [Transatlantinės vergų prekybos istorija].“ (anglų k.). National Museums Liverpool. 2020-07-10. Nuoroda tikrinta 2021-03-26.
↑ Henry Louis Gates Jr. (2010-04-22). „Opinion – How to End the Slavery Blame-Game [Nuomonė – kaip pabaigti kaltinimų dėl vergovės žaidimą].“ (anglų k.). The New York Times. Originalas archyvuotas 2010-04-26. Nuoroda tikrinta Nuoroda tikrinta 2022-03-22. Citata: Istorikai John Thornton ir Linda Heywood iš Bostono universiteto apskaičiavo, kad 90 procentų į Naująjį pasaulį išsiųstų asmenų buvo pavergti afrikiečių ir parduoti Europos prekybininkams.
↑ ^3,0 ^3,1 Sowell, Thomas (2005). „The Real History of Slavery [Tikroji vergovės istorija].“ (anglų k.). Black Rednecks and White Liberals. New York: Encounter Books. 121–122 p. ISBN 978-1-59403-086-4.
↑ „The transatlantic slave trade [Transatlantinė vergovės prekyba].“ (anglų k.). BBC. Nuoroda tikrinta 2021-05-06. Citata: Kai kurie pavergtieji buvo tiesiogiai sugauti britų prekeivių. Pavergėjai Afrikoje užpuolė ir pagrobė vietinius žmones. Dauguma vergų laivų naudojo britų „talkininkus“ – vyrus, kurie visą darbo dieną gyveno Afrikoje ir pirkdavo pavergtus žmones iš čiabuvių vadų.
↑ „Implications of the slave trade for African societies [Vergų prekybos pasekmės Afrikos visuomenei].“ (anglų k.). London: BBC. Nuoroda tikrinta 2020-06-12.
↑ Mannix, Daniel (1962). „Black Cargoes: A History of the Atlantic Slave Trade, 1518-1865 [Juodi kroviniai: Atlanto vergų prekybos istorija, 1518–1865 m.].“ (anglų k.). The Viking Press. pp. Introduction–1–5.
↑ Weber, Greta (2015-06-05). „Shipwreck Shines Light on Historic Shift in Slave Trade [Laivo nuolaužos nušviečia istorinius pokyčius vergų prekyboje].“ (anglų k.). National Geographic Society. Nuoroda tikrinta 2015-06-08.
↑ Covey, Herbert C.; Eisnach, Dwight, eds. (2009). „What the Slaves Ate: Recollections of African American Foods and Foodways from the Slave Narratives [Ką valgė vergai: afroamerikiečių maisto ir maisto tiekimo atsiminimai pagal vergų pasakojimus].“ (anglų k.). Santa Barbara, California: Greenwood Press. 49–72 p. ISBN 978-0-313-37497-5. LCCN 2009003907.
↑ „Slaves embarked to America from 1450 until 1866 by country [Vergai gabenti į Ameriką nuo 1450 ligi 1866 m. pagal valstybę].“ (anglų k.). Originalas archyvuotas 2023-06-18. Nuoroda tikrinta 2023-06-18.
↑ Ronald Segal, The Black Diaspora: Five Centuries of the Black Experience Outside Africa (New York: Farrar, Straus and Giroux, 1995), ISBN 0-374-11396-3, p. 4. "It is now estimated that 11,863,000 slaves were shipped across the Atlantic." (Note in original: Paul E. Lovejoy, "The Impact of the Atlantic Slave Trade on Africa: A Review of the Literature", in Journal of African History 30 (1989), p. 368.)
↑ Meredith, Martin (2014). The Fortunes of Africa. New York: PublicAffairs. p. 191. ISBN 978-1-61039-635-6.
↑ Patrick Manning, "The Slave Trade: The Formal Demographics of a Global System" in Joseph E. Inikori and Stanley L. Engerman (eds), The Atlantic Slave Trade: Effects on Economies, Societies and Peoples in Africa, the Americas, and Europe (Duke University Press, 1992), pp. 117–44, online at pp. 119–120.
↑ Eltis, David and Richardson, David, "The Numbers Game". In: Northrup, David: The Atlantic Slave Trade, 2nd ed., Houghton Mifflin Co., 2002, p. 95.

[1] „The history of the transatlantic slave trade [Transatlantinės vergų prekybos istorija].“ (anglų k.). National Museums Liverpool. 2020-07-10. Nuoroda tikrinta 2021-03-26.

[2] Henry Louis Gates Jr. (2010-04-22). „Opinion – How to End the Slavery Blame-Game [Nuomonė – kaip pabaigti kaltinimų dėl vergovės žaidimą].“ (anglų k.). The New York Times. Originalas archyvuotas 2010-04-26. Nuoroda tikrinta Nuoroda tikrinta 2022-03-22. Citata: Istorikai John Thornton ir Linda Heywood iš Bostono universiteto apskaičiavo, kad 90 procentų į Naująjį pasaulį išsiųstų asmenų buvo pavergti afrikiečių ir parduoti Europos prekybininkams.

[:0-3] 3,0 ^3,1 Sowell, Thomas (2005). „The Real History of Slavery [Tikroji vergovės istorija].“ (anglų k.). Black Rednecks and White Liberals. New York: Encounter Books. 121–122 p. ISBN 978-1-59403-086-4.

[4] „The transatlantic slave trade [Transatlantinė vergovės prekyba].“ (anglų k.). BBC. Nuoroda tikrinta 2021-05-06. Citata: Kai kurie pavergtieji buvo tiesiogiai sugauti britų prekeivių. Pavergėjai Afrikoje užpuolė ir pagrobė vietinius žmones. Dauguma vergų laivų naudojo britų „talkininkus“ – vyrus, kurie visą darbo dieną gyveno Afrikoje ir pirkdavo pavergtus žmones iš čiabuvių vadų.

[5] „Implications of the slave trade for African societies [Vergų prekybos pasekmės Afrikos visuomenei].“ (anglų k.). London: BBC. Nuoroda tikrinta 2020-06-12.

[6] Mannix, Daniel (1962). „Black Cargoes: A History of the Atlantic Slave Trade, 1518-1865 [Juodi kroviniai: Atlanto vergų prekybos istorija, 1518–1865 m.].“ (anglų k.). The Viking Press. pp. Introduction–1–5.

[7] Weber, Greta (2015-06-05). „Shipwreck Shines Light on Historic Shift in Slave Trade [Laivo nuolaužos nušviečia istorinius pokyčius vergų prekyboje].“ (anglų k.). National Geographic Society. Nuoroda tikrinta 2015-06-08.

[8] Covey, Herbert C.; Eisnach, Dwight, eds. (2009). „What the Slaves Ate: Recollections of African American Foods and Foodways from the Slave Narratives [Ką valgė vergai: afroamerikiečių maisto ir maisto tiekimo atsiminimai pagal vergų pasakojimus].“ (anglų k.). Santa Barbara, California: Greenwood Press. 49–72 p. ISBN 978-0-313-37497-5. LCCN 2009003907.

[9] „Slaves embarked to America from 1450 until 1866 by country [Vergai gabenti į Ameriką nuo 1450 ligi 1866 m. pagal valstybę].“ (anglų k.). Originalas archyvuotas 2023-06-18. Nuoroda tikrinta 2023-06-18.

[10] Ronald Segal, The Black Diaspora: Five Centuries of the Black Experience Outside Africa (New York: Farrar, Straus and Giroux, 1995), ISBN 0-374-11396-3, p. 4. "It is now estimated that 11,863,000 slaves were shipped across the Atlantic." (Note in original: Paul E. Lovejoy, "The Impact of the Atlantic Slave Trade on Africa: A Review of the Literature", in Journal of African History 30 (1989), p. 368.)

[11] Meredith, Martin (2014). The Fortunes of Africa. New York: PublicAffairs. p. 191. ISBN 978-1-61039-635-6.

[12] Patrick Manning, "The Slave Trade: The Formal Demographics of a Global System" in Joseph E. Inikori and Stanley L. Engerman (eds), The Atlantic Slave Trade: Effects on Economies, Societies and Peoples in Africa, the Americas, and Europe (Duke University Press, 1992), pp. 117–44, online at pp. 119–120.

[13] Eltis, David and Richardson, David, "The Numbers Game". In: Northrup, David: The Atlantic Slave Trade, 2nd ed., Houghton Mifflin Co., 2002, p. 95.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]