Austrijos imperiją kaip paveldimąją Habsburgų monarchiją 1804 m. rugpjūčio 11 d. įkūrė paskutinis Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Austrijos erchercogas Pranciškus II. Drauge jis pasivadino Austrijos imperatoriumi Pranciškumi I. Austrijos imperija gyvavo iki 1867 m., kai buvo transformuota į dualistinę Austrijos-Vengrijos monarchiją.
1805 m. Austrija dalyvavo Trečiajame koalicijos kare, bet pralaimėjusi ties Ulmu ir Austrelicu buvo priversta pasirašyti Presburgo (Bratislavos) taiką ir atsisakyti Venecijos, Tirolio ir Šv. Romos imperijos imperatoriaus titulo. Dar kartą pradėtas karas prieš Napoleoną po pralaimėjimo ties Vagramu ir kituose mūšiuose baigėsi Vienos taika 1809 m., pagal kurią Austrija prarado Krainą, Galicijos dalį ir kitas teritorijas. Naujasis Austrijos ministras K. Meternichas, matydamas katastrofišką krašto finansų būklę, pakeitė politiką Prancūzijos atžvilgiu ir pasistengė užmegzti draugiškus santykius, kuriems sustiprinti Franco duktė Luiza buvo išleista už Napoleono. 1813 m., Napoleonui pralaimėjus Rusijoje, Austrija prisijungė prie Prancūzijos priešų. Dėl sėkmingos Meternicho politikos po Vienos kongreso Austrijai buvo grąžintos visos prarastos žemės. Kompensacijai už Belgiją Austrija gavo Lombardijos-Venecijos karalystę ir pirmą vietą Vokietijos bundestage (Deutscher Bundestag).
Po Vienos kongreso Austrija ginklu padėjo grąžinti absoliutizmą Neapolyje, Pjemonte ir Ispanijoje, numalšino sukilimą Parmoje, Modenoje ir Romanijoje, įvedė griežtą cenzūrą, priešinosi, nors ir nesėkmingai, pagalbos sukilusiems graikams teikimui. Vidaus politikoje vyravo ekonominė suirutė, nors ir būta pastangų situaciją taisyti. Už Ferdinandą I valdė valstybės konferencija (sudaryta iš Mastericho, čekų kanclerio Kolovrato ir erchercogo Karolio), palaikiusi kuo griežčiausią reakciją. Tautinių judėjimų pakilimas ir 1848 m. revoliucija Paryžiuje sukėlė revoliuciją ir Austrijoje.
.svg)
.png)
