Bostono Celtics

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Bostono „Celtics“

Konferencija

Rytų

Divizionas

Atlanto

Įkurta

1946

Istorija

Bostono „Celtics“
(nuo 1946–ųjų m. iki dabar)

Arena

„TD Garden“ arena

Miestas

Bostonas (Masačusetso valstija)

Komandos spalvos

Keltų žalia ir balta

Savininkas (–ai)

Boston Basketball Partners

Generalinis direktorius

Brad Stevens

Vyriausiasis treneris

Joe Mazzulla

Dukterinė komanda „G“ lygoje

Meino „Celtics“

Čempionų titulai

18 (1957, 1959, 1960, 1961, 1962, 1963, 1964, 1965, 1966, 1968, 1969, 1974, 1976, 1981, 1984, 1986, 2008, 2024)

Konferencijos nugalėtojų titulai

11 (1974, 1976, 1981, 1984, 1985, 1986, 1987, 2008, 2010, 2022, 2024)

Diviziono nugalėtojų titulai

34 (1957, 1958, 1959, 1960, 1961, 1962, 1963, 1964, 1965, 1972, 1973, 1974, 1975, 1976, 1980, 1981, 1982, 1984, 1985, 1986, 1987, 1988, 1991, 1992, 2005, 2008, 2009, 2010, 2011, 2012, 2017, 2022, 2023, 2024)

Įamžinti marškinėlių nr.

23 (00, 1, 2, 3, 5, 6, 10, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 25, 31, 32, 33, 34, 35, LOSCY)

Oficiali svetainė

celtics.com

Namų

Išvykos

Bostono „Celtics“ (angl. Boston Celtics) – profesionalus krepšinio klubas, įsikūręs Bostone (Masačusetso valstijoje), bei žaidžiantis Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) Rytų konferencijos Atlanto pogrupyje. Komandos savininkas yra Viklifas Grousbekas, ją treniruoja Bradas Stevensas, o krepšinio operacijų prezidentas yra Denis Eindžas. Nuo įkūrimo 1946-aisiais metais, klubas laimėjo 17 NBA čempionatų – daugiausiai iš visų NBA komandų kartu su Los Andželo „Lakers“. „Celtics“ labiausiai dominavo nuo 1957 m. iki 1969 m., kai per 13 metų laimėjo 11 čempionatų (iš jų – aštuonis iš eilės – tai ilgiausia iš eilės laimėtų čempionatų serija tarp visų Šiaurės Amerikos profesionalių sporto komandų). Šiuo metu namų rungtynes klubas žaidžia „TD Garden“ arenoje.

Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo vidurio „Celtics“ arba dominavo NBA lygoje arba vaidino svarbų vaidmenį atkrintamosiose varžybose. Po to, kai 1986 m. mirė antruoju numeriu NBA naujokų biržoje pašauktas Lenas Bajasas, o 1993 m. – Redžis Luisas, komanda nuolat smuko – nuo 1996 m. iki 2007 m. į atkrintamąsias varžybas pateko tik keturis kartus. Po 2007-ųjų m. sezono įsigijęs Keviną Garnetą ir Rėjų Aleną klubas sugrįžo į aukštumas. 2008-ųjų m. birželio 17-ąją laimėjusi 2008-ųjų m. NBA finalo seriją prieš Los Andželo „Lakers“ 4–2 Bostono „Celtics“ komanda iškovojo 17-ąjį NBA čempionų titulą. Keturi eikipos žaidėjai (Bobas Kuzis, Bilas Raselas, Deivas Kauensas ir Laris Berdas), kartu sudėjus, 10 kartų yra pripažinti naudingiausiais lygos žaidėjais (daugiausiai tarp visų NBA komandų).

Komandos istorija

1946 m. – 1956 m.: Dinastijos kūrimas

„Celtics“ klubas įkurtas 1946-aisiais m. kaip Amerikos krepšinio asociacijos (BAA) komanda, o, 1949-ųjų m. rudenį BAA susijungus su Nacionaline krepšinio lyga ir susiformavus Nacionalinei krepšinio asociacijai (NBA), tapo pastarosios nariu. 1950-aisiais m. „Celtics“ tapo pirmąja komanda, pašaukusia afroamerikietį žaidėją (Čaką Kuperį).

Pirmuosius keletą metų „Celtics“ komandai sekėsi sunkiai, tačiau po to buvo pasamdytas treneris Redas Auerbekas. Vienas iš pirmųjų svarbių žaidėjų, prisijungusių prie „Celtics“, buvo Bobas Kuzis, kurį R. Auerbekas iš pradžių pasirinkti atsisakė. Tad B. Kuzis galiausiai atiteko Čikagos „Stags“ klubui. Pastarajam bankrutavus iš bedarbiais likusių žaidėjų „Celtics“ įsigijo būtent B. Kuzį. Po 1955–56 m. sezono R. Auerbekas atliko stulbinamus mainus. Jis perdavė nuolatinį Visų žvaigždžių rungtynių dalyvį Edą Makolį ir teisę naujokų biržoje pašaukti Klifą Heiganą Sent Luiso „Hawks“ klubui, o mainais gavo „Hawks“ priklausiusį antrąjį šaukimą pirmame naujokų biržos ture. Po derybų su Ročesterio „Royals“ klubu R. Auerbekas pasinaudojo teise ir pašaukė vidurio puolėją iš San Francisko universiteto Bilą Raselą. Treneris taip pat įsigijo Šv. Kryžiaus koledže išskirtinai rungtyniavusį Tomį Hainsoną, kuris 1957-aisiais m. tapo NBA metų naujoku. B. Raselas ir T. Hainsonas ypač gerai susižaidė su B. Kuziu – aplink šiuos žaidėjus R. Auerbekas daugiau kaip dešimtmetį vėliau būrė „Celtics“ klubą. B. Raselas, prie komandos prisijungęs 1957-ųjų m. sezono viduryje, nes atstovavo JAV rinktinei, iškart ženkliai prisidėjo gerinant komandą.

1957 m. – 1969 m.: Dinastija

B. Raselas žaidė beveik visose sezono rungtynėse, ir „Celtics“ pateko į NBA finalą, kuriame septynerių varžybų serijoje nugalėjo Sent Luiso „Hawks“ bei iškovojo savo pirmąjį iš 17–os (daugiausiai lygoje) NBA čempionų titulų. 1958–aisiais „Celtics“ vėl nužygiavo iki NBA finalo, kurį šįkart pralaimėjo „Hawks“ komandai šešerių rungtynių serijoje. Tačiau tais metais įsigijęs K. S. Džounsą „Celtics“ klubas pradėjo dinastiją, kuri tęsėsi ilgiau kaip dešimtmetį. 1959–aisiais m. B. Kuziui žaidžiant įžaidėju, B. Raselui – vidurio puolėju, o T. Hainsonui – puolėju „Celtics“, „sausai“ nugalėję Mineapolio „Lakers“ komandą, laimėjo NBA čempionatą. Vis dar treniruojama R. Auerbako „Celtics“ laimėjo dar septynis čempionatus paeiliui – iš viso aštuoni iš eilės laimėti čempionų titulai. Per tuos metus „Celtics“ šešis kartus finalo serijose žaidė prieš „Lakers“ – taip prasidėjo įtempta ir neretai nuožmi konkurencija tarp šių klubų. Finale „Celtics“ su „Lakers“ iš viso susitiko 11 kartų. 1964–aisiais R. Auerbeko vedama „Celtics“ komanda tapo pirmąja, kurios startinę sudėtį sudarė vien afroamerikiečiai. Daugelis pripažįsta, kad nuo 6–o dešimtmečio vidurio iki 8–o dešimtmečio Bostono „Celtics“ buvo viena iš visų laikų geriausių komandų.

Po 1966–ųjų m. čempionato R. Auerbekas paliko trenerio postą, o jį pakeitė žaidžiančiuoju treneriu tapęs B. Raselas. Naujasis treneris taip pat tapo pirmuoju afroamerikiečiu treneriu NBA lygoje. R. Auerbekas komandoje liko kaip generalinis direktorius, šiose pareigose jis buvo iki antros 9-ojo dešimtmečio pusės. Tačiau tais metais nutrūko „Celtics“ komandos laimėtų čempionų titulų serija, kadangi klubas Rytų konferencijos finalo serijoje nusileido Filadelfijos „76ers“ ekipai. Senstanti komanda dar du kartus (1968 m. ir 1969 m.) sugebėjo iškovoti čempionų žiedus, abu kartus ji finaluose nugalėjo „Lakers“. Po 1969-ųjų m. sezono iš komandos pasitraukė B. Raselas, tuo iš esmės baigdamas dominuojančią „Celtics“ dinastiją, kuri per 13 metų iškovojo 11 čempionų titulų. 8-ių iš eilės laimėtų NBA čempionatų serija yra ilgiausia tokia serija visų Jungtinių Valstijų profesionalių sporto šakų istorijoje.

1970 m. – 1978 m.: Dinastijos atgaivinimas

1970-ųjų sezoną „Celtics“ bandė grįžti į pergalių kelią, tačiau šiais metais komanda pirmą kartą nuo 1949–50 m. sezono (tie metai buvo paskutiniai, kai komandai dar nevadovavo R. Auerbekas) patyrė daugiau pralaimėjimų negu iškovojo pergalių. Tačiau įsigijusi Deivą Kauensą, Polą Sailasą bei Džo Džo Vaitą „Celtics“ komanda vėl pradėjo dominuoti. Po pralaimėjimo Rytų konferencijos finale 1972 m. „Celtics“ persigrupavo ir ryžtingai užbaigė 1973-iųjų reguliarųjį sezoną puikiui rezultatu – 68 pergalės ir 14 pralaimėjimų. Tačiau čempionatas baigėsi nusivylimu, kai Konferencijos finale klubą 7–erių rungtynių serijoje įveikė Niujorko „Knicks“. Kitais metais „Celtics“ sugrįžo į atkrintamąsias varžybas, NBA finale įveikdamas Milvokio „Bucks“ ir iškovodamas 12–ąjį čempionų titulą. Po pirmų ketverių rungtynių komandos turėjo po dvi pergales, o, „Celtics“ klubui laimėjus 5–ąsias varžybas Milvokyje, finalo serija grįžo į Bostoną, šio miesto komandai pirmaujant 3–2 bei turint galimybę seriją užbaigti tarp savų sienų. Tačiau 6–ąjį susitikimą laimėjo „Bucks“, kai, iki antro pratęsimo pabaigus likus 3 sekundėms, Karimas Abdul–Džabaras „įsūdė kablį“, o finalo serija vėl iškeliavo į Milvokį. Bet 7–ųjų rungtynių herojumi tapo D. Kauensas, pelnęs 28 taškus, ir padėjęs „Celtics“ komandai susigrąžinti čempionų titulą po penkerių metų pertraukos. 1976 m. klubas laimėjo dar vieną čempionatą, 6–erių rungtynių finalo serijoje nugalėdamas Finikso „Suns“. Ši serija padovanojo vienas iš įspūdingiausių rungtynių per visą NBA istoriją. Serijos rezultatui esant lygiam – 2–2 – 5–osiose varžybose „Boston Garden“ arenoje „Suns“ komanda ilgą laiką atsilikinėjo, tačiau atsitiesė ir išplėšė pratęsimą. Antro pratęsimo pabaigoje Garo Herdo metimas apsisukus iš už baudos aikštelės pratęsė rungtynes iki tol dar neregėto trečiojo pratęsimo, kuriame „Celtics“ įrodė savo pranašumą. Tomis Hainsonas treniravo tas abi čempionų komandas. Po 1976 m. čempionato ir pasirodymo 1977 m. atkrintamosiose varžybose Bostono „Celtics“ vėl pradėjo atsistatymo etapą.

1977 m. NBA naujokų biržoje „Celtics“ pasirinko jauną puolėją iš Šiaurės Karolinos universiteto Šarlotės mieste Sedriką Maksvelą. Naujokas nežibėjo pirmame sezone, tačiau teikė vilčių. Po 1977–78 m. sezono, kuriame „Celtics“ iškovojo 32 pergales ir patyrė 50 pralaimėjimų, R. Auerbeko darbas tapo dar sunkesnis, nes komandą paliko rezultatyviausias visų laikų klubo žaidėjas Džonas Havličekas, komandai atidavęs 16 metų.

1979 m. – 1992 m.: L. Berdo metai

1977–78 m. sezoną „Celtics“ komandai priklausė du iš pirmųjų aštuonių šaukimų 1978 m. NBA naujokų biržoje. R. Auerbekas, turėdamas tai omenyje, surizikavo ir 6–uoju šaukimu pasirinko trečiakursį (Indianos valstybiniame universitete) Larį Berdą, nors ir žinojo, kad krepšininkas nuspręs pasilikti koledže paskutiniams savo mokymosi metams. „Celtics“ išlaikė teises į žaidėją vieneriems metams (taisyklė, leidusi tai padaryti, vėliau buvo pakeista), o R. Auerbekas manė, kad L. Berdo potencialas yra vertas laukimo. Treneris taip pat tikėjosi, jog, pasibaigus koledžo sezonui, „Celtics“ turės puikią galimybę su žaidėju pasirašyti sutartį. Jis buvo teisus – L. Berdas prisijungė iškart po to, kai nuvedė savo komandą iki NCAA finalo, kuriame pralaimėjo Mičigano valstybinio universiteto komandai, vedamai Medžiko Džonsono.

L. Berdas buvo pašauktas 6–u numeriu 1978 m. NBA naujokų biržoje ir visą savo karjerą praleido Bostono „Celtics“ komandoje.

Kita svarbi istorija „Celtics“ klubo 1978–79 m. sezone buvo konfliktas tarp R. Auerbeko ir naujojo savininko Džono V. Brauno. Nesutarimai beveik privedė prie to, kad treneris atsistatydintų iš generalinio direktoriaus pareigų ir pereitų į Niujorko „Knicks“ komandą. Visuomenė tvirtai palaikė R. Auerbeką, tad Dž. Braunas nusprendė geriau parduoti komandą, negu patirti miesto įtūžį dėl konflikto su treneriu. Per trumpą valdymo laikotarpį Dž. Braunas atliko mainus, per kuriuos gavo Bobą Makedu, kurio R. Auerbekas nepakentė. Taip buvo suformuotas komandos branduolys. Tą sezoną „Celtics“ sekėsi nekaip – žaisdami be L. Berdo jie iškovojo 29 pergales bei patyrė 53 nesėkmes. Naujokams Chrisui Fordui, Rikui Robiui, Sedrikui Maksvelui ir Tainiui Arčibaldui nepavyko atvesti komandos į pergalių kelią.

1979–80 m. sezoną, praėjus metams po pašaukimo, „Celtics“ komandoje debiutavo L. Berdas. Klubą perėmus naujam savininkui, R. Auerbekas atliko keletą mainų, padėjusių komandą sugrąžinti į lyderių gretas. Treneris iškeitė nepatenkintą B. Makedu, buvusį rezultatyviausią lygos žaidėją, į Detroito „Pistons“ komandoje žaidusį gynybos specialistą M. L. Karą bei du šaukimus 1980 m. NBA naujokų biržos pirmajame rate. Be to, iš CBA jis paėmė įžaidėją Džeraldą Hendersoną. M. L. Karas, T. Arčibaldas, Dž. Hendersonas ir Ch. Fordas sudarė gana neblogą unikalaus meistriškumo gynėjų grandį, kuri puikiai derėjo su priekine linija, sudaryta iš talentigųjų D. Kauenso, S. Maksvelo bei L. Berdo, kuris vėliau tapo NBA metų naujoku. „Celtics“ reguliarųjį sezoną baigė turėdama 32 pergalėmis daugiau nei ankstesniame sezone (tuo metu tai buvo didžiausias sezono pokytis NBA istorijoje). Komanda iškovojo 61–ą pergalę ir pralaimėjo 21–ą kartą, tačiau Rytų konferencijos finale nusileido Filadelfijos „76ers“ klubui.

Po sezono R. Auerbekas atliko bene vienapusiškiausius mainus per visą NBA istoriją. Treneris visada buvo mėgėjas atsargoje turėti keletą šaukimų naujokų biržoje, tad net ir po sėkmingo 1979–80 m. sezono „Celtics“ klubui priklausė pirmasis ir tryliktasis šaukimai 1980 m. naujokų biržoje, likę po mainų su Detroito „Pistons“. R. Auerbekas bemat įžvelgė galimybę pagerinti komandą: už šiuos du šaukimus Oklendo „Golden State Warriors“ atidavė vidurio puolėją Robertą Perišą ir 3–iąjį šaukimą pirmajame naujokų biržos rate. Juo R. Auerbekas pasirinko sunkųjį krašto puolėją iš Minesotos universiteto Keviną Makeilą. Šie trys būsimi Šlovės muziejaus nariai sudarė branduolį, leidusį „Celtics“ tapti dominuojančia komanda NBA lygoje.

Nepaisant to, kad dar treniruočių stovyklos pabaigoje karjerą baigė vidurio puolėjas Deivas Kauensas, „Celtics“, treniruojama Bilo Fičo, 1980–81 m. sezoną baigė su 62 pergalėmis ir 20 pralaimėjimų. Rytų konferencijos finale komanda vėl susigrūmė su „76ers“ klubu. Iš pradžių „Celtics“ serijoje atsiliko 1–3, tačiau atsitiesė ir laimėjo klasiškas 7–ąsias rungtynes, rezultatu 91–90. Finalo serijoje komanda įveikė Hiustono „Rockets“ ir iškovojo 1981 m. NBA čempionų titulą – praėjus vos dvejiems metams po L. Berdo pašaukimo. S. Maksvelas buvo pripažintas naudingiausiu finalo žaidėju.

1983–84 m. sezoną „Celtics“ pelnė 62 pergales ir patyrė 20 pralaimėjimų, ir, po trejų metų pertraukos, vėl nukeliavo į finalą. Nors jame komanda iš pirmų trejų rungtynių prieš Los Andželo „Lakers“ laimėjo tik vienas, tačiau atsitiesė ir 15–ą kartą tapo NBA čempione. Finalo serijoje L. Berdas vėl konkuravo su „Lakers“ žvaigžde Medžiku Džonsonu, su kuriuo kovojo dar koledže. Po finalo iš generalinio direktoriaus pareigų oficialiai pasitraukė R. Auerbekas, tačiau jam atiteko komandos prezidento postas. Jį pakeitė Dženas Volkas (Jan Volk). Prie komandos jis prisijungė 1971 m., tik baigęs Kolumbijos teisės mokyklą, ir nuo 1976 m. buvo vyriausiuoju komandos advokatu, o nuo 1980 m. – generalinio direktoriaus pavaduotoju. Tarpsezoniu Dž. Volkas atliko pirmuosius savo, kaip generalinio direktoriaus, mainus – „Celtics“ išsiuntė Dž. Hendersoną, kurio dramatiškas perimtas kamuolys antrosiose finalo serijos rungtynėse pakeitė finalo eigą ir suteikė komandai galimybę tapti čempione, į Sietlo „SuperSonics“ komandą, mainais gaudamas šaukimą pirmajame 1986 m. naujokų biržos rate.

1985 m. finale vėl susitiko „Lakers“ ir „Celtics“, tačiau tąkart čempionais tapo Los Andželo komanda. Po sezono „Celtics“ iš Los Andželo „Clippers“ įsigijo Bilą Voltoną, mainais atiduodami Sedriką Maksvelą. B. Voltonas buvo ryški žvaigždė Portlendo „Trail Blazers“ komandoje, tačiau patirtos traumos neleido pateisinti į jį dėtų vilčių. Žaidėjas daug prisidėjo prie pergalingo „Celtics“ 1986 m. sezono.

1985–86 m. sezoną „Celtics“ surinko vieną iš galingiausių komandų per visą NBA istoriją. Reguliariajame sezone komanda laimėjo 67–erias rungtynes, o namuose – „Boston Garden“ arenoje – iškovojo 40 pergalių ir patyrė vos vieną nesėkmę. L. Berdas trečią kartą iš eilės tapo naudingiausiu sezono žaidėju, o B. Voltonui atiteko metų atsarginio žaidėjo titulas. „Celtics“ 16–ąjį ir paskutinį XX–ame amžiuje kartą tapo čempionais, finalo serijoje įveikę Hiustono „Rockets“ 4–2.

Dėl atliktų mainų 1984 m., kurių metu „Celtics“ komandą papildė Džeraldas Hendersonas, ir Sietlo „SuperSonics“ klubo nesėkmių, 1985–86 m. sezono pabaigoje Bostono komanda turėjo ne tik geriausią sudėtį NBA lygoje, bet ir antrą šaukimą 1986 m. naujokų biržoje. „Celtics“ pasirinko Leną Bajasą ir į jauną Merilendo universiteto žvaigždę dėjo dideles viltis. Aistruoliai tikėjo, jog L. Bajasas turėjo potencialo tapti super žvaigžde, bei kad jis bus puikus ramstis senstančiai, tačiau vis dar pajėgiai „Celtics“ komandai. Buvo tikimasi, kad žaidėjas užtikrins komandos stiprybę ir tada, kai karjerą baigs L. Berdas, K. Makeilas ir R. Perišas. Deja, L. Bajasas mirė, praėjus 48 valandoms po to, kai buvo pašauktas, – vakarėlyje perdozavo kokaino. Tai buvo pirmoji iš ilgo „Celtics“ nesėkmių ruožo, ir daugelis sirgalių mano, jog komanda taip niekada ir neatsigavo po L. Bajaso netekties. Tačiau nepaisant šio skaudaus įvykio, 1986–87 m. sezone „Celtics“ buvo stipri – iškovojo 59 pergales bei patyrė 23 pralaimėjimus, – ir vėl tapo Rytų konferencijos čempionais.

Po 1987–88 m. sezono iš komandos pasitraukė vyriausiasis treneris K. S. Džounsas. Jį pakeitė asistentas Džimis Rodžersas. Šiam 1988–89 m. sezone iškart iškilo sunkumų, kai, sužaidus vos 6–erias sezono rungtynes, L. Berdas nusprendė operacijos metu pašalinti kaulų ataugas abiejose savo pėdose. Dėl to krepšininkas negalėjo žaisti dar ilgokai po Visų žvaigždžių rungtynių pertraukos, nors buvo tikimasi, kad jis tą sezoną dar pasirodys. Tačiau, nors ir labai stengėsi tai padaryti, L. Berdui nepavyko sugrįžti į krepšinio aikštelę, tuo tarpu, komanda reguliarųjį sezoną baigė turėdama 42 pergales ir 40 pralaimėjimų, o pirmame atkrintamųjų varžybų rate nusileido Detroito „Pistons“ klubui.

L. Berdas sugrįžo 1989–90 m. sezoną ir sužaidė 75 rungtynes bei padėjo komandai pasiekti 52 pergales iš 82 rungtynių. Atkrintamosiose varžybose, kuriose buvo žaidžiama iki 3 pergalių, „Celtics“, žaisdami prieš Niujorko „Knicks“, laimėjo pirmas dvejas, tačiau vėliau suklupo ir pralaimėjo 3 iš eilės, nors lemiamas 5–ąsias varžybas žaidė „Boston Garden“ arenoje. Po tokios gėdingos nesėkmės Dž. Rodžersas buvo atleistas, jį pakeitė asistentas (ir buvęs „Celtics“ žaidėjas) Chrisas Fordas.

1990–91 m., vadovaujama naujojo trenerio, „Celtics“ komanda iškovojo 4–iomis pergalėmis daugiau negu pernai ir susigrąžino Atlanto pogrupio nugalėtojos vardą, nors dėl įvairių traumų L. Berdas praleido 22 rungtynes. 1992 m. sėkmingai sužaista reguliariojo sezono pabaiga leido „Celtics“ klubui pasivyti Niujorko „Knicks“ komandą ir vėl tapti pogrupio čempionu. Sezoną komanda baigė su 51 pergale ir 31 pralaimėjimu, o pirmajame atkrintamųjų varžybų rate vėl susigrūmė su Indianos „Pacers“ komanda, kurią sutriuškino 3–0. Rytų konferencijos pusfinalyje „Celtics“, rezultatu 3–4, pralaimėjo varginančią 7 rungtynių seriją su Klivlando „Cavaliers“ komanda. Dėl problemų su nugara L. Berdas sužaidė tik 45–erias iš 82 reguliariojo sezono rungtynių ir tik 4 iš 10 atkrintamosiose varžybose.

1992 m., po trylikos sezonų „Celtics“ komandoje, Barselonos olimpiadoje su Svajonių komanda laimėjęs aukso medalį, L. Berdas baigė krepšininko karjerą. Tokį sprendimą jį vertė priimti patirtos nugaros traumos.

1993 m. – 1998 m.: Tragedija bei nuosmukis

Tuo metu, kai iš „Celtics“ komandos pasitraukė L. Berdas, ją treniravo buvęs klubo gynėjas Chrisas Fordas. 26–erių metų Redžis Luisas (iš Bostono Šiaurės rytų universiteto) buvo laikomas pamaina istoriniam komandos žaidėjui L. Berdui. Lengvasis krašto puolėjas R. Luisas nualpo 1993 m. atkrintamųjų varžybų pirmo rato rungtynėse su Šarlotės „Hornets“ komanda. Vėliau paaiškėjo, kad krepšininkas turėjo problemų su širdimi, tačiau jam pavyko įtikinti gydytojus, kad šie leistų grįžti į aikštelę. Tarpsezoniu, per atsitiktines krepšinio varžybas, R. Luisas patyrė širdies smūgį ir mirė. Kitą sezoną „Celtics“ pagerbė jo atminimą, įamžinama jo marškinėlius, pažymėtus 35–uoju numeriu.

1994 m. „Celtics“ pasamdė buvusį žaidėją M. L. Karą tapti naujuoju komandos Krepšinio operacijų viceprezidentu bei dirbti kartu su generaliniu direktoriumi Dženu Volku. Pirmasis jo nuveiktas darbas buvo Šiaurės Karolinos universiteto žvaigždės Eriko Montroso pašaukimas naujokų biržos pirmajame rate. Eisio Erlo era artėjo link pabaigos, tad E. Montrosas tapo jo įpėdiniu baudos aikštelėje.

1994–95 m. sezonas buvo paskutinis, kurį „Celtics“ žaidė „Boston Garden“ arenoje. Komanda pasamdė senstantį, tuo metu laisvuoju agentu buvusį, Dominiką Vilkinsą, kuris tapo rezultatyviausiu „Celtics“ žaidėju, pelnydavusiu po 17,8 taško per rungtynes. Antrus metus lygoje žaidęs sunkusis krašto puolėjas iš Kroatijos Dinas Radža sustiprino komandos priekinę liniją, kuriai 1993–94 m. trūko aukštaūgių. „Celtics“ pateko į atkrintamąsias varžybas, kuriose 4–erių rungtynių serijoje nusileido visų pranašesne laikomai Orlando „Magic“ ekipai.

1995 m. „Celtics“ išsikėlė iš „Boston Garden“ į „Fleet Center“ areną (2005–aisiais pervadintą „TD Banknorth Garden“). M. L. Karas atleido Chrisą Fordą ir pats ėmėsi treniruoti komandą. Naujokų biržoje komanda pašaukė Providenso koledžo žvaigždę Eriką Viljamsą, tačiau sezoną baigė tik su 33 pergalėmis ir 49 pralaimėjimais. Reikalai dar suprastėjo 1996–97 m., kai „Celtics“ pralaimėjo 67–erias rungtynes – daugiausiai per visą komandos istoriją - ir laimėjo tik 15 kartų, nors komandoje ir sužibėjo pirmajame naujokų biržos rate pasirinktas Antuanas Volkeris.

M. L. Karas pasitraukė ir organizacijoje užėmė kitas pareigas, o pagrindinis „Celtics“ komandos savininkas Polas Gestonas (Paul Gaston) įtikino Riką Pitiną tapti klubo prezidentu, Krepšinio operacijų direktoriumi bei vyriausiuoju treneriu. R. Pitino paskyrimas komandos prezidentu buvo prieštaringas, kadangi R. Auerbekas, tame poste pradirbęs daugiau kaip 25 metus, apie pokyčius sužinojo tik iš vietinės spaudos. Deja naujasis vadovas netapo komandos gelbėtoju, kaip visi tikėjosi, nors įsigijo keletą talentingų jaunų žaidėjų.

1997 m. naujokų biržoje „Celtics“ gavo trečiąjį ir šeštąjį šaukimus, kuriuos panaudojo formuojant visiškai naują gynėjų grandį. Komanda pasirinko Šonsį Bilapsą ir Roną Merserį bei pakeitė daugumą jaunų žaidėjų, praėjusiais metais su komanda pralaimėjusių 67 rungtynes. Buvo atsisakyta Deivido Veslio, Dino Radžos ir Riko Fokso paslaugų, o E. Viljamsas išsiųstas į Denverio „Nuggets“ komandą, mainais gaunant porą šaukimų antrajame naujokų biržos rate.

1998 m. – 2007 m.: Bandymai atsitiesti

Kitais metais naujokų biržoje „Celtics“ pasirinko koledžo žvaigždę Polą Pirsą, nors buvo tikimasi, kad jis bus pašauktas daug anksčiau, nei 10–uoju. Tarp kitų žymių žaidėjų, kuriuos įsigijo R. Pitinas, buvo Volteris Makartis bei veteranas Kenis Andersonas, abu juos treneris gavo už būsimą naudingiausią finalo žaidėją 2004 m. finale Š. Bilapsą. R. Pitinui nepavyko pasiekti išskirtinių rezultatų, tad 2001 m. jis atsistatydino.

Po R. Pitino išėjimo „Celtics“ komanda, vadovaujama trenerio Džimo Obrajano, ženkliai pagerino savo žaidimą. Polas Pirsas subrendo ir tapo NBA žvaigžde, jam sėkmingai talkino Antuanas Volkeris bei kiti per keletą metų įsigyti žaidėjai. Klubas sezono dalį, kurios metu jį treniravo Dž. Obrajanas, baigė su 24 pergalėmis ir tiek pat pralaimėjimų (iki R. Pitino atsistatydinimo komanda buvo iškovojusi 12 pergalių ir patyrusi 22 nesėkmes), tad po 2000–01 m. sezono naujasis treneris įsitvirtino savo poste. Dėl atliktų įvairių mainų „Celtics“ turėjo tris šaukimus 2001 m. naujokų biržoje. Tokia prabanga atrodė puiki galimybė suburti neblogą komandą keleriems metams į priekį. Generalinis direktorius Chrisas Volesas šaukimais pasirinko Džo Džonsoną, Džo Fortę (Redo Auerbeko numylėtinį) ir Kendriką Brauną.

2001–02 m. sezone iš „Celtics“ nebuvo daug tikimasi. Daugelis užmiršo sėkmingą komandos žaidimą 2000–01 m. sezono pabaigoje, ir kritikai nustebo, kai klubas, drauge su Naujojo Džersio „Nets“ komanda, aplenkė tokią ekipą kaip Filadelfijos „76ers“, kuri praėjusį sezoną buvo nukeliavusi iki finalo. Pirmajame atkrintamųjų varžybų rate „Celtics“ laimėjo atkaklią penkerių rungtynių seriją su „76ers“ komanda, rezultatu 3–2. Paskutinėse serijos rungtynėse „Fleet Center“ arenoje Bostono klubas sutriuškino komandą iš Filadelfijos, o P. Pirsas pelnė 46 taškus. Konferencijos pusfinalyje „Celtics“ įveikė favorite laikytą Detroito „Pistons“ ekipą, 4–1. Įsimintiniausias tos serijos mačas buvo nerezultatyvus 3–iasis susitikimas, kurį „Celtics“ laimėjo 66–64. Tad Bostono klubas pirmą kartą nuo 1988 m. pateko į Rytų konferencijos finalą, kuriame susitiko su Naujojo Džersio „Nets“. Trečiosiose finalo rungtynėse „Celtics“ panaikino 21 taško deficitą 4–ajame kėlinyje, ir serijoje išsiveržė į priekį, 2–1. Tačiau po to sekė 3 pralaimėjimai iš eilės, tad Bostono komanda konferencijos finalą pralaimėjo 2–4.

2003 m. „Celtics“ savininkas Polas Gestonas pardavė komandą bendrovei „Boston Basketball Partners“, vadovaujamai H. Irvingo Grousbeko, Viklifo Grousbeko, Stivo Paliukos, Roberto Epsteino (Robert Epstein), Deivido Epsteino (David Epstein) ir Džono Svensono (John Svenson). Klubas grįžo į atkrintamąsias varžybas, tačiau antrajame jų rate buvo sutriuškintas „Nets“ komandos, nors 4–ųjų rungtynių nugalėtojui išaiškinti prireikė dviejų pratęsimų.

Prieš komandos eliminavimą iš tolesnės kovos atkrintamosiose varžybose klubas pasamdė Denį Eindžą, kad šis perimtų valdžią, o Chrisui Volesui buvo pasiūlytas kitas darbas organizacijoje. D. Eindžas manė, kad komanda jau pasiekė savo potencialą, tad tuojau pat nustebino klubą išsiųsdamas Antuaną Volkerį ir Tonį Delką į Dalaso „Mavericks“ komandą. Mainais „Celtics“ gavo dažnai traumuotą Reifą Lafrensą ir pirmojo rato šaukimą 2004 m. naujokų biržoje.

„Celtics“ pateko į atkrintamąsias varžybas, tačiau visuose 4–iuose susitikimuose su Indianos „Pacers“ komanda Bostono klubas buvo sutriuškintas dideliais taškų skirtumais.

2004 m. sezoną „Celtics“ komandą treniravo naujasis treneris Dokas Riversas. Klubo branduolį sudarė neblogi jauni žaidėjai, vienas kurių buvo lygos naujokas Elas Džefersonas, bei keletas svarbių veteranų. „Celtics“ reguliarųjį sezoną baigė savo sąskaitoje turėdamas 45 pergales ir 37 pralaimėjimus bei pirmąjį Atlanto pogrupio nugalėtojo titulą nuo 1991–92 m. Pirmajame atkrintamųjų varžybų rate komandą vėl įveikė „Pacers“, 7–osiose serijos rungtynėse „Fleet Center“ arenoje šventusi pergalę 27 taškų skirtumu.

2006 m. naujokų biržos išvakarėse Bostono „Celtics“ tęsė savo komplektavimą. Denis Eindžas atidavė teisę į septintuoju numeriu pasirinktą Rendį Fojų, Deną Dikau ir Reifą Lafrensą Portlendo „Trail Blazers“ komandai, mainais gaudamas Sebastianą Telferą, Tijų Ratlifą ir antrojo rato šaukimą būsimoje naujokų biržoje. Toliau buvo kalbama apie galimus abiem pusėms naudingus mainus su Filadelfijos „76ers“ klubu, kurių metu į „Celtics“ būtų atvykęs Alenas Aiversonas, tačiau šis sandėris taip niekada ir neįvyko, o A. Aiversonas gruodžio mėn. išvyko į Denverio „Nuggets“ ekipą. Buvo atsisakyta Oriano Gryno paslaugų, o jo vietą užėmė lygos naujokas Ražonas Rondas, už kurį „Celtics“ Finikso „Suns“ komandai atidavė pirmojo rato šaukimą 2007 m. naujokų biržoje. Antrajame naujokų biržos rate Bostono komanda pasirinko Lioną Pou, o vėliau pasirašė sutartį su Vilanovos žvaigžde Alanu Rėjumi, tuo metu buvusiu naujokų biržoje nepašauktu laisvuoju agentu.

2006–07 m. sezonas „Celtics“ komandai buvo niūrus. Jis prasidėjo 89 m. Redo Auerbeko mirtimi. Šis žmogus buvo vienas iš nedaugelio gyvųjų, buvusių NBA dalimi nuo lygos įkūrimo 1946–aisiais m. Dėl Polo Pirso traumos, gautos pertempus kairiąją pėdą, „Celtics“ prarado savo lyderį ir laikotarpyje nuo 2006 m. gruodžio pabaigos iki 2007 m. vasario vidurio komanda laimėjo vos 2 rungtynes ir patyrė net 22 pralaimėjimus (P. Pirsas vėliau ant atsarginių žaidėjų suolelio praleido ir antrą kovo pusę bei visą balandį dėl tinstančios kairiosios alkūnės). Iš pradžių su lyderio vaidmeniu puikiai tvarkėsi gynėjas Tonis Alenas, tačiau 2007 m. sausio 10 d. rungtynėse su Indianos „Pacers“ komanda po švilpuko jis be jokio reikalo bandė įdėti į krepšį, tačiau, nesėkmingai nusileidęs, nusitraukė kryžminius raiščius. „Celtics“ sezoną baigė su 24 pergalėmis ir 58 pralaimėjimais (tai buvo antras nuo galo rezultatas lygoje), o vienu metu (nuo sausio 5 d. iki vasario 14 d.) pralaimėjo 18 rungtynių iš eilės. Nesėkmių serijai augant kai kurie žmonės siūlė, kad P. Pirsui tą sezoną jau būtų leista ilsėtis, o jauniems žaidėjams – Elui Džefersonui, Džeraldui Grynui, Ražonui Rondui ir Delontei Vestui suteikta proga įgyti daugiau patirties.

2007 m. – 2009 m.: Sugrįžimas į šlovę

Po tragiško 2006–2007 m. sezono sklandė gandai, kad P. Pirsas nori palikti komandą. Be to, klibėjo vyriausiojo trenerio Doko Riverso ir generalinio direktoriaus Denio Eindžo kėdės. Komandai reikėjo pagalbos, todėl buvo tikimasi, jog pirmajame 2007 m. naujokų biržos rate jai bus skirtas pirmasis arba antrasis šaukimas (o toks scenarijus buvo labiausiai tikėtinas), kuriuo būtų galima pasirinkti Gregą Oudeną arba Keviną Diurantą. Tačiau netikėtai „Celtics“ klubui buvo paskirtas 5–asis šaukimas, o pirmąjį gavo Portlendo „Trail Blazers“ komanda, kuri ir pasirinko Gregą Oudeną, o po jo Sietlo „SuperSonics“ ekipa (kuri 2008–2009 m. persikėlė į Oklahoma Sitį ir pasivadino „Thunder“) pašaukė Keviną Diurantą. Realiausiu kandidatu tapti „Celtics“ nariu buvo laikomas Džefas Grynas, tačiau Denis Eindžas atidavė teisę į šį žaidėją, taip pat Delontę Vestą ir Volį Serbiaką „SuperSonics“ komandai, už kuriuos pastaroji paaukojo Rėjų Aleną bei teisę į Gleną Deivisą. Žiniasklaidoje plito gandai, kad Kevinas Garnetas ruošiasi atvykti į Bostono komandą, kadangi, pasak krepšininko, tuometinė jo ekipa Minesotos „Timberwolves“ nebuvo pajėgi suteikti žaidėjui čempiono žiedą. Iš pradžių K. Garnetas taip pat buvo minėjęs, jog nenori prisijungti prie Bostono „Celtics“ komandos, kadangi ši irgi nebuvo ta, kuri galėtų kovoti dėl čempionės titulo. Bet po to, kai į „Celtics“ iš Sietlo „SuperSonics“ perėjo Rėjus Alenas, K. Garnetas pagaliau įsitikino Bostono komandos ryžtu nugalėti čempionate bei panoro prie jos prisijungti. Taigi buvo atlikti įspūdingi mainai. Už K. Garnetą „Celtics“ atidavė Elą Džefersoną, Džeraldą Gryną (pirmąjį „Celtics“ žaidėją, laimėjusį NBA dėjimo konkursą nuo tada, kai 1991 m. tai padarė Dy Braunas), Sebastianą Telferą, Rajaną Goumsą, Tijų Ratlifą, šaukimą pirmajame 2009 m. naujokų biržos rate bei tam tikrą sumą pinigų. Dinastija buvo suformuota iš naujo – jos pagrindą sudarė būsimasis Didysis trejetas (kitaip dar vadinamas „Boston Three Party“ („Bostono trijulės kompanija“).

„Celtics“ sužaidė sėkmingą reguliarųjį sezoną: jį baigė geriausiu rezultatu lygoje – 66 pergalės ir 16 pralaimėjimų (42 pergalėmis daugiau negu praėjusiame sezone). Šis rezultatas kol kas yra didžiausias pokytis per sezoną per visą NBA istoriją, bei yra 6–ojoje vietoje tarp visų laikų geriausių lygos sezono rezultatų.

2008 m. atkrintamosiose varžybose pirmasis „Celtics“ komandos varžovas buvo aštuntąją vietą užėmusi Atlantos „Hawks“ ekipa. Tarp savų sienų „Celtics“ dominavo: mažiausias skirtumas, kokiu komanda namie įveikė „Hawks“, buvo 19 taškų, kuriais „Celtics“ laimėjo 2–ąsias serijos rungtynes. Tačiau Atlantos komanda visus nustebino laimėdama visas trejas varžybas savo arenoje. Taigi serija užsitęsė iki septynerių rungtynių, kuriose pergales visada šventė namų komanda. Antrajame rate Bostono komandos varžovu tapo Lebronas Džeimsas ir Klivlando „Cavaliers“ komanda. Nugalėtojui išaiškinti vėl prireikė septynerių rungtynių. Lemiamas mačas tapo Polo Pirso ir Lebrono Džeimso dvikova - abu jie pelnė daugiau kaip po 40 taškų –, bet vis dėlto pergalę šventė „Celtics“, rezultatu 97–92. Rytų konferencijos finale komanda iš Bostono susitiko su Detroito „Pistons“ klubu. 2–osiose serijos rungtynėse „Celtics“ pirmą kartą atkrintamosiose varžybose suklupo namuose. Tačiau komanda atsigavo bei laimėjo 3–iąjį susitikimą, vykusį Detroite. Konferencijos finalas baigėsi „Celtics“ klubo pergale – Detroite jis laimėjo lemiamą 6–ąjį susitikimą.

2008 m. NBA finale „Celtics“ varžovais tapo Kobė Brajantas, Pau Gasolis ir Los Andželo „Lakers“ komanda, kuri atkrintamosiose varžybose atrodė labai pajėgi. Pirmajame rate ji „sausai“ sutriuškino Denverio „Nuggets“ ekipą, antrajame – šešerių rungtynių serijoje įveikė Jutos „Jazz“ klubą, o Vakarų konferencijos finale per penkerias rungtynes palaidojo San Antonijo „Spus“ viltis antrąkart iš eilės laimėti čempionatą. Dėl tokio sėkmingo „Lakers“ pasirodymo ir „Celtics“ komandos sunkaus kelio (dvi septynerių rungtynių serijos) iki NBA finalo, Los Andželo komanda, atrodė, turėjo puikią galimybę nugalėti pavargusią Bostono ekipą. Pirmosiose dvejose rungtynėse „Celtics“ vėl dominavo savo aikštelėje. Pirmojo susitikimo pradžioje kelio traumą patyrė Polas Pirsas, tačiau netrukus grįžęs jis pataikė 70 procentų savo metimų, o „Celtics“ laimėjo, 98–88. 2–osiose rungtynėse Bostono klubas vos neišbarstė 24 taškų persvaros, tačiau galiausiai nugalėjo, 108–102. Serijai persikėlus į „Staples Center“ areną, 3–iąjį susitikimą, rezultatu 87–81, laimėjo „Lakers“. Kai antrajame 4–ųjų varžybų kėlinuke „Lakers“ susikrovė 24 taškų persvarą, atrodė, jog „Celtics“ komandai iš rankų slysta sėkminga finalo baigtis. Tačiau vedina savo atsarginių žaidėjų suolelio, surinkusio 20 taškų daugiau nei „Lakers“ rezervas, Bostono ekipa susikaupė ir išplėšė pergalę, 97–91. Tai didžiausias pranašumas, kurį komandai yra pavykę panaikinti per visą NBA finalų istoriją. Nors 5–ąsias varžybas „Lakers“ ir laimėjo, 103–98, tačiau, finalo serijai vėl sugrįžus į Bostoną, 6–osiose rungtynėse „Celtics“ galutinai palaužė savo priešininkus bei šventė įtikinamą pergalę, rezultatu 131–92. Ši pergalė buvo pasiekta didžiausiu taškų skirtumu NBA finalų istorijoje nuo to laiko, kai Čikagos „Bulls“ 42 taškais sutriuškino Jutos „Jazz“ ekipą 1998 m. finale. Tai taip pat didžiausia persvara, įgyta lemiamose rungtynėse. Polas Pirsas tapo naudingiausiu finalo žaidėju. Po 22 metų pertraukos „Celtics“ vėl (17–ąjį kartą) tapo čempionais. Ta proga pirmą kartą „TD Banknorth Garden“ arenoje iškeltas čempionų pergalę liudijantis plakatas.

2008–2009 m. „Celtics“ pradėjo iškovodama 27 pergales ir patirdama vos 2 nesėkmes, taip pasiekdama geriausią sezono startą per visą lygos istoriją. Komanda taip pat porą kartų laimėjo 10 ir daugiau rungtynių iš eilės (vieną kartą ji nepralaimėjo 19 rungtynių (komandos rekordas), kitą – 12). Tokias serijas paskutinį kartą Bostono komanda buvo pasiekusi 1985–86 m. Tačiau jas abi nutraukė praėjusių metų varžovai NBA finale – Los Andželo „Lakers“ komanda (kuri vėliau laimėjo 2009 m. finalą). Pirma pergalių serija buvo nutraukta 2008 m. gruodžio 25 d. (92–83), o antra – 2009 m. vasario 5 d. (110–109, po pratęsimo). Čempionės titulą ginančiai komandai reikalai dar pablogėjo, kai po Visų žvaigždžių rungtynių pertraukos pralaimėjimu pasibaigusiose rungtynėse su Jutos „Jazz“ traumą patyrė Kevinas Garnetas. Vėliau, norėdama įsigyti keletą vertingų laisvųjų agentų ir taip pasiruošti atkrintamosioms varžyboms, „Celtics“ komanda išsiuntė Semą Kaselą į Sakramento „Kings“ ekipą, o Patriką Obrajantą – į Toronto „Raptors“ klubą, mainais gaudama šaukimus antrajame ateinančios naujokų biržos rate. Po savaitės Bostono klubas, norėdamas sustiprinti priekinę liniją, pasirašė sutartį su iš „Kings“ atleistu Mikiu Muru bei iš Niujorko „Knicks“ įsigijo Stefoną Marburį. Tačiau nors „Celtics“ ir sustiprino savo sudėtį, dėl įvairių žaidėjų traumų, ypač dėl Kevino Garneto, kuris dėl jos praleido daugiausiai rungtynių per savo 14 metų karjerą, komanda po Visų žvaigždžių rungtynių pertraukos iškovojo tik 12 pergalių ir patyrė 8 pralaimėjimus, bei Rytų konferencijoje iš pirmos vietos nusmuko į antrąją. Nors ir išretintas traumų, „Celtics“ klubas vėl iškovojo daugiau nei 60 pergalių (62 iš 82 reguliariojo sezono rungtynių), ir savo konferencijoje užėmė antrąją vietą. Kaip ir pernai, taip ir šių metų atkrintamųjų varžybų pirmajame rate Bostono komandai prireikė septynerių rungtynių, kad įveiktų Čikagos „Bulls“ komandą. Antrajame rate vėl buvo žaisti septyni susitikimai, tačiau šįkart seriją laimėjo Orlando „Magic“ klubas ir taip užbaigė „Celtics“ sezoną. Pirmą kartą komandos istorijoje „Celtics“ pralaimėjo atkrintamųjų varžybų seriją, joje pirmaudama 3–2.

2009 m. tarpsezonis

Pasibaigus 2008–2009 m. sezonui pradėjo sklisti gandai, jog D. Eindžas iškeis Ražoną Rondą ir Rėjų Aleną. Tokius gandus komandos savininkas galiausiai paneigė, tvirtindamas, kad šiais metais yra surinkta nesustabdoma komanda, tačiau, reikalui esant, jis nedvejotų ir atliktų reikalingus keitimus. 2009 m. liepos 2 d. Denis Eindžas kartu su partneriu Viku Grousbeku, Kevinu Garnetu, Rėjumi Alenu bei Polu Pirsu nuvyko į Detroitą susitikti su „Pistons“ komandos laisvuoju agentu sunkiuoju krašto puolėju Rašidu Volesu bei pasiūlyti šiam kontraktą. Po atidžių svarstymų, 2009 m. liepos 8–ąją – pirmą dieną, kai laisviesiems agentams yra leidžiama pasirašyti sutartis,– R. Volesas sutiko prisijungti prie „Celtics“ komandos. Nors ši sutartis viršija Bostono komandos viršutinę atlyginimų ribą, D. Eindžas pasinaudojo išimtimi, kuri leidžia pasirašyti sandėrį su laisvuoju agentu, jei jo alga neviršys vidutinės NBA žaidėjo algos. Todėl R. Volesui 3 metus bus mokama nuo 5,6 iki 5,8 mln. JAV dolerių per sezoną. „Celtics“ komandai nepavyko prisivilioti Finikso „Suns“ laisvojo agento puolėjo Granto Hilo. Jis nusprendė likti Finikso komandoje. 2009 m. liepos 18 d. prie komandos nusprendė prisidėti ir Markisas Denielsas, kurio alga taip pat viršija atlyginimų limitą, tačiau buvo pasinaudota dar viena išimtimi, leidžiančia kas antrus metus pasirašyti sutartį su laisvuoju agentu bei mokėti jam ne daugiau kaip 2 milijonus dolerių per metus. Rugpjūčio 7 d. „Celtics“ įsigijo laisvąjį agentą vidurio puolėją/puolėją Šeldeną Viljamsą. Komanda dėl savo politikos neatskleidė sandėrio sąlygų. 206 cm, 113 kg Š. Viljamsą 2006 m. naujokų biržoje penktuoju numeriu pašaukė Atlantos „Hawks“ komanda.

Istorinės priešpriešos

Jau ilgą laiką vyksta priešprieša, laikoma dižiausia tarp visų lygos komandų – tarp Bostono „Celtics“ ir Los Andželo „Lakers“ –, kadangi šios dvi komandos NBA finale yra susitikusios 11 kartų, paskutinį iš jų – 2008 m. Komandos iš viso yra laimėjusios 32 NBA čempionatus per 63 sezonus, taigi ekipos laimėjo daugiau kaip pusę visų NBA čempionų titulų. 7–ajame dešimtmetyje NBA finaluose „Celtics“ įveikė „Lakers“ komandą šešis kartus, nors tam ir bandė priešintis Džeris Vestas ir Eldžinas Beiloras. Komandų dvikova atsinaujino 9–ajame dešimtmetyje, per kurį „Lakers“ ir „Celtics“ laimėjo 8 iš 9 čempionatų, surengtų nuo 1980 m. iki 1988 m. („Lakers“ komanda laimėjo 5, o „Celtics“ – 3 kartus). Per tuos metus tarpusavyje finale ekipos susigrūmė 3 kartus. Konkurencija atvėso, kai „Celtics“ 9–ojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje tapo vidutiniokais, tačiau komandos vėl susitiko 2008 m. finale.

Rytų konferencijoje ilgalaikiais „Celtics“ klubo konkurentais buvo Filadelfijos „76ers“ komanda, 6–ajame dešimtmetyje vedina Vilto Čemberleno, 8–ajame ir 9–ajame – Džulijaus Irvingo bei Mousizo Melouno. 8–ojo dešimtmečio „Celtics“ – „Sixers“ priešpriešose ryškiausios būdavo asmeninės Lario Berdo ir Džulijaus Irvingo dvikovos. Paskutinį kartą atkrintamosiose varžybose šios komandos susitiko pirmajame 2002 m. varžybų rate. Tuomet akis į akį susitiko puikios to laikmečio „taškų mašinos“ – „Sixers“ žaidėjas Alenas Aiversonas bei Polas Pirsas.

8–ajame dešimtmetyje atsirado dar viena arši priešprieša – tarp „Celtics“ ir Detroito „Pistons“ komandų. Šios ekipos atkrintamosiose varžybose nuo 1985 m. iki 1991 m. susitiko penkis kartus, ir ne kartą įvykdavo fizinis susigrūmimas tarp kokio nors „Celtics“ žaidėjo bei Bilo Lembiro iš „Pistons“. Kaip ir dvikovos su „Lakers“, taip ir kovos su „Pistons“ paskutiniame dešimtmetyje atslūgo, nes „Celtics“ komanda pateko į ilgai besitęsusį nuosmukį. Tačiau komandos vėl susitiko 2002 m. Rytų konferencijos pusfinalyje bei 2008 m. Rytų konferencijos finale.

Palyginti neseniai susiformavo konkurencija tarp „Celtics“ ir Klivlando „Cavaliers“ ekipų. Jų dvikova pasiekė apogėjų 2008 m. NBA atkrintamosiose varžybose, kurių antrajame rate „Cavaliers“ su Lebronu Džeimsu priešaky susidūrė su atsinaujinusia „Celtics“ komanda. Itin įsimintina buvo asmeninė L. Džeimso ir Polo Pirso dvikova. Tačiau, apskritai, toje serijoje dominavo gynyba – abi komandos stengėsi įklampinti savo priešininkus savuose gynybos gniaužtuose.

Iš kitų aršių Bostono komandos konkurentų galima paminėti Atlantos „Hawks“ (priešprieša prasidėjo 6–ojo dešimtmečio pabaigoje, vėliau atsinaujino, kai komandų lyderiai buvo Laris Berdas ir Dominikas Vilkinsas, o paskutinį kartą komandos susitiko 2008 m.), Milvokio „Bucks“ (9–ojo dešimtmečio viduryje), Indianos „Pacers“ (1991 m. – 1992 m. ir 2003 m. – 2005 m.; šiuose susitikimuose Laris Berdas dalyvavo ir kaip žaidėjas, ir kaip vadovas), Niujorko „Knicks“ (tiek „Celtics“, tiek „Knicks“ lygoje žaidžia nuo pat jos įkūrimo ir nėra pakeitusios nei miesto, nei pavadinimo) ir Naujojo Džersio „Nets“ (2002 m. ir 2003 m.). Be jų, ekipai iš Bostono sunkiu riešutėliu tapo San Antonijo „Spurs“ komanda, ypač nuo 1997 m., kada naujokų biržoje pastaroji pirmuoju numeriu pasirinko Timą Dankaną. Nuo to laiko „Spurs“ 18 kartų iš eilės nugalėjo Bostono komandą, ir tik 2007 m. Šv. Patriko dieną (kovo 17 d.) ši serija, kartu su dar vienu nesėkmių ruožu, trukusiu 17 metų ir per kurį „Celtics“ San Antonijuje buvo pralaimėjęs 15 kartų iš eilės, buvo nutraukta.

Asmeniškai, Polo Pirso konkurentais aikštelėje yra buvę Lebronas Džeimsas, Chrisas Bošas, Ronas Artestas, Kventinas Ričardsonas, Džonas Salmonsas ir Kionas Klarkas. „Celtics“ rungtynėse su „Cavaliers“ klubu P. Pirsas ir L. Džeimsas dažnai pelno daug taškų ir stengiasi ypač gerai gintis.

Žaidėjai

Bostono Celtics sudėtis

v • a • r

Žaidėjai

Treneriai

Pozicija	#	Tautybė	Žaidėjas	Ūgis	Svoris	Amžius
2.5 AG-P	7	USA	Brown, Jaylen	1.98 m	101 kg	&000000000000002800000028
1.5 GYN	20	USA	Davison, JD (TW)	1.85 m	88 kg	&000000000000002200000022
4.0 KP	51	USA	Harper, Ron Jr.	1.93 m	11 kg	&000000000000002400000024
4.0 KP	30	USA	Hauser, Sam	2.01 m	98 kg	&000000000000002600000026
1.5 GYN	4	USA	Holiday, Jrue	1.93 m	93 kg	&000000000000003400000034
5.5 SP-C	42	DOM	Horford, Al	2.06 m	109 kg	&000000000000003800000038
6.0 C	40	USA	Kornet, Luke	2.16 m	113 kg	&000000000000002900000029
4.0 KP	13	USA	Peterson, Drew (TW)	2.06 m	93 kg	&000000000000002400000024
5.5 SP-C	8	LAT	Porziņģis, Kristaps	2.18 m	109 kg	&000000000000002900000029
1.5 GYN	11	USA	Pritchard, Payton	1.85 m	88 kg	&000000000000002600000026
6.0 C	88	Portugal	Queta, Neemias (TW)	2.13 m	112 kg	&000000000000002500000025
2.5 AG-P	55	USA	Scheierman, Baylor	1.98 m	92 kg	&000000000000002200000022
6.0 C	41	UKR	Skapincevas, Dmytro	2.16 m	98 kg	&000000000000002600000026
1.5 GYN	44	USA	Springer, Jaden	1.91 m	92 kg	&000000000000002200000022
4.0 KP	0	USA	Tatum, Jayson (K)	2.03 m	95 kg	&000000000000002600000026
5.5 SP-C	26	USA	Tillman, Xavier	2.01 m	111 kg	&000000000000002500000025
2.5 AG-P	27	USA	Walsh, Jordan	1.98 m	86 kg	&000000000000002000000020
4.0 KP	28	USA	Watson, Anton (TW)	2.03 m	107 kg	&000000000000002400000024
1.5 GYN	9	USA	White, Derrick	1.93 m	86 kg	&000000000000003000000030

Vyriausiasis treneris

Joe Mazzulla

Trenerio asistentai

Sam Cassell
Anthony Dobbins
Amile Jefferson
Charles Lee
DJ MacLeay
Matt Reynolds

Legenda

(K) Komandos kapitonas
(LA) Laisvasis agentas
(S) Suspenduotas
(TW) Dvipusė sutartis
Traumuotas

Sudėtis
Tikrinta 2024 m. spalio 13 d.

Sezonai

Sezonas	Pogrupis	Vieta	Atkrintamosios varžybos	Pergalės	Pralaimėjimai
2005–2006 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	11 vieta	Nepateko	33	49
2006–2007 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	15 vieta	Nepateko	24	58
2007–2008 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	1 vieta	Finale 4–2 laimėjo prieš Los Angeles "Lakers" komandą	66	16
2008–2009 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	2 vieta	Konferencijos pusfinaliuose 3–4 pralaimėjo Orlando "Magic" komandai	62	20
2009/2010 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	4 vieta	Finale 3-4 pralaimėjo Los Angeles "Lakers" komandai	50	32
2010–2011 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	3 vieta	Konferencijos pusfinaliuose 1–4 pralaimėjo Miami "Heat" komandai	56	26
2011-2012 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	4 vieta	Konferencijos finaluose 3-4 pralaimėjo Miami "Heat" komandai	39	27
2012-2013 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	7 vieta	Pirmajame atkrintamųjų varžtybų rate 2-4 pralaimėjo New York "Knicks" komandai	41	40
2013-2014 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	12 vieta	Nepateko	25	47
2014-2015 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	7 vieta	Pirmajame atkrintamųjų varžybų rate 0-4 pralaimėjo Klivlando "Cavaliers" komandai	40	42
2015-2016 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	5 vieta	Pirmajame atkrintamųjų varžybų rate 2-4 pralaimėjo Atlantos "Hawks" komandai	48	34
2016-2017 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	1 vieta	Konferencijos finaluose 1-4 pralaimėjo Klivlando "Cavaliers" komandai	53	29
2017-2018 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	2 vieta	Konferencijos finaluose 3-4 pralaimėjo Klivlando "Cavaliers" komandai	55	27
2018-2019 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	4 vieta	Konferencijos pusfinaliuose 1-4 pralaimėjo Milvokio "Bucks" komandai	49	33
2019-2020 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	3 vieta	Konferencijos finaluose 2-4 pralaimėjo Majamio "Heat" komandai	48	24
2020-2021 m.	Atlanto (Rytų konferencija)	4 vieta	Pirmajame atkrintamųjų varžybų rate 1-4 pralaimėjo Bruklino "Nets" komandai	36	36

Rekordai, įamžinti marškinėliai ir apdovanojimai

Pagrindinis straipsnis – Bostono Celtics pasiekimai ir rekordai.

Įamžinti marškinėliai

00 Robert Parish C, 1980–1994
1 Walter A. Brown P, 1946–1964
2 Red Auerbach P, 1950–2006
3 Dennis Johnson G, 1983–1990
6 Bill Russell C, 1956–1969
10 Jo Jo White G, 1969–1979
14 Bob Cousy G, 1950–1963
15 Tom Heinsohn P, 1956–1965
16 Satch Sanders P, 1960–1973
17 John Havlicek P, 1962–1978
18 Dave Cowens C, 1970–1980
19 Don Nelson P, 1965–1976
21 Bill Sharman G, 1951–1961
22 Ed Macauley C, 1950–1956
23 Frank Ramsey P, 1954–1964
24 Sam Jones G, 1957–1969
25 K. C. Jones G, 1958–1967
31 Cedric Maxwell P, 1977–1985
32 Kevin McHale P, 1980–1993
33 Larry Bird P, 1979–1992
34 Paul Pierce P, 1998–2013
35 Reggie Lewis

Namų arenos

Bostono arena („Boston Arena“) (1946 m.), pirmųjų „Celtics“ rungtynių vieta, joje iš pradžių buvo išklotos parketo grindys. Pirmaisiais komandos gyvavimo metais tarnavo kaip antrinė varžybų vieta. Dabar žinoma Šiaurės rytų universiteto „Matthews“ arenos vardu
„Boston Garden“ arena (1946 m. – 1995 m.)
Hartfordo miesto centras (1975 m. – 1995 m.), kartais naudota namų rungtynėms
„TD Garden“ arena (nuo 1995 m. iki šiol), anksčiau vadinosi „Fleet Center“ (1995 m. – 2005 m.) ir „TD Banknorth Garden“ (2005 m. – 2009 m.) arena

Emblemos ir apranga

Emblemos

1996–97 m. sezonui Bostono „Celtics“ sukūrė naują emblemą, nors krepšinio kamuolį sukančio gnomo vaizdas jau buvo naudojamas nuo 6–ojo dešimtmečio pradžios. Emblemos su gnomu autorius – vyriausiojo „Celtics“ trenerio Redo Auerbeko brolis Zengas Auerbekas (Zang Auerbach). Bėgant metams ji dažnai buvo tobulinama; paskutinį kartą, norint paminėti 50–ąsias klubo metines, gnomas buvo apvilktas auksine liemene.

Tačiau žinomiausia emblemos versija yra vienspalvė, naudota Lario Berdo laikotarpiu. Joje gnomas nupieštas juodai ir tik su žaliais bei baltais drabužiais. Tokia emblema vis dar naudojama kai kurių TV tinklų, kada negaunama dabartinio logotipo, arba istoriniuose archyvuose. „Celtics“ taip pat turi įvairių alternatyvių emblemų, iš kurių populiariausia vaizduoja baltą trilapį dobilą su žodžiu „Celtics“ viršuje, patalpintus žaliame skritulyje. Šis logotipas naudojamas nuo 1998–99 m. sezono. Alternatyvioji emblema sukurta pagrindu tų emblemų, kurios „Celtics“ personalą puošė iki Zengo Auerbeko gnomo.

Apranga

Nuo įkūrimo 1946 m. „Celtics“ komandos marškinėliai išvykose visada buvo žali, o namuose – balti. Nepaisant kelių pakeitimų, kurių ryškiausias – paryškintas komandos pavadinimas, naudotas Bilo Raselo laikotarpiu,– ekipos marškinėliai bėgant metams nepakito.

Nuo 2005–06 m. „Celtics“ klubas, žaisdamas išvykose, pradėjo naudoti alternatyvius žalius su juodais kraštais marškinėlius, ant kurių priekio buvo užrašas „Boston“ („Bostonas“). Per ateinančius 2 metus ši alternatyva naudota buvo retai, tačiau 2007–08 m. sezone tokie marškinėliai buvo dėvimi daugiau kaip pusėje rungtynių išvykose. Tradiciškai pirmą kartą alternatyviąją aprangą žaidėjai apsivelka per paskutinįjį lapkričio penktadienį vykstančias namų rungtynes, o po to ši apranga jau pradedama naudoti ir išvykoje.

Taip pat 2005–06 m., prisidėdama prie NBA lygos kiekvieną kovo savaitę švenčiamos Šv. Patriko dienos, „Celtics“ komanda savo žaliuosius marškinėlius papuošė aukso spalvos kraštais. Be užrašo „Boston“ ant priekio ir aukso spalvos kraštų marškinėliai niekuo nesiskiria nuo įprastos išvykos aprangos.

2006–07 m. sezoną „Celtics“ žaidėjai dėvėjo marškinėlius, ant kurių dešinėje viršutinėje jų dalyje buvo pavaizduotas juodas trilapis ir žaliomis raidėmis užrašyta pravardė „Red“ Redui Auerbekui, mirusiam prieš pat sezono pradžią, atminti.

„NBA Europe Live“ turo, įvykusio prieš 2007–08 m. sezoną, metu, rungtynėse su Toronto „Raptors“ Romoje, „Celtics“ komanda vilkėjo alternatyviuosius išvykos marškinėlius, tik žodis „Boston“ jų priekyje bei trilapis ant trumpikių ir ant marškinėlių užpakalinės dalies buvo sudaryti iš žalios, baltos ir raudonos Italijos vėliavos trispalvės. Antrosiose turo rungtynėse Londone ant įprastų išvykos marškinėlių buvo priklijuotas lipdukas, vaizduojantis Jungtinės Karalystės valstybės vėliavą.

Pirmosiose 2008–09 m. sezono rungtynėse, kuriose „Celtics“ susitiko su Klivlando „Cavaliers“ komanda, ekipos iš Bostono marškinėliai turėjo šiek tiek aukso spalvos, norint paminėti pergalę praėjusių metų čempionate.

„Celtics“ pagerbė mirusius komandos narius prisisegdami juodą juostelę ant kairiosios marškinėlių petnešėlės. Ekipos istorijoje toks įvykis užfiksuotas septynis kartus: Volteriui Braunui (1964–65 m.), Bobui Šmertsui (1975–76 m.), Džoanui Kouhenui (Joan Cohen) (1989–90 m.), Džoniui Moustui (1993–94 m.), Redžiui Luisui (1993–94 m.), Dorotei Auerbek (Dorothy Auerbach) (2000–01 m.) ir Denisui Džonsonui (2006–07 m.) paminėti.

Per visą „Celtics“ ekipos istoriją komanda tradiciškai avėjo juodus sportbačius, išskyrus 9–ojo dešimtmečio pradžią, kada buvo avimi žali. Nuo 2003–04 m. sezono ekipa namų rungtynėse pradėjo avėti baltus batelius. Rungtynėse išvykose žaidėjai vis dar avi juodus sportbačius, tačiau 2008–09 m. sezoną Šv. Patriko dienos savaitę išvykose jie avėjo baltus batelius su žalios ir aukso spalvų akcentais.

„Celtics“ taip pat yra vienintelė komanda, dėvinti apšilimo švarkus su žaidėjų pavardėmis ant jų nugarų. 9–ajame dešimtmetyje toks stilius buvo populiarus tarp visų NBA komandų, tačiau iki 10–ojo pabaigos jis nuslūgo. Tačiau „Celtics“ komanda nusprendė laikytis tradicijos ir toliau dėvėti būtent tokius švarkus.

Namų apranga
Išvykų apranga
Alternatyvioji apranga
Alternatyvioji Šv. Patriko dienos apranga

Savininkų kaita

Volteris Braunas – komandos įkūrėjas ir pirmasis savininkas (1946–64 m.)
Lu Peris (Lou Pieri) (Mardžerė Braun (Marjorie Brown), komandos įkūrėjo žmona (1964–1965 m.)
Marvinas Krateris (Marvin Kratter)/kompanija „National Equities“ (1965–68 m.)
Balantaino alaus darykla (Ballantine Brewery) (1968–69 m.)
Vudžio Erdmano (Woody Erdman) kompanija „Trans-National Communications“ (1969–71 m.)
„Investors Funding Corporation“ (1971–72 m.)
Robertas Šmertsas („Leisure Technology“) (1972–74 m.)
Robertas Šmertsas ir Irvas Levinas (Irv Levin) (1974–75 m.)
Irvas Levinas (1975–78 m.)
Džonas J. Braunas jaunesn. (John Y. Brown, Jr.) ir Haris T. Mandžurianas jaunesn. (Harry T. Mangurian, Jr.) (1978–1979 m.)
Haris T. Mandžurianas jaunesn. (1979–83 m.)
Donas Gestonas (Don Gaston), Alanas N. Kouhenas (Alan N. Cohen), Polas Diupis (Paul Dupee) (1983–93 m.)
Polas Gestonas (Paul Gaston) (1993–2002 m.)
kompanija „Boston Basketball Partners LLC“ (ją valdo Viklifas Grousbekas, Stivenas Paliuka ir H. Irvingas Grousbekas (nuo 2002 m. ligi šiol)

Nuorodos

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.