Bhaktis
Bhaktis (skr. भक्ति = IAST: bhakti- – „atsidavimas, meilė, prieraišumas“) – vienas ortodoksalių išsivadavimo iš samsaros būdų hinduizme.
Bhaktį pradėta aiškinti Rigvedoje. Teologinė samprata išplėtota epiniu ir Puranų laikotarpiu. XVI–XVII a. bhakčio šalininkų sąjūdis dominavo šiaurinėje Indijos dalyje.
Bhaktį pripažįsta vaišnavai, propaguoja ir kai kurios šaivų mokyklos. Bhagavatapuranoje teigiama, kad bhaktį sudaro klausymasis, giedojimas, prisiminimas, lotoso pėdų garbinimas, apeiginis kultas, pagarbos teikimas, tarnavimas, draugystė ir visiškas atsidavimas.
Pirmasis filosofiškai bhaktį XI–XII a. pagrindė Ramanudža.[1]
Bhakti praktika vadinama Bhakti joga.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kazimieras Seibutis. Bhaktis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003