Būtis
Būtis arba egzistencija[1] (lot. exsistentia, sen. gr. εἶναι, ὔπαρξις, vok. Bestehen, Dasein, skr. सत् = IAST: sat, rus. существование) – buvimas tikrovėje, buvimas tikru – tuo, kas esti; tikrovės pajauta, priešingybė nebūčiai. Kas yra būtis – vienas esminių filosofinių klausimų, būtį tirianti filosofijos šaka vadinama ontologija. Pagal požiūrį būtin išskiriamos pagrindinės filosofijos kryptys – idealizmas, materializmas, objektyvizmas, subjektyvizmas, personalizmas ir kt.
Būties klausimas keliamas jau senųjų civilizacijų (Egipto, Mesopotamijos, Indijos), įvairių pasaulio tautų mitinėse-religinėse tradicijose. Paprastai pasaulėkūros mituose nusakoma, kaip būties ir nebūties perskyra atsiranda sukūrus pasaulį iš skyros nepažįstančio chaoso.
Graikų mąstytojai miletiečiai, tokie kaip Talis Miletietis, Anaksimandras, Anaksimenas, apibrėžto pasaulio neapibrėžtą šaltinį laikė pradmeniu, vienijančiu pasaulį, jo kitimų pagrindą, kuris yra nedalomas ir visada tas pats. Vėliau (V a. pr. m. e.), Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas, Melisas apsvarstė būtį teoriniu lygmeniu – pasak jų, būtis, yra amžina, nekaiti, protu pažįstama tikrovė, atskirta nuo kintamos juslinių reiškinių įvairovės. Aristotelis atskyrė būtį nuo būnančiojo – „Metafizikoje“ jis teigia, kad „žmogaus būtis ir pats žmogus nėra tas pat“. Platonas teigė būties hierarchiją – šią mintį plėtojo ne tik kiti graikų filosofai, bet ir viduramžių krikščioniškieji bei islamo filosofai.
Pasak Ibn Sinos, būtis pati yra abejinga atskirybėms ir bendrybėms, ji gali būti paskira daiktuose ir bendra prote (aumeny). Būtis neapsprendžia esmės. Esantis, kurio supratimas neatsiejamas nuo esaties (būties), neturi esmės: tai Dievas, „neišvengiamoji būtis“. Kadangi kūriniuose esmė ir esatis (būtis) atskirti, todėl jie turi kontingentinį būdą. Tuo tarpu Ibn Rušdas tvirtino, kad esmė pati savaime savin įtraukia būtį ir vienovę. Tomas Akvinietis būties nelaikė atsitiktinumu (aksidencija) kaip Ibn Sina, bet ir nesekė Ibn Rušdu, sutapatinusiu būtį su esme – pasak jo, visa kūrinija susideda iš būties ir esmės (compositio ex esse et quod est), bet tik Dievuje būtis ir esmė sutampa.[2]
Naujųjų laikų filosofijoje būtis pradėta sieti su žmogiškojo pažinimo procesu, laikytasi nuostatos, kad būties tikrumas gali būti paaiškintas mąstymu (pasak Dekarto) arba jusliniu patyrimu (pasak Berklio, Hiumo). Egzistencializme būties klausimas laikomas neatsiejamu nuo žmogaus gyvenimo, jo prasmės. Hėgelis svarstė, kaip susiformuoja objektyvioji būtis, kurią žmogus paverčia savo pažinimo turiniu.[3]
Indų filosofijoje nuo „Rigvedos“ laikų vartojama sąvoka sat („esąs; tai, kas esti“), nusakanti būtį, ir yra neatskiriama nuo satya („tiesa, tikrovė“). Vedose būtis dažniausiai nusakoma pasireiškianti per Agnį („ugnį“), kuris vadinamas Dangaus (Djauso) sūnumi, tiesos liepsna, dievų liežuviu. Upanišadose sat tapatinamas su nekintančia, neįvardijama, visa persmelkiančia esme ir tikrove – brahman; ši tikrovė pažįstama per Savęs (ātman) pažinimą.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Įvairių lietuvių autorių naudojami taip pat ir kitokie atitikmenys: esatis, santybė, būva, esa. Keblumų kyla bandant atskirti kai kuriose filosofinėse sistemose dvejopą skirstymą į egzistenciją ir buvimą (angl. Being, rus. Бытие, vok. Sein). Be to, labai panašios sąvokos yra esmė (sen. gr. οὐσία), substancialumas.
- ↑ СУЩЕСТВОВАНИЕ. Новая философская энциклопедия – М.: Мысль, 2000–2001.
- ↑ Krescencijus Stoškus. Būtis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003